infa.lt

obozrevatel.com, Oleg Česlavskij

Panašu, kad ant propaguojamos Moskovijoje brolybės tarp rusų ir ukrainiečių tautų, galima galutinai dėti kryželį. Ir padaryti tai galima kaip tik po gegužės 25 įvykusio įvykio – faktinio apsikeitimo belaisviais.

Pats apsikeitimo procesas, kiekvieno iš politikų dalyvavimo derybose dalis, be abejo, reikalauja atskiro vertinimo, bet mes nešvaistysime tam laiko. Mus (autorių) domina tik apsikeitimo faktai, „lygiaverčio“ apsikeitimo faktas.

Pasakykime sąžiningai: iš vienos pusės, situacija, kai du rusų specdalinių kariškiai keičiami į vieną Ukrainos kariškį, be to dar moterį, atrodo lyg didelė rusų diplomatų pergalė, bet, iš kitos pusės, susidaro įspūdis, jog viena ukrainietė yra verta dviejų rusų!

Realiai, koks kareivis, suprantantis kas yra garbė ir savigarba, sutiktų būti apkeistas į moterį? Tuo labiau, žinodamas, jog kalba eina apie dviejų į vieną apsikeitimo faktą? Bet kuriam kariui tai būtų gėda. Tai juk tiesioginis jo kokybinių savybių, kaip kario, kaip vyro įvertinimas!

Tai nenuplaunama gėda. Bet vėlgi, nenuplauna gėda savo vertę žinančiam žmogui, kariui, prie kurių rusų kariškių, slepiančių net savo priklausomybę RF niekaip negalima priskirti. Einam toliau.

Apie ką galima kalbėti, jeigu Ukrainoje Nadeždos Savčenko sutikimas buvo lygus nacionalinei šventei, dvasios triumfui, nacijos triumfui, tuo tarpu kai Rusijoje apie jos pažemintų karių atvykimą žinojo tik vienetai, o prei lėktuvo buvo prileistos tik žmonos (Aleksandrova ir Erofejeva). Bet tiek to apie tai, kaip priėmė oficiali valdžia savo paklydusių sūnų sugrįžimą.. Siaubą, kuris prasidėjo socialiniuose tinkluose, sunku aprašyti. Goblinai, troliai ir orkai pakaitomis riaumojo apie nacionalinės gėdos dieną:

• Rusija atsisakė priimti tuos, kurie vykdė (jos tegu klastingą ir bjarų) planą kitos valstybės teritorijoje!

• Tuo pačiu neigiamas požiūris į juos buvo kuriamas ne todėl, kad jie nesusitvarkė, o todėl, kad jie neįvykdė iki galo savo karo pareigos, nenusižudė, kas, esą, būtų išgelbėję Rusijos įvaizdį tarptautinėje arenoje!

• Buvo pateikiami pavyzdžiai to, jog Stalinas net savo sūnaus į maršalą neapkeitė!

• Staugė apie Putino reitingo smukimą pasaulio visuomenės akyse, tvirtinant, jog jis parodė silpnumą, nusileidęs pasauliui!

• Vadino apsikeitimo faktą spjūviu į rusų liaudies dvasią!

Jų klausydamas supranti, jog:

• Rusijai nereikalingi jos žmonės, jos kariai: ji žiūri į juos, kaip į atidirbtą medžiagą, kaip į įrankį, kurio laikas jau praėjo ir laikas jį utilizuoti.

• Rusijai nereikalingi žmonės, kuriais reikėtų rūpintis, kurių interesus reikėtų ginti ir saugoti. Rusijai reikalingi vergai, pasirengę mirti už jos interesus!

Patys spręskite:

• Ukraina darė viską, kad susigrąžinti savo pilietę į Tėvynę. Rusija tą sugrįžimą pavadino spjūviu į dvasią.

• Ukraina padėkojo Savčenko už tai, kad ta išliko gyva. Rusija apkaltino saviškius bailumu už tai, kad jie liko gyvi, jog nenusižudė, kad nuslėptų nusikaltimą.
• Ukraina naujieną apie Savčenko sugrįžimą priėmė su džiaugsmu, Rusija – su liūdesiu.

• Rusai gyvena valstybėje, kuriai jie neturi jokios vertės. Ukrainiečiai gyvena šalyje, kurioje šiandien daug ko trūksta, tačiau suprantama, jog šalis be žmonių – dykuma. Kad šalies interesai – tai ne korumpuotos jos viršūnėlės interesai, o liaudies interesai.

Ką čia pridėti?

Ukraina ir Rusija – tai du pasauliai: Rytai ir Vakarai.

Du mentalitetai: žmogiškasis ir žmones mylintis prieš mizantropinį.

Dvi idėjos: nukariauti pasaulį ir gyventi nepriklausomai, gerbiant kaimynų teritorijų ribas.

Dvi valstybės: vienoje iš kurių pirmoje eilėje – liaudies interesai, o kitoje – valstybės (valdytojo).

Mes ne draugai įr ne broliai, ir mums niekaip nepakeliui.

P.S. Man (autoriui) pastoviai priekaištauja už mano elgesį, kad  tvirtinu, jog ukrainiečiai ir rusai ne viena tauta, ne viena kultūra ir nieko bendro tarp mūsų nėra (neskaitant grandinių), ir teigia, jog aš siundau tautas vienas prieš kitas. Iš tiesų tai nėra taip.

Mano užduotis yra tame, kad suteikti suvokimą apie tai, jog didžiam mūsų apgailestavimui, tauta, pasivadinusi mums broliška, nemato nieko blogo tame, kad mus sunaikinti. Kad rusai nepergyvens ir neverks, jei mes visi numirsime. Juos pilnai patenkins tokia įvykių baigtis.

Jie mano esantys gudrūs ir protingi, vadindami save broliais, nesuprasdami, jog iš tiesų jie klastingi ir žemi išdavikai.

Mes ne draugai, mes ne broliai, mes, kalbant atvirai, tikrai priešai. Ir nieko blogo nėra tame, jei ukrainiečiai suvoks šią tiesą.