infa.lt

youtube stop kadras

Vokiečių virusologas Hendrikas Štrekas dalyvauja ZDF heute TV laidoje, kur išsako savo tyrimų rezultatų išvadas apie koronaviruso užkrečiamumą (video žemiau). infa.lt išvertė dalį teksto, kurį, savo ruožtu, parengė Kijevo ekonomikos mokyklos profesorius Vladimiras Vachitovas, transkribavęs ir išvertęs vokiečių laidą į rusų kalbą.

Vedantysis: Jūsų minimas tyrimas iš esmės turėjo būti pradėtas daug anksčiau. Ką tiksliai jūs tyrinėjate? Ir kai jūs sakote: „Aš esu tas mokslininkas, kuris šioje šalyje daugiausiai matė pacientų, sergančių COVID-19“ – ką jūs pas juos matėte? Koks ligos vaizdas? Kiek rimtai reikėtų žiūrėti į šią ligą? Ir kiek, kita vertus, mums reikia atsipalaiduoti, todėl, kad turime išmokti visa tai įveikti, tiesiog norėdami įsitikinti, kad žmonės nepanikuoja nuo ryto iki vakaro?

Profesorius Hendrikas Štrekas (Hendrik Streeck): Viskas prasidėjo nuo to, kad mūsų paprašė Heinsbergo apskrities sveikatos departamentas (esantis Šiaurės Reino-Vestfalijos vakaruose, pasienyje su Nyderlandais netoli Mastrichto – vert.), Ar galėtume kuriam laikui perimti diagnostiką – nustatinėti, ar vyksta COVID-19 infekavimas ar ne.

Kartu su geru mano draugu, vidaus ligų specialistu, sudėdome ir pagalvojome, jog tai yra galimybė geriau suprasti ligą. Per naktį mes apsisprendėme dėl etinių klausimų ir sudarėme tyrimo tvarką, kitą dieną mes, kartu su higienos specialiste iš Bonos universiteto Ricarda Schmithausen, nuvykę į Gangeltą, glaudžiai bendradarbiaudami su rajono vadovybe ponu Pušu, pirmiausia išvykome iš namų ūkio į namų ūkį (bet tai nebuvo tyrimas, kurį mes dabar vykdome), ir pirmiausiai apklausėme gyventojus apie simptomus, paklausėme, kokiu būdu jie, greičiausiai, užsikrėtė, kokius vaistus anksčiau vartojo ir kokiomis ligomis sirgo iki tol.

Be to, mes paėmėme tepinėlius ir kraujo pavyzdžių. Tuo pačiu metu mes paėmėme pavyzdžius iš aplinkos, norėdami patikrinti, ar nėra virusų ant durų skambučių mygtukų, ore, tualete, ant mobilių telefonų, nuotolinio valdymo pultelių. Mes taip pat paėmėme tepinėlius iš kačių.

Mes keletą dienų ėjome iš namų į namus ir kalbėdavomės su žmonėmis. Kai kuriuos tyrimo rezultatus jau perdavėme spaudai: būtent, kad beveik visi pastebėjo skonio ir kvapo praradimą. Skonio praradimas trunka porą dienų, o po to grįžta į normą, tai neilgai, tačiau, pavyzdžiui, šiam simptomui iki šiol niekas (iš tyrėjų) neskyrė dėmesio.

Vedantysis: Ir jūs sakote, kad toks kvapo ir skonio praradimas yra gana ryškus: jūs sakėte, kad viena moteris, maitinanti motina, negali net užuosti savo kūdikio, vystydama jį (keičiant sauskelnes)?

PROFESORIUS: Taip, tai buvo slaugytoja, kuriai tokį įspūdį padarė ši aplinkybė, jog ji išbandė savo uoslę su acto esencija – ar ji vis dar gali ją užuosti. Ir ją tai visiškai sukrėtė. Kai ji pirmą kartą mums tai pasakė, mes į tai neatkreipėme rimto dėmesio – nusprendėme, kad tai buvo savotiška reakcija į karantiną – kad ji į tai reagavo tiesiog psichosomatiniu būdu.

