• Naujienos
  • Apie infa.lt
  • Rinkmenos
  • Galerija

infa.lt

Andrius Martinkus. Laiko vagys, arba kai aš gyvenau „paprasto žmogaus“ gyvenimą

Andrius Martinkus. Laiko vagys, arba kai aš gyvenau „paprasto žmogaus“ gyvenimą

07 rugsėjo
09:23 2021

Andrius Martinkus

AB Lietuvos pašto Kauno logistikos centre (KLC) prabėgo ketveri mano gyvenimo metai. Tą laiką gyvenau „paprasto žmogaus“ gyvenimą. Žmogaus, kuris daug laiko praleidžia mažai apmokamoje darbo vietoje ir kuris turi mažai laisvo nuo darbo laiko.

Per tą pašto laiką patyriau, kad didžiausia „paprasto žmogaus“ diskriminacija yra net ne mažas atlyginimas, bet laisvo nuo darbo laiko stoka. To laiko, kurį žmogus galėtų skirti dvasiniam tobulėjimui ir tiesos ieškojimui. Šitą laiką iš „paprasto žmogaus“ vagia laiko vagys, kurie daug laiko praleidžia viešai skleisdami melą ir gaudami už tai didelius atlyginimus.

Vasaros

Iš keturių metų laikų vasarų laikas pašte bėgo greičiausiai. Jis bėgo taip greitai, kad kartais man atrodo, jog buvo ne keturios vasaros, bet viena vasara. Viena vienintelė vasara, kurios metu su sutuoktine lankėmės Jurbarke, Veliuonoje, Vilkijoje, Birštone, Kadagių slėnyje Arlaviškėse, Anykščiuose, Druskininkuose, Merkinėje, o su sutuoktine ir dukra – Vilniuje, Klaipėdoje, Preiloje. Viena vienintelė vasara, kurios metu su sutuoktine nuėjome į kelis Pažaislio festivalio koncertus.

Viena vienintelė vasara, kurios metu perskaičiau kelis grožinės literatūros kūrinius. O kiek aš jų perskaitydavau vasaromis, kai gyvenau ne „paprasto žmogaus“ gyvenimą! Kiek klausydavau koncertų! Ir man truputį gėda tai išpažinti.

Aišku, aš netapau „paprastu žmogumi“. Aš tik ketverius metus gyvenau „paprasto žmogaus“ gyvenimą. Ir gal būtent dėl šitos patirties keturios vasaros man susiliejo į vieną vienintelę. Jei būčiau tiesiog „paprastas žmogus“, gal būčiau daugiau perskaitęs, pamatęs, išklausęs. Bet juk aš esu ir rašantis žmogus. O tam, kad rašytum, – reikia laisvo laiko.

Vasara – atostogų metas. Atostogos visada bėga greitai. O „paprasto žmogaus“ atostogos – trumpos. Dvidešimt darbo dienų per metus. Keturios kalendorinės savaitės. Vienas mėnuo. Be to, ir tas mėnuo dažnai nėra išnaudojamas. Dažnas KLC darbuotojas vasarą atostogauja tris, o kai kurie – vos dvi savaites. (Aišku, galima eiti atostogų ir kitais metų laikais.) Taip darbuotojai taupo atostogų laiką, kaupia laiko atsargas, nes atleidimo ar išėjimo iš darbo atveju išmokami pinigai „už nepanaudotas atostogas“. Aš irgi atostogaudavau tris vasaros savaites.

Švietimo darbuotojai gali skųstis dėl mažų atlyginimų. Bet jie negali skųstis dėl trumpų atostogų. Nes du vasaros mėnesiai (liepa ir rugpjūtis) per metus yra dukart daugiau nei vienas mėnuo. Ir šiuo požiūriu jie irgi – ne „paprasti žmonės“. Nes už šiuos turi dvigubai daugiau atostogų laiko. O ypač ne „paprasti žmonės“ yra akademinė bendruomenė, aukštųjų mokyklų personalas. Kuriam keturiolika metų priklausiau ir aš.

