infa.lt

Žmonės, kurie nepaisant empirinių įrodymų stokos tiki vieno ar kelių dievų egzistavimu, jau seniai domina ir glumina mokslininkus.

Savo naujoje knygoje antropologė Tanya Marie Luhrmann tyrinėja religijos ir mokslo sankirtos taškus, susiedama gilų tikėjimą su moksliškai patvirtintomis psichologinėmis praktikomis – savivoka ir kognityvine elgesio terapija. Ir prieina gana paradoksalios išvados: tikėjimas pats savaime stiprina sveikatą.

Prinstono universiteto leidyklos 2020 m. išleistoje amerikiečių antropologės Tanjos Luhrmann knygoje „How God Becomes Real“ („Kaip Dievas tampa realiu“), Autorė paaiškina, kad religinės praktikos ir kryptys gali sukurti gilius, teigiamus pokyčius tiems žmonėms, kurie jose dalyvauja.

„Maldos daugeliu aspektu yra labai panašios į kognityvinę elgesio terapiją”, – sakė Luhrmann. „Tai būdas atkreipti dėmesį į savo vidinę patirtį, atsisakyti dėmesį blaškančių minčių ir sutelkti dėmesį į daugiau teigiamas mintis. Išreikšdami dėkingumą, jūs nukreipiate dėmesį nuo to, kas vyksta ne taip į kažką gero “.

Pratarmėje autorė paaiškina, kokią įtaką jai turėjo dvi paprastos religijos savybės, kurios dažnai išlieka nepastebėtos. Pirma, tai yra kontakto su nematomu esybe praktika. Antra, tikintieji yra tie, kurie siekia pokyčių. Jie nori patirti kažką kitokio, nei jaučia dabar. Daugelis teoretikų klaidingai vertina tikėjimą kažkuo nematomu kaip savaime suprantamu dalyku arba kognityviniu paklydimu.

Luhrmann manymu, tikintieji turi daug dirbti tam, kad antgamtiškumą paverstų tikrove sau, o tie, kurie tai sugeba, patiria palankius pokyčius. „Jei jiems pasiseka, jie gali kitaip vertinti savo mintimis, jausti daugiau ramybės ir meilės“, – rašo ji. O šie pokyčiai, savo ruožtu, sustiprina religines praktikas.

Tyrinėdama etnografiniu požiūriu tuos, kuriuos ji vadina „aktyviais tikinčiaisiais“ – evangelikų krikščionis, pagonis, zoroastristus, juoduosius katalikus ir žydus ortodoksus, Luhrmann pastebėjo, kad norint sukurti pasaulius, kuriuose tai, kas antgamtiška suvokiama kaip egzistuojanti tikrovė, reikia daug pastangų ir nuolatinės praktikos, pasakoja „Stanford News“.

Taip yra dėl to, kad dauguma žmonių nubrėžia aiškią ribą tarp to, kas yra realu ir nerealu. Net tikintieji neprašys Dievo pašerti šunį ar vietoje jų parašyti kontrolinį darbą. Religinėse tradicijose ši dichotomija yra aiškiai fiksuota: „Pasitikėk Dievu, bet ir pats stenkis!”

Todėl užuot teigus, kad žmonės garbina dievybę, nes ja tiki, arba stato šventyklas, nes jų tikėjimas jau yra stiprus, Luhrmann apverčia tezę aukštyn kojomis ir sako: žmonės tiki, nes garbina dievybę. Kitaip tariant, „realizacijos“ ir pasinėrimo į ritualus bei praktikas procesas, priartinantis prie Dievo, yra toks teikiantis gėrį, kad žmogus ima tikėti.

„Tik’ėjimas link gėrio”