infa.lt

nuotr: frolicious.de

Neretas, pasiekęs gyvenimo pusiaukelę, būna bent kartą jau patyręs reiškinį, kurį paprastai apibūdinant galima pavadinti apsinuodijimu maistu. Įdėmiau gyvenimą žvalgantys turbūt pastebėjo, kad šis apsinuodijimas būna ypač sunkus, kai suvalgoma sugedusios žuvies ar užvalgoma pasenusio maisto, kuriame buvo aliejaus. Visi gerai žinome koks „malonus“ pojūtis pasilieka burnoje, kai perkandamas sugedusio  riešuto branduolys. Kuo ypatingesnis apsinuodijimas sugedusiu riebalu, nei, tarkim, papuvusiu obuoliu?

Tuo, kad riebalams, skirtingai nei medžiagoms, tirpstančioms vandenyje, pakliūti į ląstelę per membraną nėra barjero, tai yra jiems nereikia pernašos. Polinesočioji riebioji rūgštis prie savo laisvųjų jungčių prisijungusi ląstelei nuodingą cheminį elementą jį gali nunešti iki chromosomų. Mums jau kuris laikas gydytojų, dietologų ir visokių kitokių „patarėjų“ kalama į galvą, jog įvairius aliejus valgyti yra sveika, tačiau ar iš tikro taip yra?

Jeigu įjungtume logikos likučius į darbą ir nukreiptume juos į tolimesnę praeitį, tai šie sugeneruotų jums štai tokią mintį ir galvoje ją rikteltų gana garsiai: „Na nevalgė mūsų protėviai tiek tų aliejų, nevalgė!“  Nereikia atgal toli eiti, pakaks kokio šimtmečio ir pamatysite, kad aliejus buvo prabanga (ypač šiauriečiams), jo išgavimas reikalavo papildomo darbo, įrangos, aliejus blogai laikėsi, greitai gedo (ar labai ilgai skanus išlieka parsineštas iš turgaus sėmenų aliejus?). Tačiau atsiradus technologijoms, šaldytuvams ir galimybei pigiai prisiauginti, tarkim, rapsų, kai kam atsirado ir didžiulis potraukis iš viso to išspausti dar ir gerus pinigus.

Noras išsunkti pinigėlių atsirado ne tik aliejingus augalus auginantiems. To paties griebėsi ir žuvų augintojai – išgryninti riebalus galima ne tik iš tų žuvies dalių, kurias noriai perka, bet ir iš tų, kurios eina į atliekas. Prasukę plačiai ir garsiai reklaminę kompaniją, kad žuvų taukai labai sveika, jie juos pardavinėja sėkmingai ligi šiol. Jų dabar tiek prigamino, kad nebespėjame jų suvartoti – nuolaidos jų pirkimui brukamos jau ir eiliniuose prekybos centruose. Plaukia taukeliai į platesnius vandenis, galutinai apsemdami žmogelių smegenis  kaip tas išsiliejęs naftos gaivalas Floridos pakrantėse, tik skirtingai nuo pastarojo, šios dėmės beveik niekas nebando sugraibyti, kad galutinai neužgožtų galutinius blaivumo likučius.

Tas, kas yra ragavęs žuvų taukus iš buteliuko, o ne kapsulėmis, tas gerai žino kaip „maloniai“ jie nuteikia gomurį. Nemažai yra ir aliejų, kurių skonis burnoje tikrai nėra tirpstantis, skirtingai nuo kaimiškų lašinukų, kuriuos galima su malonumu valgyti vienus  net ir neparūkytus, tik   pasūdytus. Ar jau taip ta gamta žiauriai suklydo su tais riebalų skoniais, kad tai, kas sveika,  nėra labai skanu? Matyt nesuklydo.

Ar ne keista, kad žuvies taukų suvartojimas išaugo, bet širdies ir kraujagyslių ligų nesumažėjo? Atvirkščiai – jos dar labiau plinta. Ne keista? Vartojam vaistus nuo ligos, o šiai nė motais. Matyt ne viskas tikrovėje yra taip, kaip mums ją piešia Hipokrato priesaiką davusieji.