Moteris rausvais drabužiais: Ar galiu paklausti? Ar tai įvyksta ligos pradžioje?

PROFESORIUS: Mes nežinome to tiksliai, tačiau manome, kad tai įvyksta arčiau į ligos pabaigą, tačiau yra ir kitų pranešimų, teigiančių, jog kai kuriais atvejais būna atakuojami ir kiti nervai. Gavau pranešimą iš Irano, kad tai gali pereiti ir į ausis, kai pacientai praneša apie trumpalaikį kurtumą.

Vedantysis: Čia svarbu atkreipti dėmesį į trukmę, kad netrukus viskas grįžta į normą.

PROFESORIUS: Bet mes patys niekada nepastebėjome kurtumo – tik prarastą skonį ir uoslę

Vedantysis: Jūs sakote, kad ėmėte pavyzdžių iš visur, net iš kačių, – kur virusai kaupiasi daugiausia? Tai yra svarbi tema daugeliui žmonių, ir šia tema gauname daug prieštaringos informacijos – ką jūs galėtumėte atsakingai pasakyti šiuo atžvilgiu?

PROFESORIUS: Turiu pasakyti, kad katės su mumis bendradarbiavo labai gerai – vis užkandžiavo mūsų lazdelėmis. Nei vienai iš kačių nebuvo nustatytas COVID-19. Kas buvo įdomu, o vadovaujant mūsų higienistui, kuris puikiai tai supranta, virusus radome ant durų skambučių, ant tualeto bakų, ant kriauklių. Bet kai mes pristatėme mėginius į virusologiją ir bandėme juos auginti, kad patikrintume, ar virusas gali augti, ar jis užkrečiamas, – tai mums niekada nepavyko. Tai reiškia, kad mes sugebėjome patvirtinti esant negyvų virusų RNR, bet niekada negalėjome gauti nė vieno gyvo viruso.

Vedantysis: Reiškia, durų rankena ir skambutis, daržovių krepšelis prekybos centre, katė, mobilusis telefonas, bet kas kitkas – nekelia jokio pavojaus?

PROFESORIUS: Naujame tyrime, kurį tik pradėjome, mes tai išsamiai ištirsime – turėsime šioje srityje reprezentatyvius mėginius (iki šiol mūsų skaičius buvo gautas „aklai“) ir atsakysime, kur yra virusas, kur jo nėra. Remiantis rezultatais, kuriuos mes gavome iki šiol, man tai atrodo taip: durų skambutis gali būti užkrečiamas tik tuo atveju, jei kas nors tiesiogiai pakosėjo sau į ranką ir jį paspaudė, o paskui dar ir kitas (padarė tą patį – infa.lt).

Vedantysis: „paskui“ reiškia … kiek ilgai išlieka infekcija? Ar turite minčių?

PROFESORIUS: Tokie tyrimai niekada dar nebuvo gerai atlikti, ir mes to nežinome. Bet mes buvome tame pačiame name, kuriame gyveno daug labai užkrėstų žmonių, ir nepaisant to, mes negalėjome gauti gyvų virusų nuo jokio paviršiaus.

Vedantysis: Tai labai gera žinia man! Taigi, mums reikia išlaikyti atstumą nuo žmogaus su kuriuo bendraujame ir plauti rankas – būtent to mums reikia?

ROFESORIUS: Aš tuo įsitikinęs ir čia matau nedidelę problemą mūsų diskusijoje. Iki šiol per daug kalbėjome apie prielaidas ir modeliavimą, ir jei bent vienas tokios lygties parametras yra neteisingas, tada viskas griūva, kaip kortų namelis. Manau, kad dabar turime padaryti tai: kaupti duomenis, rinkti faktus, kad remiantis jais būtų galima daryti pareiškimus ir priimti sprendimus.

Vedantysis: Ar galiu paklausti, ar Roberto Kocho institutas turi šiuos duomenis? Ar, pavyzdžiui, jie atliko panašų tyrimą?

PROFESORIUS: Mane taip pat stebina tai, kad jie to nepadarė. Savo ruožtu mes irgi nesikišome, nes manėme, kad tai yra federalinės aukštesnės valdžios užduotis. Kad jie galėtų mums teiktų rekomendacijas dėl diagnostikos, – kas turėtų būti ištirtas, o kas ne.

