infa.lt

Talinas be kaukių, gruodžio 16 d. | © Darius Kalinskas/ infa.lt

Gūdus sovietmetis… Persekiojami kitaminčiai ir tikintieji… Valdžia bando sukontroliuoti visų gyvenimus ir išmokyti „teisingai“ mąstyti…

Ir vis tiek, net ir gūdžiame sovietmetyje, atėjus Kūčioms, lietuviai dengdavo baltą staltiesę ant stalo, apkloto šienu, o ant jo – Kūčių vakarienę savo šeimai, bent kartą metuose susirenkantiems patiems artimiausiems žmonėms, padėdavo lėkštelę ir jau išėjusiems…

Prieš švęsdami daug kas uždengdavo akliniau langus, per daug neplepėdavo uoliai valdžiai padlaižiaujantiems kaimynams. Gal kas ir sudrebėdavo išgirdę beldimą į duris, nes gal jau paskundė, gal milicija, gal stribai, gal NKVD… Bet vis tiek kartų kartos lietuvių švęsdavo Kūčias…

Per kartų kartas tai ėjo kaip gija, jungianti praeitį su dabartimi ir ateitimi, skatinanti prisiminti, kad šeima yra visų svarbiausia, kad ir kokie joje būtų negerumai ir nesutarimai. Ir kad nėra nieko svarbesnio žmogui, kaip kiti jam artimiausi žmonės bei ryšys su jais. Valdžios ir santvarkos ateina ir praeina, bandydamos savas tiesas primesti… Tačiau kol šeima susirenka, kol vidinius ginčus ir nesutarimus atideda vardan pabuvimo drauge, ji nepalaužiama iš išorės.

Dvidešimt pirmas amžius… Laisva ir draugiška Europa… Nėra karo, nėra stribų, nėra NKVD… Tačiau ir vėl lietuviams, ar bent jau daliai jų teks paslapčiom dengti baltą Kūčių stalo staltiesę savo vaikams, akliniau pridengti langus, per daug garsiai nekalbėti, kur ir ko važiuoja, pasirūpinti „propuskais“ ir „sviditelstvom“… Ir į duris gali pasibelsti ne stribai, ne NKVD, o savi, su vyčiais ant sagų, bet ištikimi valdžiai, o ne tautai…

Ir vėl naujai valdžiai, manančiai, kad amžiams atėjo su mūsų pačių balsais per rinkimus, rūpi nutraukti per kartų kartas einančias šeimų ryšio gijas… Svetimi, dar suprantama, užkariaut, palaužt nori, bet savi…kodėl? Ar tikrai savus išsirinkome? Ir dar tokius, kurie nusiteikę griauti šeimą, iš paskos ir kalbą…

Prisidengdama nebe komunizmo statyba ir šviesaus rytojaus kūrimu, bet besimptomiu rūpesčiu mumis pačiais, atrodanti sava, valdžia spjauna ir niekina tradicijas, esą, galite Kūčias ir balandį atšvęsti…Arba kitąmet, koks gi jums, kvailiai nesąmoningieji besimptomiai, skirtumas… Juk tai dėl jūsų pačių… Ar tikrai?

Ar pavyks jiems toliau traukyti šeimų ryšius? Ar mes atlaikysime? Ir kaip, atėjus laikui, pažiūrėsime savo protėviams į akis, drįsusiems švęsti Kūčias visur, ne tik namuose, bet ir lageriuose, nežiūrint, kad valdžiai pakalikiškos jėgos struktūros persekiojo ir baudė?

Ir vėl persekiojami kitaminčiaii…tiesa, kol kas daugiau virtualiai, internetuose… Nors kai kam jau kliūna ir realiai…
Valdžia vėl bando sukontroliuoti visų gyvenimus ir išmokyti „teisingai“ mąstyti…

Ir kodėl atrodanti sava valdžia vėl ir vėl kiršina ir skaldo mus? Kodėl silpnina ir trauko mūsų šeimų bendrystes ir ryšius? Ir kas gali paneigti, kad savais atrodantys valdžioje, ir yra tie, silpninantys šalį, kenkiantys jai, kad, suskaldę ir išardę šeimas, supriešinę žmones ne tik šeimose ir su kaimynais, bet ir su savo pačių policija ir kariais, be didesnio pasipriešinimo valstybę vėl kam nors parduotų, kad vėl kokia nors svetima saulė čia užšviestų ne tik vaivorykštės spalvomis?

Gal mes ir nesam labai sutariantys su savo kaimynais. Toli gražu ne kiekvieno šeimoje viskas darnu ir gražu. Ir nepanašu, kad mes kaip kokie prancūzai, eisim į gatves. Gal ir nesam tokie jau labai vieningi…

Tačiau, o kodėl taip mūsų valdžia su savo pakalikiškomis žiurkėmis, pasivogusiomis medikų chalatus, šakalais, užsikorusiais į aukštus postus bei apsikarūnavusiais visokiais moksliniais ir kitokiais titulais, taip klykia ir cypia, ką mums daryti? Kodėl vėl mus pravardžiuoja ir keikia?

Ar tik ne todėl, kad tai jie bijo mūsų, gal net labiau nei gatvėse protestuojančių prancūzų ar ispanų? Todėl iš baimės savo uodegoms ir cypia… Nes žino, kad atėjus laikui mes tiesiog, per daug nekalbėję nei su kaimynais, nei su draugais, tačiau drauge imame ir tiesiog padarome tai, ką reikia padaryti… Ir valdžia su savo padlaižių armija neatlaikys. Niekada.

Autorius redakcijai žinomas