Genialusis gydytojas E.Revici vienas iš pirmųjų suprato kokį svarbų vaidmenį organizme vaidina riebalai. Jis vienas iš pirmųjų suprato, kad organizmo organizaciniai lygiai yra atskirti tarpusavyje lipidinėmis (riebalinėmis) membranomis, ir kad nuo jų riebalinės sudėties priklauso viso organizmo funkcionavimas. Jis vienas pirmųjų suprato, kad galima prie polinesočiosios riebiosios rūgšties prijungti, pavyzdžiui, seleną ir taip jį nugabenti į ląstelę, kas nelabai pavyksta dabartiniams onkologams lig šiol – jie girdo onkologinius ligonius tokiomis seleno formomis, kurios daugiau nuodija organizmą, negu pakliūna ten, kur jis tampa gydančiu.

Tai, ką E.Revici suprato daugiau kaip  prieš 70 metų, dabartinis mokslas tik pradeda lukštenti.

Toliau jūsų dėmesiui žmogaus (dirbusio, beje, kartu su E.Revici) straipsnio vertimas polinesočiųjų riebiųjų rūgščių tema:

AR JŪS TIKRAI KADA NORS PAGALVOJOTE, KAD GALIMA SUDERINTI TAI, KAS YRA NESUDERINAMA?

Tokius žaidimus mes galime žaisti ir kurį laiką save įtikinėti, kad mes laimime, bet laikui bėgant tokios ydingos gudrybės baigiasi blogai. Taigi, taip nutiko su manimi ir daugybe mano programų bandant šokti apie tiesą, susijusią su… OMEGA 3 riebiosiomis rūgštimis.

Tiesiog nustatyta… OMEGA 3 riebiosios rūgštys yra pražūtis.

Nepaisant agresyvios sveiko maisto pramonės reklamos apie jų stebuklingas gydomąsias savybes, ALA, EPA ir DHA yra tik polinesočiosios riebiosios rūgštys (PNRR), kaip ir jų mirtinos pusseserės omega 6, sukeliančios oksidacinius laisvųjų radikalų pažeidimus ir priešlaikinį senėjimą.

Mes turėtume pradėti mūsų diskusiją nuo aliejų žudikų, trumpai apžvelgiant jų sudėtį ir agitacijos mechanizmą, kuris šiuos metabolinius nuodus padarė tokius populiarius. Vėliau mes jums parodysime, kad, nepaisant sveiko maisto pramonės reklamos, omega 3 riebiosios rūgštys yra tokios pat pavojingos kaip ir omega 6 riebiosios rūgštys, sukeldamos:

„Palaukite“, jūs paprieštarausite, „per paskutinius kelis metus aš perskaičiau daugybę straipsnių, teigiančių, kad omega 3 riebiosios rūgštys apsaugo nuo visų šių patologijų, kurias, kaip jūs teigiate, būtent jos ir sukelia!” Aš suvokiu, kokia buvo veiksminga agitacija palaikant omega 3 riebiąsias rūgštis (kaip omega 6 riebiąsias rūgštis prieš tai). Būtent dėl to šis Laiškas yra toks svarbus jums. Jums ir jūsų pacientams buvo taip veiksmingai praplautos smegenys dėl omega 3 riebiųjų rūgščių, kad jums reikės mažiausiai dviejų Nutri-Spec straipsnių, siūlančių daugybę mokslinės literatūros nuorodų, padedančių jums pamatyti tiesą.

Taigi, kaip tos mirtinos PNRR atrodo? Riebioji rūgštis tėra anglies atomų grandinė, viename gale turinti karboksilo grupę. Trys šios riebiosios rūgšties molekulės sujungtos su glicerolio molekule, formuoja trigliceridus, dažniausiai pasitaikančią riebalų formą, esančią mūsų maiste ir mūsų organizmuose. Jeigu visi anglies atomai, esantys riebiosios rūgšties grandinėje yra sujungti viengubomis jungtimis, riebioji rūgštis vadinama prisotinta (sočioji), kas reiškia, kad anglis turi maksimalų jungčių skaičių, tinkamų vandenilio išlaikymui, vadinasi riebioji rūgštis yra prisotinta vandeniliu.

