infa.lt

Facebook nuotr.

Dominykas Vanhara

Kad ir ką kas besakytų, bet negalima nesižavėti Profesoriumi. Tokias daugiasluoksnes makiaveliškas strategijas moka kurti labai nedaugelis, o Lietuvoje gal tik jis vienas. Paanalizuokime šias strategijas plačiau, nes manau, kad tikrai įdomu.

Kaip žinia, dabartiniai valdantieji pradėjo mėginimus JE Nausėdą nustumti ten, kur Respublikos Prezidentas buvo iki Dalios Grybauskaitės, t.y. apriboti Prezidento galias iki, iš esmės, nominalaus valstybės vadovo statuso.

Iš esmės, tokie bandymai atrodo pakankamai keistai ta prasme, kad patys konservatoriai, praeitą kartą buvę valdžioje, gana noriai ir nesipriešindami daug galių atidavė į Dalios Grybauskaitės rankas. O jau vėliau, būdami opozicijoje, labai palaikė Dalią Grybauskaitę visuose jos susikirtimuose su tuo metu valdžiusiomis partijomis.

Bet ok, Daukanto aikštėje šiuo metu valdo jau nebe D. Grybauskaitė, bet G. Nausėda. Taigi, dabartiniai valdantieji bando išnaudoti galimybę atsiimti iš Prezidento tai, ką patys kažkada Prezidento institucijai buvo atidavę.

Laikas tam pasirinktas tinkamas, nes dar tik pati kadencijos pradžia, vis dar tęsiasi rinkėjų suteiktas taip vadinamas „medaus mėnuo“, kuomet valdančiųjų partijų bei pačios Vyriausybės reitingai yra aukšti.

Atitinkamai, daug kas prognozuoja, kad JE šią kovą pralaimės ir bus priverstas užleisti valdantiesiems bent dalį pozicijų. Gal ir taip, bet JE Nausėda savo rankose turi bent du stiprius „kozirius“ šiame žaidime.

Visų pirma, Prezidentas Lietuvoje beveik visuomet būna populiariausias politikas. Ėjimas į atvirą konfliktą su populiariausiu politiku reitingams teigiamai neatsilieps.

Visų antra, du esminiai skaičiai: 73. Būtent tiek parlamentarų šiuo metu sudaro valdančiąją daugumą. Aišku, galima įtarti, kad valdantieji už tam tikrus postus Seime yra susitarę dėl dar kelių papildomų balsų iš mišriosios frakcijos. Bet kiek šie balsai bus lojalūs ir kiek ilgai ši neoficiali parama tęsis – pasakyti sunku. 71. Būtent tiek Seimo narių reikia tam, kad būtų atmestas Prezidento veto.

Įvertinus tai, kad beveik visa Vyriausybė yra sudaryta iš Seimo narių, kurie dėl savo veiklos Vyriausybėje dažnai negalės būti Seimo salėje, atmetinėti Prezidento veto gali sektis sunkiai.

Tuoj turėtų prasidėti Seimo pavasario sesija. Bus įdomu pažiūrėti, kaip elgsis JE Nausėda. Ar trauksis ir bandys glaistyti konfliktą, tuomet labai tikėtina, kad valdantieji laimės, o JE Nausėda taps tik nominaliu valstybės vadovu bei, tikėtina, kad tenkinsis tik viena kadencija. Nes Prezidento rinkimai bus anksčiau, nei Seimo, vadinasi, per šią kadenciją JE Nausėda kitų valdančiųjų, tikėtina, nepamatys.

Ar visgi bandys pereiti į kontrpuolimą bei, naudojantis jam suteikta veto teise, bandyti paralyžiuoti Seimo darbą. Jei Prezidentas vetuos daugumą esminių valdančiosios koalicijos sprendimų, o Seime trūks balsų šiems veto atmesti, išjungtas bus ne Prezidentas, bet būtent Seimas. O tuomet jau trauktis bei nusileidinėti gali tekti būtent konservatoriams.

Taigi, dabar tikrai labai įdomu, ar Profesorius, sudėliojęs šią strategiją, savo skaičiavimuose nebus padaręs klaidos. Nes statymai aukšti, o žaidimas labai rizikingas.

♦◊♦◊

Kad ir ką kas besakytų, bet negalima nesižavėti Profesoriumi. Tokias daugiasluoksnes makiaveliškas strategijas moka kurti labai nedaugelis, o Lietuvoje gal tik jis vienas. Paanalizuokime šias strategijas plačiau, nes manau, kad tikrai įdomu.

Taigi, strategija prasidėjo jau pirmą naujo Seimo kadencijos dieną, kai, priešingai ilgametėms parlamentarizmo tradicijoms, už kurias anksčiau patys konservatoriai stojo mūrų, į opozicijai priklausančius postus Seime buvo pasiūlyti ir paskirti ne pagrindinės opozicinės frakcijos, bet mažesniųjų opozicinių frakcijų atstovai ar net atstovai iš mišriosios frakcijos.

Tokiu veiksmu iš karto nušaunami net trys zuikiai – mažesniosios opozicinės frakcijos jaučiasi dėkingos gavusios tuos postus, kurie joms nepriklausė ir gaunama tam tikra jų parama; iš žaidimo maksimaliai išjungiama didžiausia opozicinė frakcija; supriešinama opozicija, kuri vėliau nesugeba išsirinkti opozicijos lyderio, taip tau dar labiau palengvinant darbą valdančiojoje daugumoje. Gražu? Nesakykit, tikrai gražu.

