infa.lt

Armėnas karys Kalnų Karabache. Nuotr. – TASR/AP

Kalnų Karabache vėl kilo karas tarp Azerbaidžano ir Armėnijos. Azerbaidžanas pareiškė, kad būtent armėnai pradėjo šaudyti į jo teritoriją, rašo František Mikloško dennikn.sk portale.

Tačiau mintis, kad 150 tūkstančių gyventojų turintis Kalnų Karabachas pradeda karą su dešimtimi milijonų Azerbaidžano gyventojų, yra kažkas tokio iš fantazijų srities, kurios nepalikdavo mūsų komunizmo epochoje. Kokia šio konflikto esmė?

Krikščionims armėnams Kalnų Karabachas yra šventa senovės žemė. Ten yra pirmojo mūsų eros amžiaus krikščionių bažnyčia, kuri buvo pastatyta praėjus 200 metų po to, kai Armėnija priėmė krikščionybę. Pasak legendos, šventyklą įkūrė apaštalas Baltramiejus, pamokslavęs Armėnijoje ir ten žuvęs kankinio mirtimi. Kadangi Armėnijoje lankėsi Kristaus apaštalas, vietinė bažnyčia vadinama apaštalo bažnyčia.

Koks likimas gali ištikti krikščionybę ir armėnų kultūrą valdant Azerbaidžanui, rodo, pavyzdžiui, vienas 2005 m. įvykis. Azerbaidžanui priklausančiame Nachičevano regione buvo IV amžiaus armėnų kapinės su šešiais tūkstančiais unikalių antkapių. 2005 metais azerbaidžaniečiai juos visus sudaužė, fragmentai buvo sukrauti į vagonus ir išvežti. Šiandien šioje vietoje yra šaudykla.

Kalnų Karabacho problema yra visų armėnų problema ne tik dėl senovės kultūros tradicijų. Jei Kalnų Karabachas kris, tik Armėnija neleis sukurti musulmoniškų valstybių grandinės palei visą sieną su Rusija (Turkija tuo akivaizdžiai suinteresuota). Rusija, žinoma, yra Armėnijos pusėje, nes ji yra krikščioniška šalis. Bet, galbūt, dar ir dėl to, kad Rusijai rūpi jau minėta musulmoniškų šalių grandinė jos pasienyje. Be abejo, tai taip pat gali grėsti Armėnijai didelėmis problemomis.

Azerbaidžanui gi, Kalnų Karabacho egzistavimas yra politinė trauma. Po kruvino karo tarp Armėnijos ir Azerbaidžano 1991–1994 m., kai iš viso iš abiejų pusių žuvo 30 tūkst. Žmonių, Azerbaidžanas buvo priverstas pasirašyti susitarimą dėl karo pabaigos. Be to, armėnai, norėdami turėti prieigą į Kalnų Karabachą, atėmė dalį Azerbaidžano teritorijos. Sunku įsivaizduoti, kad Azerbaidžanas draugiškai sutiktų laikytis tokio scenarijaus.

2010 m., būdamas Slovakijos Respublikos nacionalinės tarybos narys, aš kaip stebėtojas dalyvavau Kalnų Karabacho parlamento rinkimuose. Tada susitikau su prezidentu, Kalnų Karabacho vyriausybės nariais ir Karabacho stačiatikių arkivyskupu. Visi kovėsi su Azerbaidžanu su ginklais rankose.

Šių žmonių pasiryžimas apsaugoti savo kraštą buvo stulbinantis. Dieną prieš tuos rinkimus Europos Sąjungos vyriausioji įgaliotinė užsienio reikalams ir saugumo politikai Catherine Ashton Karabacho URM sakė, kad ES nepripažins šių rinkimų. Šiandien vienintelis tikrasis Kalnų Karabacho ir Armėnijos gynėjas – tai Rusija.

Grandinės stiprumą, kurią sudaro krikščioniškoji Europa, galima išmatuoti pagal silpniausios jos grandies tvirtumą, ir šiandien ji yra Kalnų Karabachas.

Civilizacijų susidūrimas, kaip tai apibūdino S.P.Huntingtonas, šiomis dienomis vyksta Pietų Kaukaze. Stebina, kad šioje situacijoje Gruzija užėmė priešingą civilizacinės barikados pusę.

Autorius – publicistas ir buvęs politikas