infa.lt

Tuomet, kai medicinos bendruomenėje, politiniame pasaulyje ir Prancūzijos visuomenėje įsiplieskia polemika, Le Figaro sutiko duoti interviu asmuo, esantis koronaviruso gydymo chlorokvinu ištakose, šiandien garsus profesorius Didier Raoult.

Per keletą savaičių Didier Raoult tapo legenda ir, nors jis labai atsargiai vertina žiniasklaidos perlenkimus dėl virusų, vis tiek tapo kreivų veidrodžių žaidimo dalyviu. (…) Jis vadovauja moderniai laboratorijai su naujausia įranga, kurią remia valstybė, ir yra nominuotas Nacionaline premija, nuo Sveikatos ir medicinos tyrimų instituto 2010 m.

Kaip jis pats kalba apie save, jis nėra marginalas. Naujausia jo knyga „Epidemijos, realūs pavojai ir melagingi pavojaus signalai. Nuo paukščių gripo iki COVID-19“ (Michelis Lafonas) – tai puikus skaitinys dabartiniam karantinui, kur infekcinių ligų specialistas aprašo daugelį pastarojo meto panikos situacijų “, – rašoma straipsnyje.

„Jo manymu, COVID-19 tikrai nėra tas vilkas, kuris suvalgys žmoniją.

„Man buvo sunku parduoti kai kurias savo knygas, nes jos neatitiko Holivudo didžiosios katastrofos scenarijaus”, – sako jis. (..) Jis įsitikinęs, kad egzistuoja tam tikra medicinos biurokratija, kuri sukuria standartus, kliudančius naujovėms ir būtinybei rizikuoti, ir pristatanti save kaip nulinės medicinos rizikos variantą“.

Ar Didier Raoult teisus tame, kad ketina sukurti vaistą iš chlorokvino sugebėsiantį išvesti mus iš karantino? Jo pasitikėjimas sukėlė daug skepticizmo tarp geriausių infekcinių ligų specialistų, kurie nurodo, kad chlorokvinas pasirodo kiekvienoje epidemijoje – ar tai būtų dengė karštligė, zika virusas, ar chikungunya.

„Jis veikia laboratorijoje, tačiau kai mes tai išbandėme su gyvūnų modeliais ar pacientais, gydymas neparodė fenomenalaus efektyvumo“, – sako jie. Ir priduria, kad du kinų tyrimai, atlikti su pacientais, nepasirodė įtikinantys“, – komentuoja žurnalistas.

„Profesorius Raoult paėmė reikalus į savo rankas ir paskelbė tyrimo, kuriame dalyvavo 24 pacientai, o paskui – 80, duomenis.

Pavyzdžiui, po šešių dienų gydymo 600 mg per dieną plakvenilu (hidrochlorokvinas) (pusė dozės, naudojamos Kinijoje), kaip jis teigia, tik 25% pacientų dar liko viruso nešiotojais, o tarp tų, kurie nebuvo gydomi, ši dalis siekė 90 proc.

A priori padrąsinantys duomenys. Tačiau tai buvo labai mažos grupės tyrimas ir tai nebuvo dvigubas aklas tyrimas, kuris laikomas gero klinikinio įvertinimo rodikliu “, – rašoma leidinyje.

Profesorius Francois Bricheris, buvęs Drink-Salpetrier ligoninės Infekcinių ligų departamento direktorius, nurodo kitus metodinius nukrypimus, keliančius abejonių dėl profesoriaus Raulio išvadų.

„Nežinoma, ar viruso krūvis sumažėjo dėl gydymo, ar šiems pacientams jis sumažėjo natūraliai.” Jis priduria, kad 600 mg chlorokvino per dieną nėra tas pats, kas 100 mg per parą, vartojamo maliarijai išvengti, ir kad tą šalutinį poveikį reikia rimtai kontroliuoti “, – rašo„ Le Figaro “.

„Tačiau Raulio šalininkų taip pat yra labai daug“, – rašoma straipsnyje. „Mes pamiršome tai, kaip buvo aptiktas pasiutligės virusas.

Mes praradome rizikos jausmą ir naujovių dvasią. O Didier Raoult to neprarado. Jis išdrįso. Jei jo pateikti duomenys yra patikimi, apie juos sužinosime labai greitai.

Pacientų yra pakankamai, chlorokvino taip pat, todėl mes turime tai padaryti “, – tvirtina Jean-Michel Claveri iš Genomo ir struktūrinės informacijos laboratorijos (Nacionalinis tyrimų centras ir Aix-Marselio universitetas), kurį cituoja Le Point.

Garche esančios Raymond-Poincaré ligoninės infekcinių ligų skyriaus vadovas dr. Christianas Perronas laikosi tos pačios nuomonės:

„Taip, tinkamai atliktuose tyrimuose turime patikrinti hidrochlorokvino efektyvumą, taip, tai gali sukelti šalutinį poveikį (…)

Esame epidemijos įkarštyje, jei šis vaistas gali padėti sumažinti mirčių skaičių, palengvinti rimtus atvejus, tada jo nenaudoti būtų nusikalstama!

Išgyvename karo laiką ir nelauksime atsitiktinio tyrimo prieš placebą “, – sako jis.