Kai riebiosios rūgšties grandinėje tarp gretimų anglies atomų yra dviguba jungtis, užkertamas kelias prisijungti maksimaliam vandenilio kiekiui. Riebiosios rūgštys su dviguba jungtimi vadinama neprisotintos (nesočiosios).

Riebioji rūgštis, turinti anglies grandinėje daugiau nei vieną dvigubą jungtį vadinama polinesočioji. Žmogaus riebalai apytikriai yra sudaryti iš 90% sočiųjų ir mononesočiųjų riebalų, kai polinesočiųjų yra tik 10%. (Kadangi šie duomenys yra šiuolaikiškai besimaitinančio žmogaus, aš įtariu, kad visiškai sveiko žmogaus, valgančio natūralų maistą, PNRR turėtų būti arti nulio.)

Omega 6 riebioji rūgštis turi pirmąją dvigubą jungtį prie šeštojo anglies atomo, skaičiuojant nuo grandinės galo (galas priešingas karboksilo grupei). Dažniausiai pasitaikančios omega 6 riebiosios rūgštys yra linoleinė rūgštis ir gama linoleno rūgštis, pirmiausia gaunamos iš sėklų aliejų – sojų, kukurūzų, rapsų, žemės riešutų, medvilnės, saulėgrąžų, dygminų, sezamo ir kitų aliejų. Agro verslas jas pavadino esminėmis riebiosiomis rūgštimis (EPA). Kodėl yra „esminės“ šios PNRR esančios augaliniuose aliejuose?

Jos visiškai nėra esminės, ir faktas, tikriausiai yra pagrindinė mirčių priežastis Šiaurės Amerikoje. Jos tikriausiai yra reikšmingesnės net už cukrų, vertinant jas kaip kardiovaskulinių ligų ir vėžio priežasties faktorius, jau neminint artrito, migreninio galvos skausmo, priešmenstruacinio sindromo, nutukimo ir kt. Taigi, kas sako, kad jos yra esminės? Atspėjote kas? – Tyrimai finansuojami Agro verslo.

Jūs matote, 1950m. Agro verslas pradėjo domėtis, kaip uždirbti iš sojų pupelių, kiekvienais metais pasodintų milijonuose akrų. Sojos pupelės buvo pagrindiniai rotaciniai javai, nes pinigus nešantys kukurūzai visiškai išsekina dirvožemį. Kiekvienais metais būtinai reikėjo užsodinti didžiulius akrų plotus sojų pupelėmis, nors jos buvo nepelningos ir tinkamos tik gyvulių pašarui. Taigi, Agro verslas sugalvojo idėją pasiūlyti sojų aliejų ir taip uždirbti iš sojų pupelių. Sojų aliejaus konkurentai koncentruotoje riebalų rinkoje buvo sviestas bei kokosų ir palmių aliejus.

Konkurencija atrodė nepalaužiama. Kiekvienas sausainis, kiekvienas duonos kepalas, kiekvienas gabalėlis paruošto maisto, kuriam reikėjo riebalų, buvo pagamintas iš palmių ar kokoso aliejų. (Aš prisimenu, kaip būdamas vaikas, valgydavau „Ritz“ sausainius, kurių sudedamosios dalys buvo miltai, soda, druska ir palmių aliejus). Palmių ir kokoso aliejai buvo kvepiantys ir išskirtinai nebrangūs. Sviestas taip pat atrodė nenukonkuruojamas. Kas galėjo norėti keisti kvepiantį sviestą į pigų margariną?

Tuomet Agro verslas sugalvojo puikią strategiją. Jie finansavo tyrimus, „įrodančius“, kad sotieji riebalai sukelia kardiovaskulines ligas. Po to su fiktyvių tyrimų rezultatais buvo pažindinta visuomenė ir mus ne tik gana efektyviai įtikino, kad sotieji riebalai sukelia kardiovaskulines ligas, bet ir kad riebiosios rūgštys, esančios sojų aliejuje yra būtinos mūsų saugojimui ir sveikatos palaikymui. Dabar, visuomenės akyse, margarinas buvo ne tik pigesnis už sviestą, bet ir „naudingas jums“, kai sviestas tapo pavojingu.