Keturiolika metų kasmet atostogaudavau aštuonias liepos ir rugpjūčio savaites. Aštuonios savaitės – tai beveik trigubai daugiau už tris savaites! Štai kodėl ketverių metų pašto vasarų laikas pralėkė tarytum viena vasara.

Vasara yra, ko gero, svarbiausias metų laikas mano, kaip rašančio žmogaus, biografijoje. 2000 m. vasarą „Šiaurės Atėnai“ išspausdino mano pirmą tekstą. 2009 m. vasarą „Šiaurės Atėnai“ publikavo mano „Istoriosofinį etiudą Jubiliejaus tema (1009–2009)“ – tekstą, kurį laikau vienu svarbiausių savo tekstų ir kuriame klausiau, kodėl lietuvių tauta traukiasi iš istorijos, kodėl ji nebenori būti. Pagaliau 2018 m. vasarą – man jau gyvenant „paprasto žmogaus“ gyvenimą – „Šiaurės Atėnai“ išspausdino mano pirmą rašinį apie paštą.

Pašte pradėjau dirbti 2017 m. vasaros pabaigoje – paskutinę rugpjūčio savaitę. Apmokymai. Darbas dienomis nuo 7.30 iki 19.30. Iš namų išeiti tekdavo šeštą valandą, o sugrįždavau jau po aštuonių. Laisvo laiko – nulis. O nuo rudens prasidėjo pamainos.

Pamainos

Jų buvo keturios. Kaip keturi metų laikai keičia vienas kitą, taip viena kitą keisdavo keturios skirstytojų pamainos. Kaip kiekvienas iš keturių metų laikų turi 12 savaičių, taip keturios skirstytojų pamainos dirbdavo 12 valandų. Kaip pavargusi vasara perduoda estafetę rudeniui ir kaip pavargusi žiema perduoda estafetę pavasariui, taip ir mes – pavargusios dieninės ir naktinės pamainos – perduodavome estafetę kolegoms. Visada būna arba žiema, arba pavasaris, arba vasara, arba ruduo. Ir keturios skirstytojų pamainos užtikrindavo tai, kad žmonės gautų savo siuntinius ir laiškus žiemą ir pavasarį, vasarą ir rudenį.

Pamainos darbo laikas prasidėdavo pusę aštuonių ryto ir baigdavosi pusę aštuonių vakaro. Kitą dieną pamaina dirbdavo nuo pusės aštuonių vakaro iki pusės aštuonių ryto. Tada prasidėdavo laisvas nuo darbo laikas – 48 valandos, kai dirbdavo kitos pamainos. Dėl tokio slankiojo darbo grafiko kiekviena pamaina visavertį savaitgalį – su laisvu šeštadieniu ir sekmadieniu – turėdavo tik kartą per mėnesį.

Taip atsitikdavo tada, kai būdavo dirbama naktį iš ketvirtadienio į penktadienį. Tokiu atveju pagal slankųjį grafiką į darbą reikėtų eiti sekmadienio ryte. Bet – ačiū Dievui! – sekmadienio dieną nedirbdavome. (Nes sekmadienį nedirba pašto skyriai, iš kurių gaudavome siuntas skirstyti.) Tokie savaitgaliai buvo vadinami „ilgaisiais savaitgaliais“. Tiesa, kartą per mėnesį tekdavo dirbti naktį iš penktadienio į šeštadienį. Bet diena po darbo naktinėje pamainoje, aišku, neprilygsta dienai po naktinio poilsio.

Metų laikai pamainų darbo laiko pradžią ir pabaigą apgaubdavo šviesa arba tamsa. Eidami žiemą iš namų į darbą, žengdavome į tamsą. Ir iš darbo išeidavome, kai jau arba dar būdavo tamsu. Vasarą, atvirkščiai, ateidavome į darbą ir iš jo išeidavome, kai saulė jau būdavo patekėjusi arba dar nebūdavo nusileidusi.

