infa.lt

Nuotrauka iš asmeninio autorės archyvo

Ekonomika, pagrįsta išnaudojimu ir beverčių daiktų kūrimu, negali būti ilgalaikis sprendimas, bent jau ne daugumai žmonių. Deja, net ir esant „koronos pamokai“, kai nemažai dirbančiųjų tapo nereikalingi per dieną, vis dar kalbama apie tą patį – vartojimo skatinimą.

Jei žmonės pirks visokius niekus, tai jie leis pinigus. Jei jie leis pinigus, kažkas juos uždirbs. Rezultate tas kažkas taps turtingu, o perkantieji – prasiskolinę ir apsikrovę nereikalingu šlamštu, kuris suges greičiau nei bus išmokėtos paskolos.

Keista, tačiau šio „puikaus“ ekonomikos modelio niekas nesvarsto keisti. Vadinamoji „koronos krizė“ atskleidė, kad valstybės yra absurdiškai neturtingos ir absurdiškai priklausomos: nuo rinkėjų, žiniasklaidos formuojamos nuomonės, bet labiausiai nuo… turtingų žmonių.

Nors šiuolaikinės valstybės yra prisiėmusios absurdiškai daug pareigų, pradedant privaloma piliečių sveikatos „apsauga“ ir baigiant jų vaikų auginimu, bet jos pačios nieko nekuria ir neturi jokių pajamų šaltinių, išskyrus… paskolas ir mokesčius, kurie sumokami nuo vartojimo.

Valstybėms reikia, kad piliečiai nesustodami pirktų visokį šlamštą, nes už tai sumokami mokesčiai yra pagrindinis įplaukų šaltinis. Kitas – paskolos, kurių dauguma prisiėmę dvidešimčiai kartų į priekį ir net neturi idėjų, kaip nors dalį grąžinti.

Kodėl valstybės atsidūrė tokioje beviltiškoje, netgi impotentiškoje padėtyje? Daugiausiai dėl to, kad pasaulis užsižaidė dviem labai senomis idėjomis – kapitalizmu ir socializmu, visiškai ignoruodamas faktą, kad formuojasi nauja santvarka – korporatyvizmas arba kitaip – naujasis feodalizmas.

Daugumai žmonių, gyvenusių po II – ojo pasaulinio karo, nuo mažens kalama į galvas, kad socializmas yra blogis, o kapitalizmas – gėris ir kad reikia daryti viską, kad tik pasaulyje būtų kuo mažiau socializmo ir kuo daugiau kapitalizmo. Valstybių valdoma pramonė, valstybinė medicinos sistema, bet koks valstybinis ūkis laikomi „socialistine atgyvena“, nežinomu būdu kenkiančia piliečių gerovei, tad „modernios“ valstybės atsisakė iš esmės bet kokios komercinės veiklos ir ėmėsi gyventi iš mokesčių.

Nors tai lėmė nesibaigiantį mokesčių augimą, to neužteko siekiant vykdyti vis platesnius įsipareigojimus. Dėl to greitai atsirado dar prastesnis pajamų šaltinis – paskolos.

Pasiskolinti pinigai tuoj išleidžiami – dalis absurdiškiems įsipareigojimams, dalis absurdiškiems viešiesiems pirkimams, kurių metu valstybės ištaško milijardus tam, kad nusipirktų tai, ką galėtų gaminti pačios ir dar uždirbti. Bet juk tai būtų socializmas, ar ne? O socializmo mes nenorime.

Laikui bėgant susiformavo toks gana įdomus modelis: valstybės skolinasi – išleidžia pasiskolintus pinigus – skatina piliečius vartoti, kad nors kažkas grįžtų į biudžetą mokesčių pavidalu – gautus mokesčius ištaško absurdiškiems įsipareigojimams ir absurdiškiems viešiesiems pirkimams, o tada vėl skolinasi ir vėl ragina piliečius vartoti.

