infa.lt

Nuotrauka iš asmeninio autorės archyvo

Iki vienos didžiausių gyvenimo krizių įprastai nešiojau M dydį ir bum… gal per porą metų, gal greičiau įšokau į XXL.

Man dar nebuvo 30 m., o aš jau vos pakildavau į penktą aukštą, bet kokia fizinė veikla kėlė stresą. Vietoj to, kad nueičiau vieną ar kelis kilometrus pėsčiomis, kviesdavausi taksi. Ir, tiesą sakant, ilgai nepripažinau nei kad tai problema, nei kodėl tas įvyko. Juokais netgi kartodavau, jog esu per sena laikytis dietų. Per sena laikytis dietų, bliamba!

Vieną itin sunkią dieną grįžau namo verkdama, pažiūrėjau į veidrodį ir pravirkau dar labiau. Nebeatpažinau savęs – nei fiziškai, nei emociškai. Kelias dienas susilaikyti net nereikėjo, nes apie maistą nesinorėjo galvoti. Atrodžiau kaip konteineris. Jaučiausi kaip konteineris. Maistas buvo šiukšlės, kurios jau ir taip veržėsi per kraštus. Tačiau tai buvo spontaniška emocija, kuri greitai baigėsi ir seni įpročiai – „suvalgyti“ stresą – ėmė reikštis iš naujo. Nuolatinis užkandžiavimas vėl tapo vienu mėgstamiausių užsiėmimų.

Ir štai čia prasideda ta dalis, kuri gali padėti daugumai emocinių valgytojų – kaip aš tai įveikiau ir vėl numečiau svorį.

Pirmiausiai pradėjau rašytis, ką ir kada suvalgiau. Tragikomiška, bet kai tik šovė ši mintis pagalvojau „bet juk tada aš nieko daugiau nedarysiu, tik rašysiu!„. O supratus, kad valgau taip dažnai ir tiek daug, jog užrašyti užims per daug laiko, pasidarė graudu. Abejonių, kad reikia sustoti, neliko.

Mažutė užrašų knygelė visados gulėdavo po ranka ir panorusi „ką nors“ suvalgyti būtinai ją atsiversdavau. Dažnu atveju paaiškėdavo, kad valgiau prieš… 15 – 20 min. Sukąsdavau dantis ir sėdėdavau „alkana“.

Tuomet sugalvojau, kad tariamą alkį galima pamiršti užsiimant kokia nors kita malonia veikla, tad „išalkusi“ paskaitydavau knygą, išeidavau pasivaikščioti arba išgerdavau puodelį kavos.

Laikui bėgant pasivaikščiojimai vis ilgėjo, o svoris efektyviai tirpo.

Šiandien esu pasiekusi M/L dydį ir noriu grįžti į tikrą M. Liko nedaug ir žinau, kad man pavyks.

Dar žinau, kad niekados, kad ir kokios būtų aplinkybės, nebeleisiu sau ėsti. Ne tik dėl išvaizdos. Dar labiau dėl to, kaip tai paveikė mane ir mano gyvenimo kokybę. Būdama jauna moterimi, vengiau vietų, kur reikėtų apsinuoginti, vengiau pasivaikščiojimų, lauko žaidimų, bet kokios fizinės veiklos. Nukentėjo net santykiai su vyru – jam mano pokyčiai neatrodė žavūs.

Tad mano patarimas labai paprastas – jei esate emocinis valgytojas, Jūs turite susitvarkyti savo emocijas ir rasti būdą, kaip nurimti neapsiėdant. Tik tokiu būdu išspręsite nesibaigiančią „liūdžiu – ėdu – tunku – liūdžiu dar labiau“ problemą.

šaltinis: lidzita.lt

Daugiau šios autorės rašinių: Lidžita Kolosauskaitė