infa.lt

ecology.md

Paskutiniame praeito amžiaus dešimtmetyje pasaulis tapo gana keisto mokslinio eksperimento, pavadinto „Biosfera-2“ liudininku. Aštuoni žmonės, apvilkti „ateities” kombinezonais pamojavo rankomis žurnalistų miniai ir įėjo į hermetizuojantį šliuzą, esantį dykumoje Arizonoje. Oro nepraleidžiantys stikliniai kupolai gaubė penkis landšaftinius modulius: džiungles, savaną, pelkę, dykumą ir netgi nedidelį vandenyną su paplūdimiu ir koraliniu rifu. Viso šito grožio viduryje buvo žemdirbystės blokas, aprūpintas naujausia technika bei avangardinio stiliaus gyvenamasis namas. Be žmonių į vidų buvo įleista apie 4 tūkstančius įvairiausių faunos atstovų, įskaitant ožkas, kiaules bei vištas fermoje.

Visas šis kompleksas turėjo autonomiškai išsilaikyti dvejus metus, maitindamiesi tuo, kas augo po kupolu, kvėpuodami augalų išskiriamu deguonimi, išvalydami ir vėl panaudodami tą patį vandenį. Tai panašu į miniatiūrinę, techninės revoliucijos nepaliestą planetą, kurioje aštuoni inteligentiški, apsišvietę žmonės planavo dirbti paprastus fizinius darbus, rinktis prie vieno pietų stalo, muzikuoti atokvėpio valandomis ir, pagaliau, dirbti didžiam tikslui, mokslo naudai. Ar gi ne rojus? Pasirodė, ne viskas taip paprasta…

Pradžioje viskas buvo taip, kaip jie ir svajojo. Kolonistai entuziastingai dirbo fermos laukuose, tikrino visų sistemų darbą, stebėjo audringą džiunglių gyvenimą, žvejojo, sėdėjo savo mažame paplūdimyje, o vakarais balkonėlyje su vaizdu į nokstantį derlių valgė puikiai paruoštą vakarienę iš pačių šviežiausių produktų. Už žalių lysvių ir stiklinės fermos sienos buvo dykuma ir eilė kalnų, už kurių leidosi saulė. Šitą balkoną kolonistai pavadino „Vizionierių kavinė“ – iš čia ateitis atrodė ypač džiaugsmingai. Po vakarienės rengdavo filosofines diskusijas ar improvizuotas jam session. Daugelis pasiėmė muzikos instrumentus, ir, nors profesionaliu muzikantu nė vienas jų nebuvo, tai, kas išeidavo, bendro entuziazmo fone atrodė lyg avangardinė ateities muzika.

Maždaug po savaitės vyriausiasis „Biosferos“ technikas Van Tilas pusryčiauti atėjo labai susirūpinęs. Jis apskelbė, kad turi keistų ir nemalonių naujienų. Kasdieniai oro būklės matavimo rezultatai rodo, kad kupolo projektuotojai suklydo. Atmosferoje palaipsniui mažėja deguonies ir didėja anglies dioksido lygis. Kol kas tai nepastebima, tačiau, jei tai tęsis, maždaug po metų buvimas stotyje taps neįmanomas. Nuo tada bionautų gyvenimas rojuje baigėsi, prasidėjo kova už orą, kuriuo jie kvėpavo.

Pirmiausia, buvo nuspręsta auginti kiek įmanoma daugiau žaliosios biomasės. Visą laisvalaikį kolonistai skyrė augalų sodinimui ir priežiūrai. Antra – pilnu pajėgumu paleido rezervinį anglies dioksido surinkėją, nuo kurio nuolatos tekdavo šveisti nuosėdas. Trečia – netikėtai į pagalbą atėjo vandenynas, kur nusėsdavo šioks toks CO2 kiekis, virsdamas puikia rūgštimi. Tiesa, vandenyno rūgštingumas nuo to tik didėjo, todėl tekdavo naudoti jį mažinančius priedus. Niekas nepadėjo. Oras po kupolu ir toliau retėjo.

Greitai bionautai susidūrė dar su viena globaline problema. Paaiškėjo, kad 20 arų dydžio ferma su visomis naujausiomis žemės ūkio technologijomis gali aprūpinti tik 80 % kolonistų maisto poreikių. Jų kasdienis racionas (vienodas ir vyrams, ir moterims) sudarė 1700 kalorijų – to pakanka sėdintiems biuruose, bet katastrofiškai per maža žmonėms, dirbantiems tokį fizinį darbą, kokį kas dieną turėjo atlikti „Biosferos“ gyventojai. Pradžioje vakarienę serviravo švediško stalo pavidalu, tačiau vėliau dėl to ėmė kilti rimti konfliktai, todėl maistą imta dėti kiekvienam į lėkštę atskirai, pasvėrus kiekvieną gramą.