Tik KLC viduje visada – žiemą ir vasarą, pavasarį ir rudenį, dieną ir naktį – būdavo šviesu. Nes dirbdavo pamainos.* Ne tik pamainos keisdavo viena kitą, bet buvo ir vietos, kuriose nuolat keisdavosi žmonės. Jie būdavo perkeliami iš kitų pamainų, išeidavo iš darbo ir būdavo įdarbinami. Per ketverius mano darbo KLC metus vien mano pamainoje iš darbo išėjo šeši skirstytojai. Daug ko netenkino darbo sunkumo, atlyginimo ir laisvo nuo darbo laiko santykis.

Laiko vagys

Laiko vagys yra tie, kurie viešai šlovina santvarką, kuriai esant lietuvių tauta jos istorinėje Tėvynėje susitraukė nuo 3,7 iki 2,8 mln. žmonių. Tai tie, kurie parėjusiam iš darbo „paprastam žmogui“ iš televizorių ekranų ir didžiųjų laikraščių puslapių pasakoja apie pastarųjų trijų dešimtmečių Lietuvos „sėkmės istoriją“, apie tai, kokia puiki yra Lietuvos demokratija, palyginti su Rusijos autokratija, apie tai, kad – nepaisant kiekvienai santvarkai būdingų netobulumų – viskas Lietuvoje iš esmės yra taip, kaip ir turi būti.

Savo „Istoriosofinį etiudą“ užbaigiau žodžiais: „Biologinis lietuvių tautos nykimas liudija ją nežinant savo buvimo šiame pasaulyje prasmės. Ji dar turi laiko tą prasmę atrasti. Bet laikas ribotas, ir sulig kiekvienais metais jo lieka vis mažiau.“** Laiko vagys vagia laiką ne tik iš „paprastų žmonių“ (kurie savo darbu išlaiko šiuos melo gamintojus), bet ir iš visos lietuvių tautos. Istorinį laiką, kuris skirtas susivokti, kas iš tikrųjų vyksta Lietuvoje ir pasaulyje. Ir aš dėkingas „Šiaurės Atėnų“, „Kultūros barų“, „Literatūros ir meno“ redakcijoms už tai, kad publikavo mano tekstus, kuriuose buvo demaskuojamas laiko vagių propagandos melas.

Šitie tekstai buvo parašyti iki mano gyvenimo „paprasto žmogaus“ kailyje pradžios, tada, kai turėdavau daug laisvo laiko. O, kaip aš jaučiau laiko vagių vykdomą „paprasto žmogaus“ apiplėšinėjimą tada, kai prasidėjo pašto laikas! Kaip jie saldžiai miegodavo, kai mes naktimis skenuodavome ir dėliojome į maišus ir lentynas siuntinius ir laiškus!

Ir kaip mitriai jie skrebeno plunksnomis tuo metu, kai mes rytais, dienomis ir popietėmis valandų valandas skirstėme registruotą ir neregistruotą „Kiniją“ (t.  y. siuntas iš Kinijos) arba, grįžę namo po naktinio darbo, griūdavome į lovas! Tiesa, aš iš karto negriūdavau. Porą valandų gerdavau alų, naršydavau internete, klausydavau muzikos. Ir jausdavausi apvogtas, apiplėštas. Vis dėlto ir pašto laiku šį bei tą parašiau.

Kolegė

Viską, ką aš parašiau apie paštą, parašiau įkvėptas Kolegės. Ne, ji nieko nesiūlė man rašyti. Tiesiog per ją atėjo įkvėpimas. Visi geri sumanymai ateina iš Dievo. Bet Dievas gali pasirinkti, kaip rašantysis patirs įkvėpimą. Įkvėpimas gali ateiti per gamtos grožį, per istorinį sukrėtimą, per žmogų. Man įkvėpimas atėjo per „paprastą žmogų“ – per Kolegę.

Nors pašte nuo pat pradžių mane supo labai geri „paprasti žmonės“, iki Kolegės laikas pašte man buvo prakeiksmas ir nuolatinė kančia. Žiūrėjau į bėgantį laiką su siaubu – kiek akimirkų, valandų ir dienų praleista kūrybine prasme veltui. Kelis mėnesius vis negalėjau atrasti laisvo laiko rašymui. Jis buvo iš manęs pavogtas. O parašyti ką nors apie paštą – net minties tokios nekilo. Buvau čia tik dėl varganos „paprasto žmogaus“ algos. Kas gali įkvėpti tokioje situacijoje?