Šitaip funkcionuojančios valstybės nuskurdo kaip ilgai vartojantys narkomanai. Tuo tarpu kai kas labai praturtėjo – visų pirma visokie dėdės Bilai, kuriems galų gale atitenka piliečių (vartotojų) ir valstybių pinigai. Tie, kurie kažką kuria, kurie valdo pramonę. Kurie parduoda.

Šiuo metu turime dviejų lygių ekonomikos dalyvius: perkančius ir parduodančius. Perkantys nuolatos skursta, o parduodantys nuolatos turtėja. Paradoksalu, bet tarp parduodančių rasime visokius dėdės Bilus ir komunistinę Kiniją, o tarp perkančių – „kapitalistines“ valstybes ir jų gyventojus, lenktyniaujančius, kaip beprasmiškiau išleisti sunkiai uždirbtą algą.

Priminsiu, kad ir prasidėjus „koronos krizei“ valstybės puolė daryti du dalykus: skolintis ir taškyti pasiskolintus pinigus bereikalingai medicininei, panašiai į medicininę ir bet kokiai kitai įrangai, taip pat ėmėsi priemonių vartojimo skatinimui – absurdiškai padidino algas medikams, kai kuriems kitiems darbuotojams, puolė dalyti vienkartines ir periodines išmokas visiems nuo vaikų iki senelių. Rezultatas?

Vos per 90 karantino dienų turtingiausių pasaulio žmonių kapitalas paaugo… 434 milijardais, bedarbių skaičius pasiekė rekordines aukštumas, kokių nebuvo nuo II – ojo pasaulinio karo laikų, valstybių biudžetai muša deficito rekordus.

Laimėtojai ir pralaimėtojai akivaizdūs ir niekas net nekelia klausimų, kas (bus) daroma su visu tuo kinišku šlamštu, kuris nugulė ligoninių sandėliuose, kam reikėjo visų tų absurdiškų testų, daugumos kurių patikimumas panašus kaip senos čigonės burtai, ir kas atsakys už pirkimus iš bet ko, už bet kokią kainą, be sertifikatų, be nieko.

Iš esmės „koronos krizė“ buvo akiplėšiškiausias pinigų tratinimas į orą, kokio nebuvo turbūt nuo…. taip, II – ojo pasaulinio karo laikų. Tada pinigus tratino patrankomis, dabar gi rafinuočiau – testais ir aparatais.

Atrodo, turėtų būti kaip niekad akivaizdu, kad esama ekonomikos tvarka jau ne tik netvari, bet elementariai neįmanoma. Jei pasaulis nekeis krypties, gyvenimas „kaip koronėje“ turės tapti norma ne dėl viruso, o tiesiog dėl to, kad valstybės nebegalės užtikrinti medicininio ar socialinio aptarnavimo, o gyventojų pajamos drastiškai sumažės.

Dar vienas faktorius, kuris jau pastebimas, bet tinkamai neanalizuojamas yra tai, kad galinčiųjų dirbti skaičius nuolatos auga, o darbo vietų nuolatos mažėja. Ir jokios „bazinės pajamos“ čia nebus išeitis dėl to, kad jos tiesiog sukurtų galimybę dar kurį laiką tęsti jau minėtą pinigų tratinimo korporacijoms modelį.

Deja, „socializmo baimės“ sapne gyvenantys „ekonomistai“ ir tokie pat politikai nenuilsdami tauškia ne apie realias ekonomikos problemas, kurias atskleidė ši krizė, o apie tai… kur pasiskolinti ir kam išleisti.

Panašu, kad varysime šį kuiną, kol kris negyvas. O net ir tada bandysime varyti toliau. Juk tam, kad kažką pamatyti, reikia atsimerkti, bet atsimerkti po daugybės kreivonomikos metų niekas nenori.

šaltinis: lidzita.lt

Daugiau šios autorės rašinių galite rasti paspaudę nuorodą: Lidžita Kolosauskaitė