Žmonės kilo nuo stalo alkani ir nuolat svajojo apie didžiojo pasaulio skanėstus. Vakarines filosofines diskusijas pakeitė fantazavimai apie tai, ką jie valgys, kai išeis į laisvę. Sandėlį, kur buvo saugomi pagrindiniai bionautų skanėstai – bananai, po šlykštaus incidento, kurio metu jis buvo anonimiškai apvogtas, ėmė rakinti. Prieš atiduodant maisto likučius kiaulėms, žmonės stropiai išrinkdavo viską, ką galėjo suvalgyti patys. Bananų žievės ir riešutų kevalai buvo delikatesas.

Vieną vakarą Džeinė Pinter, atsakinga už fermą, prisipažino, kad ji žinojo apie būsimą produktų krizę. Dar prieš kelis mėnesius iki apsigyvenimo čia, ji apskaičiavo, kad bionautams truks maisto, tačiau paveikta daktaro Valdorfo bei jo požiūrio į sveiką maitinimąsi nusprendė, kad trūkumas išeis į naudą. Daktaras, beje, buv vienintelis, kuris nesiskundė dėl alkio. Jis ir toliau gynė savo teorijos teisingumą: jau po pusmečio „alkio dietos“ bionautų kraujo būklė pagerėjo, sumažėjo cholesterolio kiekis, pagerėjo metabolizmas. Žmonės neteko nuo 10 iki 18 procentų kūno masės ir atrodė ypač atjaunėję. Jie šypsojosi žurnalistams bei smalsiems turistams už stiklo, duodami suprasti, kad nieko blogo nėra. Tačiau bionautai jautėsi vis blogiau ir blogiau.

1992 metų vasara kolonistams buvo ypatingai sunki. Ryžių laukus suniokojo kenkėjai, todėl keletą mėnesių beveik visas jų maisto racionas susidėjo iš pupų, batatų ir morkų. Dėl beta-karotino pertekliaus jų odos spalva tapo oranžinė.

Prie visų šių bėdų prisidėjo ir milžiniškas uraganas, dėl kurio dangus virš „biosferos-2“ beveik visą žiemą buvo užtrauktas debesų. Tai mažino džiunglių fotosintezę (vadinasi, ir deguonies gavybą), taipogi sumažino ir taip skurdų derlių.
Juos supantis pasaulis ėmė netekti savo grožio ir harmonijos. „Dykumoje“ dėl kondensato lubose reguliariai lijo, todėl supuvo daugelis augalų.

Milžiniški penkių metrų dydžio medžiai džiunglėse netikėtai pasidarė trapūs, o kai kurie, aplinkui viską išlaužydami nugriuvo. (Galiausiai, tiriant šį fenomeną, mokslininkai padarė išvadą, taip atsitiko dėl to, kad po kupolu nebuvo vėjo – tai nuo jo stiprėja medžių kamienas gamtoje). Žuvų tvenkiniuose užsikimšo nuotėkų kanalai, dėl to žuvys darėsi vis mažesnės. Buvo vis sunkiau kovoti su vandenyno rūgštingumu, dėl jo ėmė nykti koralai. Gyvūnų džiunglėse ir savanoje skaičius taip pat mažėjo. Puikiai jautėsi tik tarakonai ir skruzdėlės, užpildantys visas biologines nišas. Biosfera pamažu ėmė nykti.

Rojaus šeimininkai jautėsi ne ką geriau. Deguonies kiekis atmosferoje nuolat mažėjo ir pasiekė 16 % (norma – 20 %). Palyginimui – toks retas oras yra kalnuose,ir įprastai žmogaus organizmas greitai prisitaiko prie tokios padėties. Tačiau dėl bendro išsekimo kalnų liga kolonistų nepaleido. Bionautai greit pavargdavo, nuolat sukosi galva, jie jau negalėjo dirbti taip, kaip anksčiau. Bet labiausiai deguonies trūkumas paveikė jų moralinę būklę. Visi jautėsi prislėgti, liūdni, suirzę. Kasdien po kupolu vyko skandalai.