Kolegė sugrįžo į darbą po ilgos ligos. Tai jau buvo po Naujųjų metų. Ir palengva pradėjo keistis mano santykis su pašto laiku. Darbo valandos pamažu darėsi nebe tokios ilgos ir kankinančios. Malonesnė tapo ir pati darbo vieta. O vasaros pradžioje atėjo įkvėpimas apie ją parašyti. Tai buvo prieš trejus metus. Dabar vėl vasara. Vėl rašau. Bet jau apie paskutinius rankinio skirstymo gyvavimo mėnesius.

Paskutinė žiema

Didžiųjų žiemos švenčių laikotarpiu AB Lietuvos pašto KLC skirstytojai dar dirbo taip, kaip kasmet dirbdavo šiuo laikotarpiu. Kalnai maišų, pilnos dėžės laiškų, nuolatinis skenerių pypsėjimas, skubėjimas, nuovargis. Bet sausio viduryje į KLC atvyko pašto valdininkas iš Vilniaus ir pranešė žinią, kurios skirstytojai laukė, bet norėjo ją išgirsti kuo vėliau.

Aukštas pareigas pašte einantis žmogus susirinkusiems „paprastiems žmonėms“ pasakė: „Jūs turbūt žinote, kad paštas pereina prie išmaniojo skirstymo ir nuo pavasario Vilniaus logistikos centre visu pajėgumu pradės veikti automatizuoto siuntų ir laiškų skirstymo konvejeriai.

Dabar visas skirstymo procesas bus centralizuotas ir vyks Vilniuje. Rankinis skirstymas regionuose iš esmės tampa nebereikalingas, todėl skirstytojų etatai regionuose bus panaikinti. Netrukus jūs gausite atleidimo lapelius, kuriuose bus konkrečiai išdėstytos atleidimo sąlygos. Nors ir nelabai maloni yra ši žinia, bet tokia tikrovė. O dabar grįžkite prie darbo.“ Nors aukštas pareigas einantis žmogus pasakė, kad žinia „nelabai maloni“, man, buvusiam „paprasto žmogaus“ kailyje (vėliau sužinojau, kad ne vien man), pasirodė, jog, kalbėdamas mums, jis jautė malonumą.

Po kelių dienų iš tikrųjų gavome atleidimo lapelius. Juose buvo parašyta: „Atsižvelgiant į tai, kad akcinėje bendrovėje Lietuvos pašte (toliau – bendrovė) įgyvendinant Išmaniojo skirstymo programą įdiegtas automatizuotas siuntų skirstymas ir keičiami siuntų skirstymo bei kiti susiję procesai, dėl šios priežasties Jūsų atliekama darbo funkcija bendrovei tampa perteklinė ir Jūsų etatas yra naikinamas.“ Dirbti turėjome iki kovo 15-osios.

Prasidėjo rankinio skirstymo likvidavimo procesas. Savo pačių rankomis turėjome tvarkingai sunaikinti savo darbo vietas. Vilniaus konvejeris gabalas po gabalo plėšė iš mūsų skirstymo kryptis, kas savaitę siaurindamas mūsų skirstymo teritoriją. Pirmiausia netekome Panevėžio su Pasvaliu, Biržais, Rokiškiu ir Kupiškiu. Paskui Vilnius perėmė Šiaulių kryptį su Radviliškiu, Pakruoju, Joniškiu, Kelme, Akmene, Telšiais, Mažeikiais ir Plunge.

Tada atėjo Klaipėdos eilė su Kretinga, Palanga, Skuodu ir Šilute. Dar po savaitės netekome Alytaus ir Marijampolės su Druskininkais, Lazdijais, Varėna, Šakiais ir Vilkaviškiu. Ilgiausiai skirstėme į Kauno ir Tauragės apskritis – Kėdainius, Jonavą, Kaišiadoris, Prienus, Raseinius, Jurbarką, Šilalę. Ir, aišku, į patį Kauno miestą. Naktį iš vasario 25-osios į 26-ąją su Kolege paskutinį kartą išsiuntėme maišus į visus Kauno miesto paštus. AB Lietuvos pašto KLC skirstytojų pamainos nustojo egzistuoti. Bet vis dar egzistavo skirstytojų etatai.

