infa.lt

nuotr: liberalai.lt

Prezidentas G. Nausėda žiniasklaidai praėjusią savaitę paskelbė, kad iš derybų dėl Europos Sąjungos (ES) biudžeto jis grįžtąs su dideliu laimėjimu – 200 mln. eurų kompensacija už lietuvių emigraciją į kitas ES šalis, nes… „pasiekė Briuselio specialistų ir širdis, ir protus“. Sakyčiau, kontraversiškas pareiškimas. Mažų mažiausia. Dėl kelių priežasčių.

Visų pirma dėl to, kad susitarimas dėl 2021-2027 m. ES biudžeto dar toli gražu nepasiektas ir, kaip taikliai dėmesį atkreipė buvusi šalies vadovė D. Grybauskaitė, „kol nebaigei derėtis, negalima kalbėti apie tarpinius laimėjimus, nes jų gali nelikti“.

Kita vertus, ką reiškia kelių šimtų milijonų kompensacija, kai preliminariai planuojama, kad Lietuvai ES investicijų finansinis paketas bus sumažintas net 24 proc., o finansavimo intensyvumas – nuo 85 proc. iki 55 proc.

Tebūnie prezidentas įsitikinęs, kad kompensaciją gauti pavyks, tačiau kokia žinutė yra siunčiama lietuviams, gyvenantiems ir dirbantiems užsienyje? Matematika paprasta: svetur išvykusiųjų turime virš 800 tūkst., ES siūloma kompensacija už emigraciją – 200 milijonų eurų.

Skaičiuojant labai grubiai, už kiekvieną emigrantą Lietuvai grįžta apytiksliai 250 eurų.

Štai tokias kainas šalies vadovas „priklijavo“ emigrantams, nors kasmet valstybės lygmeniu organizuojamos įvairios iniciatyvos, kurių tikslas – išlaikyti ryšį su diaspora, parodant, kokia ji mums svarbi.

Viešai teigiama, kad tokios kompensacijos reikalauti esą logiška, kadangi lietuvių išeivija stipriai prisidėjo prie kitų valstybių ekonomikos augimo, o Lietuvai sukūrė didelių iššūkių socialinei sistemai.

Kad ir kaip ten būtų, negalima lengvabūdiškai pamiršti, kad dauguma emigrantų nuolat siunčia pinigus artimiesiems Lietuvoje.

Ekonomisto Nerijaus Mačiulio skaičiavimais, nuo įstojimo į ES Lietuva gavo apie 15 milijardų eurų paramos. Per tą patį laikotarpį emigrantai į Lietuvą pervedė… dar apie 15 milijardų eurų. Nekalbant jau apie sugrįžtančiųjų sėkmės istorijas.

Tikrai ne dešimtimis skaičiuojami pasakojimai apie sukaupusius žinias ir patirtį bei sugrįžtančius į tėvynę lietuvius, kurie čia kuria verslus, darbo vietas, dalinasi gerąja Vakarų valstybių praktika. Todėl apibendrinta, galbūt tik derybose panaudota pozicija, kad visa mūsų išeivija griauna Lietuvos socialinę sistemą yra mažų mažiausiai neatsakinga. Ypač valstybės vadovui.

Apskritai, siekdami kompensacijų už emigraciją galimai kuriame pavojingą precedentą ateičiai. Klausimas ne retorinis: ar po kelerių metų nereikės mokėti kompensacijų Ukrainai ir Baltarusijai dėl Lietuvoje vis aktyviau įsikuriančių ukrainiečių ir baltarusių?

Pavyzdžiui, pernai į Lietuvą imigravo rekordiškai daug užsieniečių – beveik 20 tūkstančių. Per pastaruosius penkerius metus Lietuvoje gyvenančių užsieniečių skaičius maždaug padvigubėjo. Migracijos departamento duomenimis, šių metų pradžioje Lietuvoje gyveno 78 tūkst. užsieniečių, arba 2,8 proc. visų Lietuvos gyventojų.

Tačiau vis dėlto bene svarbiausia, kad reikalaudami tokių kompensacijų tarsi patvirtiname, kad emigracija iš principo yra neigiamas bei kenksmingas dalykas, o svetur išvykę lietuviai mūsų valstybei yra tarsi skolingi.

Pasaulis per 30 metų nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo gerokai pasikeitė. Jaunimas studijuoja užsienyje. Suaugę žmonės keliauja ir ilsisi užsienyje. Užsienio kompanijose dirbantys lietuviai skraido po visą pasaulį.

Be jokių lėktuvų ar greitųjų traukinių, prieš 100 metų iš Lietuvos buvo emigravę apie pusė milijono žmonių. Jau keturios kartos užaugo, o jų vaikaičiai ten tebekalba lietuviškai ir organizuoja išeivių dainų šventes. Kaip buvo lietuviais, taip ir liko. Kaip mylėjo savo šalį, taip ir myli.

Apskritai man nepatinka žodis „emigrantas“. Turim gražų lietuvišką žodį „išeivis“. Ir kas išvyko iš Lietuvos – jokie jie ne emigrantai. Jie – išeiviai. Lietuvos žmonės, išėję į pasaulį laimės ieškoti. Ir gerai, jeigu jie ją ten rado. Kol bus šalių, kur atlyginimai didesni, kur mokesčiai mažesni, kur socialinės garantijos geresnės, žmonės važiuos.

Tačiau panašu, kad didžioji emigracijos iš Lietuvos banga baigėsi ir, tikėtina, artimiausiu metu nepasikartos, o šį dešimtmetį matysime daugiau į Lietuvą sugrįžtančių lietuvių nei iš jos išvykstančių.

Todėl yra vienas tikras dalykas, kurį Lietuvos politikai privalo padaryti: suteikti galimybę išsaugoti Lietuvos pilietybę įgijus kitą, o ne prisidenginėti emigracija derybose dėl ES biudžeto.

Straipsnio autorius yra Lietuvos liberalų Sąjūdžio narys.