infa.lt

Kasdien susiduriu su mažais baikščiais žmogeliais, spigiais balseliais aiškinančiais esą „mes turime saugoti kitus!“. O jūs man galite parodyti nors vieną konkretų žmogų, kurį apsaugojote? Žinoma, ne! Tad apie ką jūs, atleiskite, kalbate?

Jei mes pažiūrėsime į karantiną ramiai, tai matysime, kad Lietuvoje jau antras mėnuo varžomos pilietinės, politinės, darbo ir netgi teisė į asmeninį gyvenimą ar saviraišką. Be jokių aiškių motyvų ir terminų. Prisidengiant kažkokiais išvedžiojimais ir hipotezėmis, kurie iš esmės niekados nepasitvirtina ir daugelis kurių apskritai absurdiški.

Uždarytos gydymo įstaigos ir sergantys žmonės negauna reikiamos pagalbos, nes gydytojai laukia „kolapso“. O kolapso kaip nėra, taip nėra. Tuo tarpu kitomis ligomis sergantieji ima mirti tiesiog namuose, nesulaukę gydymo, arba išvyti iš ligoninės po to, kai, savo nusivylimui, visų išgirtieji medikai neranda taip trokštamo koronaviruso.

„Ekspertai“ skaičiuoja būsimas mirtis, būsimus susirgimus ir būsimas tragedijas, kai per beveik du mėnesius vos ne vos perkopėme tūkstančio sergančiųjų ribą, dauguma kurių gydosi namie arbatomis ir medumi. Kaip ir įprastą peršalimą. 2020 m. kovą Lietuvoje mirė beveik 4 000 žmonių, tačiau žiniasklaida netilo apraudodama tuos nepilnai 20 iškeliavusių dėl koronos.

„Visažiniai“ gydytojai, kaip jau aiškėja, nežino nei kaip virusas plinta, nei kaip jį gydyti, nei kiek gali padėti saviizoliacija, tačiau vis tiek reikalauja saviizoliacijos, nors patys mielai šlaistosi iš vienos ligoninės į kitą, rūpindamiesi – ne, ne ligonių sveikata ir netgi ne savo saugumu, o finansinėmis bei socialinėmis garantijomis ir… žinoma, darbo teisėmis, kurias taip ragino atimti iš kitų. „Gydytojai yra atsakingi ir tikrai nenori apsikrėsti,“ – aiškino kažkoks ten jų atstovas. Žinoma, visi kiti yra neatsakingi ir tik svajoja apsikrėsti. Ačiū, daktare, už atvirumą.

Normaliomis aplinkybėmis turėtų vykti milžiniški protestai, tačiau apie kokius galime kalbėti protestus, kai pilietis net neturi teisės išeiti į gatvę su dviem draugais, o, be to, jis mirtinai įsibaiminęs gal tai skraidančio, gal tai šliaužiančio, o gal puolančio pas kirpėjas koronaviruso nuo kurio vidutiniškai miršta… 12/1 000 000 gyventojų Lietuvoje.

Tas virusas, matosi, linkęs derėtis – kartais jis sutinka nepulti prekybos centrų, kartais – ir kitų parduotuvių. Šiuo metu su juo berods suderėta, kad nepuls tų, kas užtruks parduotuvėje ar paslaugų teikimo vietoje iki 20 min. Labai laukiu, kol Vyriausybei pavyks suderėti, kad nepultų bent valandą. Tada pagaliau galėsiu apsikirpti plaukus.

O iš esmės, kaip labai teisingai pastebėjo vienas JAV medicinos profesorius, ilgus metus dirbęs su užkrečiamosiomis ligomis, „kai piliečiai negina savo teisių, jos yra pamirštamos„.

Šiuo metu savo teises gina tik medikai ir politikai, o visi kiti sėdi butuose, baikščiai žvalgosi pro langus ir laukia, kol baigsis tas sumautas karas, kuris – būkime atviri – taip ir neprasidėjo. Gyvenu miesto centre ir per visą šį namų areštą mačiau vos vieną greitąją. Nei vienas kaimynas nemirė, jau nekalbant apie tai, kad aplink lakstytų paklaikę gydytojai, o piliečiai „dusdami mirtų butuose“ (kaip prognozovo eilinis kažkoks ekspertas).

Viso šio marazmo kaltininkai ne medikai ar politikai, kurie, savaime suprantama, nepraleidžia progos „išspausti sulčių iš citrinos“. Viso šio marazmo kaltininkai yra bailiai, kurie taip bijo mirti nuo ligos, nuo kurios miršta 12/1 000 000 gyventojų, kad sutinka atsisakyti viso to, iki ko pasaulis žengė tūkstančius metų – pagrindinių žmogaus teisių kaip teisė į darbą, teisė į asmeninį gyvenimą, teisė į šeimos ryšius, teisė į saviraišką, teisė į protestą. Atsisakę šito, mes grįšime į XVIII a. ar dar toliau, kur žmogus buvo tik beteisis valdžios nurodymų vykdytojas.

Ar tikrai jūs šito norite? Ar tikrai jūsų baimė didesnė už sveiką protą?

šaltinis: lidzita.lt

Daugiau šios autorės rašinių galite rasti paspaudę nuorodą: Lidžita Kolosauskaitė