infa.lt

AP Photo/Sergei Grits

Diktatoriaus Aleksandro Lukašenkos šalis yra paskutinė valstybė, kurioje vis dar veikia KGB ir kuri toliau tebegalvoja, kad koronaviruso COVID-19 epidemija neegzistuoja“, – rašo prancūzų leidinys Liberation.

Koronaviruso epidemijos įkarštyje Europoje vis dar veikia sulėtinto veikimo bomba. Mokyklos, restoranai, barai, naktiniai klubai, prekybos centrai ir futbolo stadionai – visi jie ir toliau dirba, nepaisant grafiti, atsirandančių ant sienų visoje šalyje, su vienu reikalavimu: saviizoliacija. Neseniai surengtas PSO ekspertų grupės vizitas nieko nesuklaidino.

Specialistams buvo parodyta „Potiomkino kaimas“, gerai aprūpinta sostinės ligoninė. Prezidentas Aleksandras Lukašenka neatsisakė tikrovės paneigimo ir tiesioginės TV transliacijos metu, apsirengęs ledo ritulininko uniforma pareiškė, kad kalba eina apie sezoninę epidemiją ir, kad „geriau mirti stovint, nei gyventi klūpant ant kelių“.

„Šio valdovo, valdančio jau 26 metus ir kandidatuosiančio kituose „rinkimuose“ rugpjūčio 30 d., stiprybė slypi tame, kad visi pamiršo apie jo šalį. Tai paskutinė diktatūra Europoje, kur vis dar galioja mirties bausmė. Paskutinė šalis, kurioje vis dar veikia KGB. Paskutinė šalis, kuri ir toliau žiūri į koronaviruso epidemiją taip, tarsi ji neegzistuotų”, – rašo portalas.

„Kaip galima tikėti oficialiais duomenimis (balandžio 15 d.), jog yra 3 728 užkrėsti ir 36 mirę (esant 9,4 mln. gyventojų), kai režimas griežčiausiai kontroliuoja informaciją, o demaskuotojai sekami visais įmanomais būdais? Kovo 31 d. žurnalo „Ežednevnik“ vyriausiasis redaktorius Sergejus Satsukas buvo sulaikytas dėl žurnalistinio tyrimo apie korupciją sveikatos priežiūros sistemoje“, – teigia leidinys.

„Jis buvo paleistas į laisvę spaudžiant pilietinei visuomenei, tačiau jis nežadėjo toliau nagrinėti šio klausimo. Gydytojams ir kitiems ligoninių darbuotojams per TV žodis nesuteikiamas. Jie turi dirbti siaubingo visa ko trūkumo bet ir baimės sąlygomis“, – tvirtina Liberation.

Ši dviguba demokratinė ir sanitarinė krizė liečia ne tik baltarusius. Lietuvos ministras pirmininkas teigė, kad Baltarusija gali tapti nekontroliuojamu epidemijos židiniu. Be to, ši infekcijos žoidinys kelia grėsmę visai Europai, nes Baltarusija – šalis numeris 1 pagal Šengeno vizų skaičių: jos piliečiai nuolat keliauja po ją, tame tarpe tarp Minsko ir Paryžiaus 2,5 valandos trunkančiu reisu, kuris krizės metu nebuvo atšauktas.

Ir šis galimas židinys nežada rimti. Vienoje iš nedaugelio nuolaidų žmonėms, režimas uždraudė galimybę naudotis muziejais, bibliotekomis ir prieigą į slaugos namus. Tačiau jis nenori atšaukti karinio parado „Pergalės dieną“, gegužės 9 d., kuris kiekvienais metais valstybei kainuoja daugiau nei 2 milijonus eurų.

Tiesą sakant, šią tragediją sunku pavadinti nauja. Prieš koronavirusą buvo ŽIV. Prieš 30 metų. Provincialusis Svetlogorskas 1996 m. netgi tapo Europos epidemijos epicentru. Remiantis oficialiais duomenimis, ten mirė 1 500 žmonių, tai yra 2% gyventojų. Nevyriausybinių organizacijų duomenimis, ligonių dalis dabar ten siekia 10 proc.

„Nesant tinkamo gydymo gydant tokią ligą kaip hepatitas C, tai kainavo daugelio pamirštų žmonių gyvybių. Kaip Lukašenkos režimas reagavo į AIDS? Jis siuntė narkomanus (dažniausiai infekuotus ŽIV) į kalėjimą, tačiau jų negydė. Mirus nuo ŽIV, gydytojai buvo priversti slėpti tikrąją priežastį“, – demaskuoja A. Lukašenkos režimą Liberation.

Tuo metu Baltarusijos vadovybė atsisakė pripažinti egzistuojant AIDS ir ŽIV infekuotus žmones. Pinigai, kurie galėjo padėti ligoniams, tapo kuru režimo mechanizmams. Istorija vėl kartojasi po 30 metų.

Šį kartą pasekmės gali būti daug rimtesnės, atsižvelgiant į sveikatos priežiūros sistemos griuvimą, saviizoliacijos ir objektyvios informacijos atmetimą. Baltarusija leidžia mirti savo piliečiams. O Europa leidžia save apgauti.