Paskutinis pavasaris

Kovo 1-ąją AB Lietuvos paštas visiškai perėjo prie automatizuoto siuntų skirstymo. Ir tai yra „bene svarbiausias modernizacijos pokytis per visus 102 Lietuvos pašto veiklos metus“***. Tačiau šita modernizacija buvo tipiška neoliberali optimizacija, kai pagrindine vertybe laikomas ne žmogus, o pelnas. Pradėta buvo nuo maždaug 380 darbo vietų regionuose sunaikinimo ir aklo pasitikėjimo diegiama naujove. Ir paštą ištiko didžiausia siuntų pristatymo krizė per visą Lietuvos pašto istoriją.

Artėjant kovo 15-ajai KLC skirstytojams buvo pasiūlyta dar pasilikti. Taip ir buvo pasakyta: „Vilnius nesusitvarko.“ Ne visi pasiliko. Kai kas išėjo iš principo. Paėmė priklausančią išmoką už du mėnesius ir už nepanaudotas atostogas ir su ramia sąžine išėjo. Bet didžioji dalis pasiliko. Iki gegužės 17-osios.

„Jūsų atliekama darbo funkcija bendrovei tampa perteklinė“, – atleidimo lapeliai buvo išdalinti akivaizdžiai per anksti. Negana to – KLC atsirado keliolika moterų ir merginų iš laikino įdarbinimo agentūros. Dar niekada po KLC stogu siuntų neskirstė tiek daug rankų. Dirbome dabar penkias dienas per savaitę nuo pusės aštuonių iki keturių. Savaitgaliai – laisvi. Per trejus su puse darbo pamainomis metų buvau jau pamiršęs, kaip tai atrodo.

KLC buvo užverstas siuntomis iš Vilniaus, o pašto feisbukas – pasipiktinusių klientų komentarais. Ir piktintis buvo dėl ko! Siuntos begėdiškai vėlavo. Dar gegužės pradžioje rasdavome siuntų, išsiųstų praėjusių metų gruodį. Aš pats sveikinimą su šv. Kalėdomis, draugo išsiųstą iš JAV gruodžio 22-ąją, savo pašto dėžutėje radau birželio 8-ąją. Tiesa, didžioji dalis taip begėdiškai vėluojančių siuntų buvo vadinamieji „neregistruoti kinai“, t.  y. neregistruotos siuntos iš Kinijos.

Ir į kokias tik kryptis mes neskirstėme! Turėjome žengti į terra incognita, visiškai mums nepažįstamą kraštovaizdį. Anksčiau mes skirstėme tik į Kauno rajono gyvenviečių paštus. O dabar man teko skirstyti laiškus į Simno, Daugų, Merkinės, Veisiejų, Seirijų, Leipalingio paštus. Nes buvo panaikinti skirstytojų etatai Alytuje, Lazdijuose, Varėnoje.

Kiti kolegos skirstė į kitų apskričių miestelių paštus. Skirstėme (kas galėjo pagalvoti, jog taip gali būti!) į Nemenčinės, Avižienių, Pagirių, Rudaminos, Mickūnų, Lavoriškių, Maišiagalos ir kitų Vilniaus rajono gyvenviečių paštus. Ir net į paties Vilniaus miesto paštus.

Iki gegužės 17-osios neužbaigėme. Pasilikome dar iki liepos 1-osios. Paskutines dvi gegužės savaites paskutinį kartą dirbome kartu su Kolege. Nuo kovo 1-osios nebedirbome kartu. Kai buvo panaikintos pamainos, Kolegė perėjo dirbti į spaudos skirstymą. Užprenumeruotų laikraščių ir žurnalų skirstymas į Kauno miesto ir Kauno apskrities miestų ir miestelių paštus išliko KLC žinioje. Kolegės kolegė išėjo atostogų. Taigi turėjau galimybę padėti Kolegei. Ir tai buvo gražiausios paskutinio pavasario pašte dienos.