Pagrindinė konflikto priežastis buvo tai, kad Alenas neleido bionautams paviešinti jų problemų. Jis ir toliau stengėsi atrodyti taip, tartum viskas vyksta pagal planą. Pusė kolonistų (abu kapitonai, PR direktorius ir mokslinių tyrimų vadovė – tai yra vadovybė) visiškai sutiko su jo pozicija. Jie manė, kad po kupolu reikia išbūti tuos du metus bet kokia kaina. Dar keturi bionautai tvirtino, kad reikia skubiai kreiptis pagalbos į tarptautinius mokslininkus – suprasti, kur dingsta deguonis. Taipogi būtų neblogai užsisakyti šiek tiek maisto ir oro iš išorės.

Grupės lyderė Džeinė Porter, norėjusi prašytis pagalbos, taip atpasakoja konflikto pradžią: „Aš tvarkiausi fermos pievoje. Galva siaubingai sukosi, teko kas minutę sustoti pailsėti. Ryte kalbėjomės apie mūsų padėtį, ir aš pasakiau, kad likti čia ir dusti – kažkoks sektantizmas. Mąsčiau apie visa tai, tada pasisukau ir pamačiau Abigailę, stovinčią man už nugaros. Jos burnoje kažkas buvo… Sekančią akimirką ji spjovė man į veidą! Aš pasimetusi paklausiau: „Už ką?“. „Pati pagalvok“, – pasakė ši, apsisuko ir nuėjo“.

Tuo metu įprasti žiūrovai, kasdien atvykstantys autobusais pažiūrėti, kas dedasi milžiniškame žmonių akvariume net neįtarė, kokios aistros jame verda. Jie sustodavo išilgai sienos, gurkšnodami kolą bei kramtydami dešrainius ir žmonės už stiklo, vilkį futuristinius kostiumus jiems atrodė pilni nuostabaus įkvėpimo, tikri fantastinių knygų veikėjai bei vizionieriai. Nors „vizionieriai“ iš tikro tebuvo siaubingai pavargę ir alkani.

1992 metų rudenį deguonies lygis po kupolu nukrito iki 14 %. Daktaras Valdorfas paskelbė, kad atsisako savo pareigų, kadangi nebe sugeba mintinai sudėti net dviženklių skaičių. Naktimis bionautai nuolat nubusdavo, kadangi sustodavo aktyvi augalų fotosintezė, staigiai krisdavo deguonies lygis ir jie imdavo dusti. Iki to laiko visi stuburiniai biosferos gyvūnai jau buvo išmirę.

Praėjus metams po eksperimento pradžios Alenas ir Basas nusprendė išhermetinti kapsulę ir į „Biosferos“ atmosferą prileisti deguonies. Taipogi jie leido bionautams panaudoti neliečiamas grūdų bei vaisių atsargas iš saugyklos. Tai smarkiai pagerino kolonistų būklę. Vis dėl to viso priešiškos grupės išliko permanentinio karo stovyje, stengdamiesi net nesikalbėti tarpusavyje.

1993 metų rugsėjo 26 dieną, kai iškilmingai buvo išhermetintas šliuzas ir žmonės išėjo į laisvę, jų veidai davė suprasti, kad eksperimentas žlugo. Biosfera buvo netinkama gyventi.

Tuo metu žurnalistai, sužinoję apie deguonies pridėjimo iš išorės faktą, išpūtė didžiulį skandalą ir „Biosferą“ išvadino didžiausia šimtmečio nesėkme.

Tai kas gi lėmė tą paslaptingą deguonies trūkumą? Kai mokslininkai apžiūrėjo liūdnai atrodančius kupolus, padarė išvadą, kad pagrindinė priežastis – cementinės perskyros. Deguonis reagavo su cementu ir oksidavosi ant sienų. Dar vienas aktyvus deguonies sunaudojimo faktorius – bakterijos grunte. „Biosferai“ buvo parinktas derlingiausias dirvožemis, kad jame esančių natūralių mikroelementų pakaktų daugeliui metų, tačiau tokioje žemėje buvo daug mikroorganizmų, kurie taip pat, kaip ir stuburiniai gyvūnai, kvėpuoja deguonimi. Mokslo žurnalai šiuos atradimus pripažino kaip svarbiausius ir vienintelius „Biosferos“ pasiekimus.

Ant vienos vidinių „planetos“ sienų iki šiol išliko kelios eilutės, kurias parašė viena iš moterų: „Tik čia mes pajutome, kaip esame priklausomi nuo mus supančios gamtos. Jei nebus medžių – neturėsime kuo kvėpuoti, jei užsiterš vanduo – neturėsime ko gerti“.

parengė: Darius Dimbelis