infa.lt

Kęstutis Masiulis, Seimo narys, konservatorius

Verslininkai, statantys jau antrą gamyklą Naujoje Akmenėje, paskelbė apie planus mieste vystyti naują daugiabučių namų kvartalą su 500 butų. Tai yra tikroji regionų politika. Nykstantis mažas miestelis pritraukė investicijų, atsirado naujos darbo vietos, perspektyvos, galimybės, o tada jau prireikė naujų butų, reikės naujų paslaugų ir prekių. Tokioje perspektyvoje nebereikia kalbėti apie mokyklų uždarymą ir vietos pašto skyriaus išsaugojimą.

Regionų atkūrimas

Kai kurie populistai politikai vaizduodami, kad rūpinasi regionais, šaukia, kad reikia daugiau pinigų naujoms trinkelėms regionuose, reikia naujų baseinų ir vaizdžiai kalba apie mažų mokyklų uždarymą. Tai tėra apsimetinėjimas. Nauja infrastruktūra tik didina išlaidas vietos biudžetui, bet nepritraukia naujų gyventojų. Žmonės išvyksta iš mažesnių miestelių, nes nemato perspektyvų, nors į infrastruktūrą yra nemažai investuojama.

Dar metams atidėtas mažos mokyklos uždarymas ar sienų apšiltinimas nesprendžia problemos. Nepaisant įdedamų finansų tokios įstaigos ateitis tik tamsėja. Po metų, ar po dviejų mokinių bus dar mažiau.

Tikroji regionų politika yra pirmiausia galimybių sukūrimas vietoje, kaip atsitiko Naujoje Akmenėje. Yra labai gerų pavyzdžių, kai naujos gamyklos regionuose teikia viltį apie viso krašto atsigavimą, bet ne verslo įmonė yra didžiausias valstybės darbdavys.

Daugiausiai darbuotojų Lietuvoje įdarbina Lietuvos valstybė. Per 300 tūkst. žmonių dirba valstybiniame sektoriuje ir didžioji dauguma su geriausiais atlyginimais Vilniuje.

Jau 10 metų kaip viešojo sektoriaus darbuotojų skaičius šalyje traukiasi, bet ne sostinėje. Čia darbuotojų daugėja. Vykstant įstaigų centralizacijai, naikinami įstaigų skyriai regionuose ir veikla koncentruojama Vilniuje. Tai neišmintinga politika.

Danijoje, Švedijoje, Vokietijoje, Norvegijoje taip pat vyksta centralizacija dėl el. paslaugų plėtros, bet įstaigos nekoncentruojamos sostinėse, priešingai, iškeliamos į mažesnius miestus. Lietuvoje tokia praktika nepopuliari.

Valstybinės miškų urėdijos centrinė būstinė po didelių abejonių ir diskusijų visgi bus iškelta iš Vilniaus į Vievį. Tai nėra pats geriausias atvejis, nes Vievis yra pakankamai arti sostinės, todėl darbuotojai gali pasirinkti važinėti į darbą iš Vilniaus. Taip neįvyks tikras vietovės ekonominis proveržis. Iš Vilniaus galėtų būti iškeliamos ir kitos valstybinės institucijos ir įmonės.

Kaip verslininkai investavo Akmenėje, o nepasiliko Klaipėdoje ar Kaune, taip ir valstybė savo institucijas neprivalo laikyti išimtinai sostinėje. Kokia nors „Sodra“ sėkmingai galėtų veikti Panevėžyje, o Ligonių kasos vaistų kainas skaičiuoti Šiauliuose.

Ar priemiesčiai yra kaimai?

Kai Lietuvoje kalbama apie regionus, tai pasitelkiamas svarus argumentas, kad regionuose gyvena labai daug šalies gyventojų. Ir iš tikrųjų, Eurostato ar EBPO renkamoje statistikoje, kuri gaunama iš Lietuvos institucijų, atvaizduota, kad Lietuvos kaime gyvena per 50 proc. šalies gyventojų.

Tai yra didžiausias rodiklis tarp visų Europos valstybių. Ar iš tikrųjų taip yra? Tikrai ne. Lietuvoje, skirtingai nei kitose šalyse, nerenkama informacija apie priemiesčių gyventojus. Visi priemiesčių gyventojai užskaitomi, kad tai kaimo gyventojai.

Avižienių kaimas Vilniaus rajone yra vienas didžiausių šalyje. Gyventojų jame kaip Ignalinoje ar Lazdijuose. O visoje Avižienių seniūnijoje per 14 tūkst. žmonių ir toliau sparčiai auga. Tokios seniūnijos negalima nė lyginti su Dzūkijos ar Aukštaitijos seniūnijomis, kuriose per metus negimsta nei vienas vaikas.

Ir visgi valstybės dėmesys neproporcingai mažas tokiai priemiestinei teritorijai. Avižienių infrastruktūra, švelniai kalbant, yra apgailėtina. Urbanistinis planavimas minimalus, paslaugų beveik jokių, o gyventojų daugėja.

Valstybės dokumentuose iki šiol nei priemiesčių politikos, nei pačių priemiesčių nebuvo. Užtat yra aktyvi kaimo politika, bet jos neįmanoma pritempti iki Avižienių, kur nesigano gyvuliai, nevystomi tradiciniai amatai ir nėra melioracijos problemų.

Vadinasi ir adekvataus finansavimo priemiesčiai iš valstybės nesulaukdavo. Seime pradėjome diskusijas dėl priemiesčių išskyrimo, kaip tarpinės teritorijos tarp miesto ir kaimo. Apibrėžus kas yra priemiesčiai, kiek juose gyvena žmonių, kokios pagrindinės problemos, galima būtų vykdyti ir efektyvią politiką, kuri atlieptų vietos žmonių rūpesčius.

Vilniaus rajone dar prisideda ir tai, kad Vilniaus rajono savivaldybė tendencingai atsisako rinkti mokesčius ir neinvestuoja į priemiesčių infrastruktūrą. Nors garsiai kaltina Vyriausybę, kad neduoda pinigų, tačiau savivaldybės išleistuose teisės aktuose daugybė miglotų mokesčių lengvatų ir abejotinų dotacijų kai kurioms išskirtinėms visuomenės grupėms.

Efektyvi regionų politika, kai sukuriamos galimybės ir perspektyvos bei atskira priemiesčių politika. Tai du svarbūs tikslai, kad valstybės ir ES ištekliai pasiektų kiekvieną žmogų, nesvarbu kur jis gyvena.