Paskutinė vasara

Vasara – atostogų metas. Sužinojęs, kad dar galime likti dirbti iki rugsėjo 1-osios, išėjau atostogų ir aš. Dviem savaitėms. Kai grįžau, skirstymo sektoriuje darbo man jau nebebuvo. Mano atliekama darbo funkcija pagaliau iš tiesų tapo perteklinė. Bet trūko darbininkų KLC sandėlyje.

Tai tokia vieta, kurioje laikomos prekės, skirtos parduoti pašto skyriuose. Juk dabar pašto skyriai kartu yra ir tarsi parduotuvės, kuriose galima įsigyti pačių įvairiausių daiktų – nuo buitinės chemijos iki valstybinės simbolikos.

Taigi nuėjau į sandėlį. Bet tai jau buvo visai kita stichija nei ta, kurioje praleidau ketverius metus. O vieną dieną, kai truputį pavėlavau į darbą, sandėlio viršininkas pasakė, kad aš pavogiau iš jo penkiolika minučių. Aš, „paprastas žmogus“, – viršininkas gi nežino, kad aš nesu „paprastas“, o tik taip atrodau, – pavogiau penkiolika minučių?! O dangau! Tai aš esu apvogtas. Tai iš manęs ketverius metus buvo vagiamas laikas. Gana. Išeinu.

Man priklauso dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka ir kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas. Sutaupiau devyniolika darbo dienų. „Atostogausiu“ iki rugsėjo 1-osios.

Paskutinė mano darbo diena buvo rugpjūčio 4-oji. Nuo šiol aš vėl – ne „paprasto žmogaus“ kailyje. Bent kol kas. Lygiai prieš trejus metus – 2018 m. rugpjūčio 3 d. – „Šiaurės Atėnai“ publikavo mano pirmą tekstą apie paštą. Vasara.

Autorius yra filosofijos mokslų daktaras

Infa.lt
Parama - Ačiū!  
žiūrėjo 206

Žymos

Atsiliepimų 2

  1. VK    -  2021-09-07, 09:34

    Vienas patikslinimas, turėtų pavadinimas atitikti turinį ir vadintis „Vergo išpažintis“

    Atsakyti į šį komentarą
    • Andrius Martinkus    -  2021-09-07, 13:43

      Vergo kailyje yra pabūti sveika. Nes kai visokie marksai-engelsai-leninai rašo apie vergus, austrės, midijos ir kiti moliuskai pro ausis pradeda lįsti.

      Atsakyti į šį komentarą

Rašyti Atsiliepimą


Taip pat skaitykite:

Naujienų Prenumerata

-

Gauti naujienlaiškį el-paštu

Įrašykite savo pašto adresą:

Paslauga nuo Google FeedBurner

Šeimų Sąjūdis
Lasvas žodis

Apklausa

Ką manote apie rugsėjo 10 protesto akciją?


  • Ji įvyks net ir be leidimo (68%, 71 balsavo)
  • Leidimas bus gautas iš ji įvyks taikiai (13%, 14 balsavo)
  • Ji įvyks ir pasikartos riaušės (11%, 11 balsavo)
  • Vilnius bus blokuotas ir ji neįvyks (8%, 8 balsavo)

Viso balsavo: 104
Pradėta - 2021-09-04 @ 21:14
Pabaiga - 2021-09-09 @ 21:14

Leidžiama ... Leidžiama ...
    Jolanta Blažytė. Ar dar neatsibodo?

Jolanta Blažytė. Ar dar neatsibodo?

atsiliepimų 11 Skaityti visą įrašą
    Dainius Kepenis pranešimas: „Žmogaus teisių komiteto pirmininkas pats linkęs rūšiuoti žmones?“

Dainius Kepenis pranešimas: „Žmogaus teisių komiteto pirmininkas pats linkęs rūšiuoti žmones?“

0 atsiliepimų Skaityti visą įrašą
    Džaivild Apanavičienė. Milgramo eksperimentas „Paklusnumas: elgesio tyrimas“

Džaivild Apanavičienė. Milgramo eksperimentas „Paklusnumas: elgesio tyrimas“

1 atsiliepimas Skaityti visą įrašą
    Viktoras Jašinskas. Epochų sankirta

Viktoras Jašinskas. Epochų sankirta

atsiliepimų 4 Skaityti visą įrašą
    Jolanta Blažytė. Naujoji misija?

