infa.lt

theguardian.com

Nuo pat pirmųjų Sirijos karo mėnesių Turkija buvo įsitraukusi į šį konfliktą daugiau, nei bet kuri kita šio regiono valstybė, stojanti prieš Bašarą Asadą. Šalies pasienis tapo svarbiausia „transporto magistrale“ į Siriją visų rūšių smogikams, Turkijos karinės bazės buvo naudojamos apmokymams ir ginklų dalinimui sukilėlių tarpe, o tarptautiniai šalies aerouostai taip pat nestovėjo be darbo : didžioji dalis 20-tūkstantinės užsienio smogikų kariuomenės, prisijungusios prie „Islamo valstybės“ pradžioj atskrisdavo į Stambulą ar Adaną. Putino pastaba apie Turkiją kaip apie „terorizmo rėmėją“, tikėtina, ras atgarsį net Ankaros šalininkų tarpe, tvirtina straipsnio Guardian leidinyje autorius Martin Chulov.

Nuo 2012 metų, kai džihadistai pradėjo savo kelionę į Siriją, jų buvimas buvo pastebimas visos jų kelionės metu. Jie ir negalvojo likti nematomais, reguliariai susirinkdami viešbučiuose ir kavinėse, tvirtina autorius. Europos diplomatai, sunerimę dėl grėsmės, priėjo išvados apie tai, kad Turkijos valdžia simpatizuoja konservatyviems islamistams, vykstantiems į Siriją kovoti su Asadu, kuris iki pat prodemokratiškų jėgų demonstracijos išvaikymo 2011 metais buvo laikomas turkų prezidento Erdogano draugu.

Einant laiku ir situacijai Sirijoje vis blogėjant, Turkija pripažino, jog džihadistus, kurie kerta šalies teritoriją, dabar vargu ar galima pavadinti „ribota grėsme“. Oficialiame susirašinėjime tapo galima laisvai vadinti juos teroristais.

Nežiūrint į tai, ryšiai su „Islamo valstybe“ vystėsi toliau. Turkų verslininkai sudarydavo „ištaigingas sutartis“ su naftos kontrabandininkais iš ISIL, pridėdami mažiausiai po 10 milijonų dolerių kiekvieną savaitę į teroristų „iždą“. Pastaruosius dvejus metus, kaip pranešė Guardian leidiniui aukšti ISIL nariai, Turkija bevelijo nesikišti į jų reikalus.

Žvalgybiniuose sluoksniuose tuo metu daugėjo nuogąstavimų, jog Turkijos valdžios ryšiai su teroristais išėjo už mantros „mano priešo priešas – mano draugas“ ribų, ir jų jau nebegalima vadinti abipusiai naudinga sąjunga. Minimos baimės atsirado šių metų gegužę, kai amerikiečių specialiųjų dalinių (spec-nazo) reido pasekoje Sirijos rytuose buvo užmuštas Abu Sayyaf , atsakingas už prekybą nafta, praneša Guardian.

Teroristo slėptuvėje surastuose kietuosiuose diskuose buvo surasta informacija apie aukštų ISIL figūrų ryšius su kai kuriais Turkijos valdininkais. Neužilgo po to Turkija atidarė naują frontą prieš kurdų separatistus, leidusi Jungtinėms Valstijoms naudotis savo aviacijos baze Incirlik vykdant operacijas prieš „Islamo valstybę“, ir pažadėjusi, jog irgi prisijungs prie šios kovos.

Tačiau nuo to meto, pabrėžia straipsnio autorius, turkų lėktuvai beveik visada bombardavo kurdų separatistų taikinius, kaip savo teritorijoje, taip ir Sirijoje, veikdami amerikiečių naikintuvų priedangoje.

Turkų valdžia ne kartą yra pareiškusi, jog kurdai – pagrindiniai JAV sąjungininkai Sirijoje – kelia didesnę grėsmę nacionaliniams Turkijos interesams, nei „Islamo valstybė“. Tačiau nežiūrint į tai, Turkiją kaip NATO narę Europa ir toliau laiko savo sąjungininke.

Beje, JAV ir Britanija, pastebi straipsnio autorius, ėmė šalčiau elgtis su Turkija, tačiau jos nėra pasiruošusios imtis kažkokių veiksmų. Londonas ir Vašingtonas baiminasi, jog šie galimi veiksmai įneš dar daugiau nestabilumo į regioną, kur strategijos ir aljansai pastoviai keičiasi, reziumuoja straipsnio autorius.