infa.lt

Ramūnas Karbauskis po neilgos demaskavimų pertraukos vėl tęsia pradėtą prieš gerą mėnesį visuomenės „švietimo” seriją. Šiuokart Facebook socialiniame tinkle paskelbtas – #Epizodas7 :

#Epizodas7 Kodėl visi Lietuvos mokesčių mokėtojai turi dengti „neliečiamųjų“ padarytus nuostolius?

2013 m. rugsėjį vienas iš drauge su Roku Masiuliu per strategines įmones žygiavusių asmenų – Dominykas Tučkus – tampa suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) tiekimo ir prekybos per Klaipėdoje pastatytą SGD terminalą („Independence“) bendrovės „Litgas“ vadovu.

D. Tučkus – prof. Vytauto Landsbergio ilgamečio bendražygio Andriaus Tučkaus sūnus. Prieš tapdamas „Litgas“ vadovu, D. Tučkus ėjo UAB „Visagino atominė elektrinė“ Ekonomikos skyriaus viršininko pareigas. Būtent jį ir norėjo apklausti tuo metu Generalinėje prokuratūroje dirbęs prokuroras Kęstutis Vagneris, tačiau jam nebuvo leista net pradėti tyrimą.

Apie tai buvęs prokuroras liudijo specialioje Seimo sudarytoje komisijoje, nurodydamas, kad jam dar tuomet kėlė įtarimų pasikartojančios galimo pinigų „švaistymo“ schemos. Tačiau užteko skambučio iš tuometinės prezidentūros ir K. Vagneriui teko pabaigti darbą, jo net nepradėjus.

Taigi, ponui D. Tučkui, prof. V. Landsbergio anūko Gabrieliaus bendraamžiui, teko garbė derėtis su norvegų įmone „Statoil“ dėl dujų tiekimo į Lietuvos SGD terminalą. Būtent dėl tų dujų, kurios reikalingos SGD terminalo nuolatiniam veikimui užtikrinti.

Nežinia, kas kaltas – jaunystė, nepatyrimas ar dar kas, bet vienas iš „šaunių vadybininkų“, sėkmingai šuoliuojančių karjeros laiptais, – D. Tučkus, atrodo, padarė kelias dešimtis milijonų eurų kainuojančias „klaidas“. Pirmiausia – vertindamas būtinąjį dujų kiekio poreikį, paskui – ir sutikdamas su Lietuvai primesta dujų kaina.

Niekas jaunuolio nei iš „Klaipėdos naftos“, nei iš Prezidentūros, nei iš Vyriausybės už tai nepabara, nes pagal tuometę elitinių partijų logiką, kam vargintis, vis tiek nuostolius padengs vartotojai, o elitas toliau kels šampano taures ir, pasisamdę geriausius teisininkus ir PR agentūras, mėgausis savo darbo vaisiais toliau apgaudinėdami visuomenę.

Viešojoje erdvėje buvo pasirodžiusi informacija, jog 2015 metais pasirašytos sutarties su „Statoil“ pagrindu buvo permokėta 54 milijonais eurų daugiau, nei už dujas mokėjo mūsų kaimynai ir kitos Europos šalys. Megavatvalandė mums tuomet kainavo beveik 30 eurų, o Europa pirko už kainą, artimą 20 eurų.

Tai didžiąja dalimi susidarė dėl keistai ir ne Lietuvos naudai susitarto kontrakto su „Statoil“. Įsivaizduokime, jeigu kontraktai su mums energetinę nepriklausomybę garantuojančiais tiekėjais būtų buvę pasirašyti tokiomis sąlygomis, kad mes visada turėtume galimybių dujų rinkoje įsigyti dujų konkurencinga kaina?

Tai galėjo tapti nauda valstybei, tačiau tokios galimybės nei Kubiliaus Vyriausybė, bei jų statytiniai Lietuvos žmonėms nesuteikė, nes vardan kažkieno ramybės (o gal ir naudos) brangiomis dujomis užsipildėme visą kiekį, būtiną terminalo veikimui. Kad vėliau susiformuos rinka, kurioje dujas bus galima įsigyti pigiau, nebuvo pagalvota.

D. Tučkaus susiderėtas kontraktas tapo labai didele prabanga, kurios naštą ant savo pečių nešė ir tebeneša Lietuvos vartotojai. Žinoma, kai kilo nepasitenkinimas, buvo ieškoma būdų persiderėti ir su Norvegijos įmone. Ji sutiko, bet su sąlyga, kad atnaujintas kontraktas nepadarys įmonei žalos. D. Tučkus persiderėjo…ir tikrai nepadarė žalos norvegams!

Vietoje 30 krovinių (6 kroviniai per 5 metus iš eilės) susiderėjo į 44 kovinius už dar didesnę kainą. Formulė buvo pakeista taip, kad kontrakto kaina iki šiol tik kyla ir kol jis nesibaigs, praktiškai nėra jokių galimybių kažką pakeisti ar kontraktą nutraukti, nes tokiu atveju lauktų milijoninės baudos.

Skaičiuojama, kad kiekvienas su dujomis pagal šią sutartį atplaukiantis krovinys Lietuvai yra nuostolingas apie 5 mln. Eur.

Šiuo pasakojimu siekiu informuoti Lietuvos visuomenę ir mūsų strateginius partnerius Norvegijoje apie mūsų buvusių „derybininkų“ negebėjimą atstovauti valstybės interesams, arba sąmoningą veikimą prieš Lietuvos valstybę. Gavę kontrakto partnerių sutikimą grįžti prie darybų stalo dėl dujų kainos, realiai galėtume dujų vartotojams sutaupyti kelias dešimtis milijonų eurų.

Šis Seimas, Vyriausybė, ypač energetikos ministras deda visas pastangas, kad Norvegijos politikai ir verslininkai suprastų, jog skirtingai nei Norvegija, Lietuva neturi tokių finansinių resursų, kad už per kažkieno kvailumą ar piktavališkumą padarytas klaidas, kainuojančias šimtus milijonų eurų, iš savo rezervų sumokėtų valstybė.

Todėl ši našta gula ant kiekvieno Lietuvos mokesčių mokėtojo pečių ir atima galimybę sparčiau kelti Lietuvos žmonių gerovę. Tikiuosi, jog jie išgirs ir parodys moralios politikos ir atsakingo verslo pavyzdį bei priims mūsų valstybės deleguotus atstovus iš naujo derėtis dėl dujų įsigijimo sąlygų, kurios leistų išvengti akivaizdžių nuostolių nors likusį kontrakto laikotarpį.