Jolanta Blažytė. Naujoji misija?

atsiliepimų 4 Skaityti visą įrašą
    Alvis Mozeris. Tvirtai apsisprendžiau niekada nekelti kojos į Covid vakcinacijos centrus, kuriais tapo ir prekybos centrai

Alvis Mozeris. Tvirtai apsisprendžiau niekada nekelti kojos į Covid vakcinacijos centrus, kuriais tapo ir prekybos centrai

atsiliepimų 7 Skaityti visą įrašą
    Nuo saujelės „tamsuolių“ valdžia atsitveria tvoromis saugomomis ginkluotų pareigūnų – ko bijomasi?

Nuo saujelės „tamsuolių“ valdžia atsitveria tvoromis saugomomis ginkluotų pareigūnų – ko bijomasi?

1 atsiliepimas Skaityti visą įrašą
    Algimantas Rusteika. Norit kruvinos “revoliucijos“?

Algimantas Rusteika. Norit kruvinos “revoliucijos“?

0 atsiliepimų Skaityti visą įrašą
    Arvydas Daunys. Trumpai: „Lietuvos Šeimų Sąjūdžio“ istorija ir jo nuveiktų darbų rezultatas

Arvydas Daunys. Trumpai: „Lietuvos Šeimų Sąjūdžio“ istorija ir jo nuveiktų darbų rezultatas

atsiliepimų 5 Skaityti visą įrašą
    Jolanta Blažytė. Kur dingo Skandinavija?

Jolanta Blažytė. Kur dingo Skandinavija?

atsiliepimų 3 Skaityti visą įrašą
    Ką daryti, kad būtų gerai?

Ką daryti, kad būtų gerai?

1 atsiliepimas Skaityti visą įrašą
    Ramūnas Karbauskis. Jie Jums meluoja, rizikuoja Jūsų ir Jūsų vaikų sveikata

Ramūnas Karbauskis. Jie Jums meluoja, rizikuoja Jūsų ir Jūsų vaikų sveikata

atsiliepimų 2 Skaityti visą įrašą
    Andrius Martinkus. Tikroji vertybinė politika dabar yra Realpolitik

Andrius Martinkus. Tikroji vertybinė politika dabar yra Realpolitik

0 atsiliepimų Skaityti visą įrašą
    Linas Bitvinskas: klasių kova pagal Šimonytės Vyriausybę

Linas Bitvinskas: klasių kova pagal Šimonytės Vyriausybę

0 atsiliepimų Skaityti visą įrašą

nėr to blogo, kas neišeitų į gerą. Karbauskui ir vėl pasisekė - atsikratę išdavikų taps...

Jau rašiau apie mane liūdinančią visuomenės degradaciją....

Dar daugiau sugalvos kad tik priversti įpurkšti sau tirpalą į savo ar vaiko kūną...

Jolanta Blažytė niekada tuščiai nekalba. Jūsų teiginiai apgalvoti ir argumentuotai...

Myndė,myndė ir į kelnes primyndė,apsidirbes iki ausų,faktai tavo propaganda paneigia,tai nedėk į kelnes dėl kitų,geriau...

Dar yra daug mokslinių tyrimų, kad kuo mažiau lankomasi pas gydytojus, tuo mažiau mirčių, taip...

va

patys pavojingiausi vakcinuoti,pas juos beveik pas visus yra virusas...

Va

Persirge nei platina,nei uzkrecia kitus,tai patys saugiausi zmones...

Pusantro šlubo NATO kapralo, net jei jis iš JAV - nieko neapgins ir net nebandys....

NATO - tikrai mūsų vienintelė viltis, bet ji neapgins nuo ES skleidžiamų ir prievartaujamų iškrypimų...