Toliau, apsitvarkius reikalus Seime, galima pradėti „dirbti“ ties Prezidento klausimu, pasistengiant ir jį maksimaliai išjungti, tokiu būdu bandant susigrąžinti tą valdžią iš Daukanto aikštės, kurią savo laiku buvo atidavę patys konservatoriai.

O čia strategija yra dar sudėtingesnė bet, tuo pačiu, gražesnė. Iš pradžių konservatoriai mūru stoja už visus tris buvusius Skvernelio vyriausybės ministrus, iš kurių du negavo ambasadorių postų, o vienam buvo neleista grįžti dirbti teisėju.

Nuo ko vidutinis rinkėjas jau turėtų pradėti kelti antakį, nes tie patys konservatoriai dar prieš rinkimus nuolatos teigė, kad Sauliaus Skvernelio Vyriausybė yra „pati blogiausia Vyriausybė“, etc. ir etc.

infa.lt nori atkreipti skaitytojų dėmesį į vakarykštėje spaudos konferencijoje premjerės I.Šimonytės pasisakymą šia tema:

Švelninamos karantino sąlygos; rokiruotė valdžioje: Prezidentas gali būti pastumtas iš Europos Vadovų tarybos

O čia visi trys buvę šios Vyriausybės ministrai, kas sudaro beveik ketvirtadalį Vyriausybės sudėties. Ir tikrai gražu būna žiūrėti dabar, kai vienas po kito įtakingi konservatoriai dabar aiškina, kokie tie ministrai buvo profesionalūs, kaip profesionaliai dirbo, kaip jokiuose skandaluose nebuvo, etc. ir etc.

Bet neapsigaukite – TS-LKD nėra ta publika, kuri ieškotų draugysčių su oponentais ar viešai objektyviai juos vertintų. Vos tik situacija pasikeistų, konservatoriai būtų pirmieji, kurie išpiltų ne vieną kibirą pamazgų ant šių buvusių ministrų galvų. Dabar šie buvę ministrai konservatoriams pasidarė labai „profesionalūs“, „geri“ ir „Lietuvai reikalingi“ dėl to, kad jų istorijas galima naudoti kovoje prieš JE Nausėdą.

Ir čia prasideda antroji strategijos dalis – iš kažkur viešumoje atsiranda istorija apie tai, kad, neva, Karoblis buvo neskirtas ambasadoriumi dėl to, kad, savo laiku, Krašto apsaugos ministerijos Antrojo operatyvinių tarnybų departamento direktoriumi, neva, paskyrė ne JE Nausėdos norėtą kandidatą, bet kažkurį kitą.

Nežinau ir nesiimu vertinti, kiek ši istorija yra pagrįsta ar reali, bet ji tų pačių konservatorių pradedama labai eskaluoti viešumoje su aiškiu tikslu dabartinėje situacijoje įvelti JE į jam nemalonią ir neparankią viešųjų ryšių situaciją, tokiu būdu iš dalies ar visiškai suvaržant jo veiksmus viešumoje.

Ir čia mes jau pereinam prie trečiosios, mano nuomone, pačios įdomiausios strategijos dalies – kaip žinia, vakar konservatorių frakcijos narys Matas Maldeikis viešai pareiškė, ir ne šiaip pareiškė, bet jau su grasinimais, kad jei JE Nausėda neatsisakys Lietuvos atstovavimo EVT ir neperleis šios funkcijos Šimonytei, bus kreiptasi ir į Konstitucinį Teismą.

O va čia jau tikrai įdomu. Visų pirma – kodėl būtent M. Maldeikis? Su visa derama pagarba jam, jis yra eilinis Seimo narys ir eilinis konservatorių frakcijos narys. Pastebėkit, kad konservatorių sunkiasvoriai šiuo klausimu tyli.

Nepasisakė nei pati Šimonytė, G. Landsbergis gal kažką ir pakomentavo, bet taip numygdamas ir nieko aiškaus nepasakydamas, kiti irgi tyli. Reiškiasi vienas Matas Maldeikis. O ir šiaip, gana drąsu eiliniam Seimo nariui atviru tekstu „rautis“ ant paties Prezidento.

O šioje situacijoje reiškiasi vienas Matas Maldeikis būtent dėl to, kad vėliau, jei konservatoriai pamatys, kad partija darosi pralaimėtina, kad JE laiminėja, M. Maldeikį galės patraukti su minimaliais nuostoliais.

Ką nors pakomentuos, kad čia jis savo asmeninę iniciatyvą pademonstravo, frakcijos nuomonės jis neatspindi ir viskas. Bet jei bus pamatyta, kad strategija veikia, kad konservatoriai šioje situacijoje pradeda imti viršų, o JE Nausėda – atsitraukinėja, tuomet galit neabejoti, kad įsijungs ir frakcijos sunkiasvoriai.

Ir šioje situacijoje gražiausia yra tai, kad jei JE Nausėda atsitrauks dabar klausime dėl Lietuvos atstovavimo EVT, vadinasi, jis vėliau bus priverstas atsitraukinėti ir kitais klausimais.

Na kaip, gražu? Mano nuomone, tikrai gražu ir beveik verta aplodismentų. Tikiuosi, kad kada nors apie Profesoriaus strategijas bus parašyta knyga, kuri būtų įtraukta į VU TSPMI privalomos literatūros sąrašus.

Aišku, šios Profesoriaus strategijos turi ir tam tikrą šalutinį poveikį: konservatoriai turi labai nedaug sąjungininkų ir susikuria sau labai daug priešų, o dėl to valdžioje būna pakankamai retai, nors ir turi labai ištikimą bei stabilų elektoratą.

Straipsnis pirmą kartą paskelbtas autoriaus Facebook paskyroje