Bet kai mes patys sužinojome, kad Roberto Kocho institutas nepagalvojo apie tokį tyrimą, aš pamaniau, kad tai yra mano, kaip virusologo pareiga. Be abejo, aš gerai įsivaizdavau – mano įprastas darbo laikas, po kurio turiu dirbti naktį, yra papildoma našta, tačiau tokį tyrimą reikėjo atlikti, kad galėtume rasti atsakymus politikams ir piliečiams.

Vedantysis: Bet aš turiu daryti išvadą, ir jūs, ponia Kessmar, greičiausiai, jaučiate tą patį, kad mes pernelyg skubėjome priimti savo sprendimus, remdamiesi faktais, kurie iš tikrųjų nebuvo patikrinti? Ir – aš atkreipiu dėmesį į klausimą – ar tas uždarymas (Shutdown), viso viešojo gyvenimo paralyžius – visa tai, jūsų manymu, buvo padaryta per greitai? Ar pasakytumėte, kad reikia dar kartą apie tai kalbėti – ar viskas buvo gerai?

PROFESORIUS: Kaip sakoma, atgaline data visi žino viską geriau. Bet turiu pasakyti, kad per trumpą laiko tarpą pravedėme vieną priemonę po kitos. Nežinau, kaip buvo priimami sprendimai. Iš pradžių buvo atšaukti dideli renginiai, paskui buvo uždarytos mokyklos, tada prasidėjo laisvo išėjimo į gatvę apribojimai. Bet aš jau kalbėjau apie išėjimo į gatvę apribojimus, mums reikėjo palaukti ir pamatyti, kas nutiks.

Virusas nepaklūsta nei politikai, nei jokiam kitam asmeniui, kad nustotų užkrėsti žmones. Tokias šiandien galime padaryti išvadas iš savo dviejų savaičių rezultatų. Tik dabar – galbūt – mes tik po truputį pradedame gauti pirmuosius pirmųjų (ribojančių) priemonių rezultatus.

Bet turime duoti virusui laiko, kad pamatytumėte ilgalaikius rezultatus ir suvoktume, kuri priemonė veikia, o kuri ne. Lygiai taip pat manyčiau, kad klaidinga dabar būtų sakyti: mes nedelsiant viską sugrąžiname atgaliop arba, kad viskas suveikė. Dabar esame situacijoje, kad galėtume pasakyti, kaip galime tvarkytis su virusu ar infekavimo tempais.

Vedantysis: Paaiškinkite savo žodžius: ko mums dabar reikia – kad viskas vyktų savo eiga, kaip yra, ar ką darytumėte? Stebime ir kitą kelią, turėtume kalbėti apie švedų kelią, kuris yra labai įdomus – jie nusprendė leisti tam vykti savaime. Ir Pietryčių Azijos šalys: jos pradėjo labai, labai greitai bandyti suprasti, kur yra infekcija, kur juda žmonės, kur jie yra dabar, įskaitant temperatūros matavimus, įskaitant kaukes ir t.t.. ir pan. Ir jie gana greitai su viskuo susidorojo. Ar turėtume daryti tą patį? Ką patartumėte?

PROFESORIUS: Mes kalbame apie labai gerą kelią, kurį nuėjo Pietų Korėja. Testuoti. Daug testuoti Ir kai jie rasdavo klasterį, kuri daug žmonių turėjo teigiamus testus, lokalizuodavo ten pat. Neuždaro visos šalies, kad neišeitų į gatvę, o tik stebi kontaktus, ten testuoja ir užrakina. Ir tai, mano manymu, buvo labai efektyvi strategija, ir tokia strategija galėtų tapti keliu tokiai šaliai kaip Vokietija, nes mes turime tokią galimybę.

Teksto tęsinį rusų kalba, išverstą Kijevo ekonomikos mokyklos profesoriaus Vladimiro Vachitovo galima paskaityti čia. O suprantantiems vokiečių kalbą – paklausyti originalią laidą, žemiau: