infa.lt

nuotr. infa.lt

Šimtai tūkstančių žmonių visoje Europoje neteko gyvybės dėl Covid-19, o dar daugiau žmonių, užsikrėtę šia liga, patyrė ilgalaikių sveikatos sutrikimų. Tai ne vienintelės pandemijos aukos, rašo CNN

Per metus trukusius apribojimus, demokratinės normos buvo taip pat stipriai pažeistos ir ekspertai dabar baiminasi, kad valdžios trokštantys politikai pasibaigus krizei gali nebenorėti atsisakyti beveik absoliučios valdžios.

Pavyzdžiui, Prancūzijoje parlamentas praėjusią savaitę patvirtino įstatymo projektą, kuriuo nepaprastoji padėtis šalyje pratęsiama iki rugsėjo pabaigos. Įstatymo projektas leidžia prezidentui Emmanueliui Macronui įvesti sveikatos pasą, kuriame pažymima ar asmuo buvo paskiepytas nuo Covid-19 ar ne, o taip pat visoje šalyje įvesti komendanto valandą.

Kai kurie liberalūs E. Macrono sąjungininkai šį žingsnį vertino prieštaringai: juk nurodymas savo piliečiams tam tikru laiku būti namuose ir jų medicininės informacijos sekimas vargu ar atitinka liberalias Prancūzijos tradicijas.

Dar visai neseniai Prancūzijos prezidentas aukštino demokratijos vertybes. Kalbėdamas JAV Kongrese 2018 m. jis priminė pasauliui žodžius, parašytus ant Prancūzijos revoliucionierių vėliavų: “Gyvenk laisvas arba mirk.” Tai ironiška, matant akivaizdų prezidento norą vadovauti savo piliečiams, tam kad sustabdytų mirtino viruso plitimą.

Tolstantys E. Macrono santykiai nuo demokratijos neapsiriboja asmenų, kuriems buvo padarytos injekcijos sekimu ir žmonių vertimu užsidaryti namuose. Pandemijos metu prezidentas apribojo ir parlamento vaidmenį.

„Prancūzijos Parlamento vaidmuo sveikatos apsaugos srityje yra apribotas labiau nei anksčiau”, – sakė Joelle Grogan, Middlesekso universiteto Jungtinės Karalystės viešosios ir ES teisės vyresnioji dėstytoja. „Vyriausybės ir administracijos neprivalo siųsti parlamentui priimtų įsakymų kopijų.”

Tarptautinė organizacija „Democracy Reporting International” (DRI) neseniai paskelbė išsamų tyrimą apie tai, kaip vyriausybės visoje Europos Sąjungoje reagavo į demokratijos ir teisinės valstybės principus. Prancūzija buvo įtraukta į sąrašą šalių, keliančių „didelį susirūpinimą” dėl masto, kokiu jos vyriausybė griovė teisės normas.

Prancūzija nėra vienintelė ES valstybė, kuri nutolo nuo demokratijos.

Austrijoje, Slovėnijoje, Belgijoje, Lietuvoje ir kitose šalyse rimtą susirūpinimą kelia tai, kad vyriausybės piktnaudžiauja galiojančiais įstatymais, siekdamos apriboti piliečių laisvę. Iš 27 ES valstybių narių tik Ispaniją DRI įvardijo kaip šalį, kuri „nekelia susirūpinimo”, kai kalbama apie parlamentinę ar teisinę Covid priemonių priežiūrą.

Bene skaudžiausias pavyzdys – Vengrija, kurios vyriausybė priėmė teisės aktus, leidžiančius jai priimti sprendimus dekretais be jokios teisminės kontrolės.
Kipro ir Čekijos teismai teigė neturintys jurisdikcijos nagrinėti koronaviruso priemonių. Tai gerokai sumažino veiksmus, kuriais siekiama apsaugoti bet kokį bandymą peržengti vyriausybės įgaliojimus.

DRI ataskaitoje didžiausią susirūpinimą kelia tai, kad tik nedaugelis Europos šalių turi aiškų „atsitraukimo planą” – kaip nutraukti nepaprastąją padėtį ir grįžti prie įprastų valdymo būdų.

