infa.lt

Seimo kanceliarijos archyvo nuotr.

Konservatoriai žvalgybinę informaciją panaudoja galimai savo asmeniniams tikslams, o mes – valstybės ir piliečių saugumui. Tokį esminį skirtumą matau tarp Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) principinių nuostatų valstybės saugumo klausimais ir Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) požiūrio, kas dera demokratinėje valstybėje, o kas ne. Šį skirtumą lėmė mūsų skirtinga patirtis ir politinės vertybės. Mums informacijos panaudojimas tampa ne politiniu įrankiu asmeniniams tikslams pasiekti, o priemone, kuria naudojantis rengiame prevencines ir kitas priemones, kurios užtikrintų maksimalų mūsų piliečių saugumą nuo išorės ir vidaus grėsmių. Ar galime pasiekti, kad žvalgybinė informacija tarnautų tik valstybės tikslams? Galime ir tai įvyks, kai įslaptinta  informacija disponuos tik sąžiningi žmonės, kurie savo darbą supranta kaip tarnystę savo šaliai ir jos žmonėms. Tokias išvadas darau, matydamas tai, kas dabar darosi politinėje arenoje, neaplenkiant ir Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK).

Kodėl opozicija nusprendė kenkti NSGK?

Į Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininko kėdę TS-LKD nariai nusitaikė neatsitiktinai. Matydami mano principingumą ir reikalavimus laikytis įstatymų, saugant bei disponuojant slapta ir jautria informacija, jie suprato, kad daugiau negalės ja naudotis taip, kaip, neatmeskime, tai darė anksčiau. Visuomenė puikiai matė ir girdėjo apie bandymus manipuliuoti visuomenės nuomone, kuriant neigiamą politinį foną, naudojantis ne tik menamomis pažymomis, bet ir „pasilaikant“ informaciją „tinkamam“ momentui.

Irinos Rozovos tyrime aiškinomės, kaip dalis opozicijai priklausančių NSGK narių galimai manipuliavo žvalgybine informacija, siekdami paveikti koalicinės Vyriausybės formavimą. Tokiu būdu įslaptinta informacija naudojantis netinkamai, galimai keliant riziką nacionaliniam saugumui. Gabrielius Landsbergis, Laurynas Kasčiūnas ir Vytautas Bakas darė viską, kad tik išvengtų apklausų, patvirtinančių šiuos faktus. Svarstant galutinę išvadą dėl I. Rozovos, opozicija sugriovė komiteto posėdžio kvorumą ir tokiu būdu pasirūpino, kad tyrimo išvados nepasiektų nei Seimo narių, nei visuomenės.

Balandžio mėnesį taip pat paaiškėjo, kad iš NSGK nutekinta įslaptinta informacija ir galimai pažeidžiant Pranešėjo apsaugos įstatymą atskleistas pranešėjo anonimiškumas. Mano principingi veiksmai, reaguojant į šias aplinkybes ir informuojant tiek Valstybės saugumo departamentą, tiek Specialiųjų tyrimų tarnybą, tiek Generalinę prokuratūrą, tiesiog sukėlė pykčio priepuolius kai kuriems opozicijos atstovams. Jei paaiškėtų, kad buvo padarytos nusikalstamos veikos, tam tikriems Seimo nariams gali grėsti net ir apkaltos procesai.

Nepatinka TS-LKD pirmininkui G. Landsbergiui ir mano keliamos abejonės, ar pastarasis ir jo kolega L. Kasčiūnas, pildydami prašymus dėl leidimo dirbti su įslaptinta informacija, nurodė visas svarbias aplinkybes, faktus ir ryšius, kad pastarieji buvo apklausinėjami korupcinėje byloje dėl ryšių su kaltinamaisiais ir tam tikrų prašymų vykdymu. Manau, kad  šios aplinkybės turi didelės reikšmės priimant sprendimus, suteikiant ar nesuteikiant leidimus dirbti su valstybės paslaptimis, todėl privalo būti patikrintos nedelsiant. O jeigu paaiškėtų, kad pastarieji nuslėpė minėtas aplinkybes ir dėl to negali dirbti su valstybės paslaptimis, tai G. Landsbergis ir L. Kasčiūnas ne tik turėtų būti pašalinti iš NSGK, bet pastariesiems grėstų M. Basčio likimas, apkalta.

Kas iškreipia valstybės ir jos piliečių saugumo užtikrinimo principus?

Šis klausimas man kilo artimiau susipažįstant su politikų įtaka valstybės saugumui. Jau ir anksčiau, prieš patekdamas į Seimą, atsargiai vertinau politikų pasisakymus ir veiksmus su jautria informacija. Demokratinėse valstybėse žvalgyba ir jos vykdoma analitinio pobūdžio informacinė veikla turi būti grindžiama ne baime ar įtarumu, kad žvalgybinė informacija bus panaudota prieš šios valstybės piliečius, bet pasitikėjimu ir geranorišku bendradarbiavimu, siekiant vieno – valstybėje gyvenančių asmenų ir valstybės saugumo. O kai kurie opozicijos atstovai, neatmeskime regimybės, tai bando paversti priemone, kuri būdinga su demokratijos principais prasilenkiantiems valstybės valdymo režimais.

Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas – vienas svarbiausių, tačiau dėl jau kurį laiką čia vykstančių opozicijos atstovų inicijuojamų batalijų, kenkiama konstruktyviam darbui ir komitetą bandoma paversti politinių žaidimų kovos įrankiu. Mano vadovavimas komitetui, TS-LKD kelia labai dideles problemas – ne vien dėl to, kad apribota konservatorių galimybė savanaudiškai naudotis pažymomis arba slaptąja informacija, bet ir dėl to, kad aš vis aptinku informacijos, kuri atskleidžia tam tikrų politikų netinkamą naudojimąsi žvalgybine informacija, nes toks naudojimasis be jokių abejonių kenkia valstybei, menkina žvalgybą vykdančių institucijų veiklos efektyvumą, sukelia visuomenės nepasitikėjimą ne tik žvalgybos institucijomis ir jų vykdoma veikla, bet vėliau – ir pačia valstybe.

Taip pat noriu pabrėžti, kad tai, kas vyksta NSGK, nėra susiję su nuomonių skirtumais ar politinėmis diskusijomis. Nuomonių skirtumai šiame komitete, kaip ir kituose, reikalingi dėl konstruktyvių diskusijų, kurių metu gimsta valstybei naudingi sprendimai. Mūsų atveju, kuomet paaiškėjus darbo su įslaptinta informacija spragoms, savaime suprantama, kad sklandus ir sutelktas darbas jame bus atstatytas tik tada, kai šiame komitete dirbs Seimo nariai, nekeliantys rizikos šalies saugumui.