Londono universitetinio koledžo Prancūzijos ir Europos politikos profesorius Phillippe’as Marlière’as pažymi, kad pastaraisiais metais, reaguodama į teroro išpuolius Prancūzija ne kartą įvedė nepaprastąją padėtį. Daugelis tuo metu įvestų priemonių, susijusių su asmens laisve, liko galioti ir dabar.

„Galėčiau lažintis, kad daugelis neliberalių priemonių, kurios buvo įvestos esant pandemijai, pavyzdžiui, sveikatos pasas ar grėsmė įvesti komendanto valandą, liks galioti arba vėl bus įvestos”, – sakė jis. „Politikai labai gerai moka paimti valdžią, bet ne taip gerai moka ją sugrąžinti.”

„Prancūzijos prezidentas popieriuje turi daugiau galių nei Amerikos prezidentas. Jis gali kontroliuoti policiją, kariuomenę, bei visą vidaus ir užsienio politiką. Jis net skiria savo ministrą pirmininką”, – sakė Marlière’as. ”

Dar didesnį nerimą kelia tai, kad DRI ataskaitoje taip pat teigiama, jog tik penkios ES valstybės narės – Čekija, Prancūzija, Lietuva, Nyderlandai ir Portugalija – turi tinkamas pasitraukimo strategijas, tam kad grįžtų į normalią padėtį.

„Daug lengviau valdyti dekretais, o ne esant apribojimams, todėl akivaizdu, kodėl lyderiai nori išlaikyti savo įgaliojimus”, – sakė Groganas. Taip pat jis pažymėjo, kad jau kurį laiką auganti ES problema yra teisinės valstybės principų pažeidimai.

Pastaraisiais metais teisinės valstybės principais piktnaudžiavo Vengrija ir Lenkija. Prieš šias šalis buvo pradėtas taikyti ES sutarties 7 straipsnis, pagal kurį, jei tam pritartų visos valstybės narės, būtų apribotos jų balsavimo teisės ES ir apribota galimybė naudotis ES pinigais.

Problema ta, kad ir Vengrija, ir Lenkija gali vetuoti veiksmus viena kitos atžvilgiu, todėl ES veiksmai yra bevaisiai. „Kas bus toliau – nebeaišku. Galime kalbėti apie teisinius mechanizmus ir įstatymus. Tačiau iš tikrųjų mums reikia politinio sutarimo”, – priduria Groganas.

„Iš esmės ES yra teisinė struktūra. Ji egzistuoja tam, kad įpareigotų valstybes ir piliečius užtikrinti abipuses teises, – sakė Groganas. „Tačiau būtų nedovanotina ignoruoti ir visą sudėtingumą. Kaip parodė „Brexit”, tai yra valstybių grupė, nusprendusi būti klubo dalimi. Brexitas parodė, kad galima išstoti, tačiau problema yra ta, kad jei kuri nors valstybė nepripažįsta vertybių bet išstoti nenori – teisiškai jos pašalinti neįmanoma”.

„Kaip įprasta nepaprastųjų situacijų atveju, matome, kad valdžia perkeliama vykdomosios valdžios link, o parlamentų, teismų ir kitų institucijų priežiūra silpnėja”, – sakė DRI tyrimų koordinatorius Jakub Jaraczewski.

Kartais sakoma, kad ES teisė – tai sudėtinga siaurų politinių interesų painiava, apsigaubusi teisiniu rūbu. Šie siauri politiniai interesai daro didesnę įtaką bloko judėjimo krypčiai, nei idealai, kurie neva vienija 27 labai skirtingas šalis.

Didesniąją dešimtmečio dalį ES sunkiausiai sekėsi tvarkytis su valstybėms narėms ginčijantis dėl to, kokia turėtų būti Europa ir kaip ji turėtų reaguoti į krizes.

Tačiau teisės aktų nepaisymas yra kur kas didesnė problema nei nesutarimai dėl migracijos ar dėl to, kaip turėtų būti išleidžiami pinigai.

Parengė: Kęstutis Krikštaponis