Sojų aliejus negalėjo konkuruoti su palmių aliejumi savo kaina, todėl reikėjo dar agresyvesnės strategijos. Agro verslas išleido dar daugiau dolerių, spausdamas valdžią priimti įstatymus, leidžiančius „apsaugoti“ piliečius nuo pavojingų įvežtinių sočiųjų riebalų kaip palmių ir kokoso aliejai. Biurokratų kišenių pildymas yra įrodyta strategija siekiant gauti ko nori, ir šiuo atveju tai suveikė – buvo įvesti importo apribojimai kokoso ir palmių aliejams ir „Ritz“ sausainiai nuo tada ir iki šių dienų gaminami iš PNRR aliejų.

Sėklų aliejų pramonė įgijo du kitus netikėtus populiarumo pastiprinimus, vieną mažą ir kitą didelį. Gražus mažas pastiprinimas atėjo iš sveiko maisto pramonės, visada pasiruošusios įšokti į pseudo mokslinį vežimą, jeigu tik tai duoda pelną. Sveiko maisto pramonė, pradedant nuo 1960 m. pradėjo agresyviai reklamuoti dygminų ir kitus augalinius aliejus, kadangi jos turi netgi daugiau esminių riebiųjų rūgščių negu paprastas sojų aliejus.

Didžiausias sėklų aliejų pardavimo pastiprinimas vis dėlto atėjo iš sparčiai besivystančios greito maisto pramonės. 1950m. viduryje, kai Agro verslas pradėjo savo didįjį veržimąsi į rinką, mes taip pat matėme McDonalds ir jo pasekėjų gimimą. Niekas nedarė greito maisto greitesniu, kaip kepimas sojų aliejaus kubile, ar sojų aliejaus pylimas ant grilio. Mėsainiai ir bulvių šiaudeliai pakeitė keptą jautieną ir pertrintas bulves kaip pagrindinius patiekalus Amerikos dietoje. Agro verslas yra riebus ir laimingas, amerikiečiai yra riebūs ir mirštantys.

Yra trys mechanizmai, kodėl PNRR skatina mirtinus patologinius procesus, du yra būdingi pačioms omega 6 riebiosioms rūgštims, ir vienas atsiranda maisto ruošimo metu. Pirmiausia, turėkite omenyje, kad dvigubos jungtys labai linkusios į peroksidaciją. Netgi nevartojant skrudintų bulvyčių ir bulvių traškučių neįmanoma tokoferolių ir kitų antioksidantų pagalba apsisaugoti nuo PNRR esančių maiste. Netgi retas greito maisto vartojimas, ar salotų užpylimas padažu, jums iššauks migreną, menstruacinius spazmus, artritą ir pagaliau kardiovaskulines ligas ir vėžį.

Kitas mechanizmas, kuriuo taip vadinamos „esminės“ PNRR padarys jus nelaimingus, yra jų tiesioginis virtimas į pro-uždegiminius prostaglandinus, leukotrienus ir tromboksanus. Alergija? Astma? Migrena? Artritas? Autoimuninės ligos, kaip Hašimoto tiroiditas, vilkligė ir reumatoidinis artritas? Jos visos gali būti jūsų, bet tik tuo atveju, jei jūs vartosite aliejus, galinčius kurti šias patologijas.

Dabar apžvelkime trečią mechanizmą, kuriuo Omega 6 riebiosios rūgštys sukelia katabolinį oksidacinį audinių pažeidimą ir spartina senėjimo procesus. Paveikime jas labai aukšta temperatūra, ir stebėkime proporcingai daugėjančius žalingus junginius. Kas nutinka su PNRR esančiomis sojų aliejuje, kai jos kaitinamos grilyje? Kai jos verda giliame kubile, kur bulvės, svogūnai ir viščiukai yra akimirksniu nuplikomi? Kai jos hidrogenizuojamos į nuostabiai baltus pusiau kietus riebalus, skirtus naudoti su „Betty Crocker‘s” mišiniais pyragų kepimui? Jie transformuojasi iš pavojingų į demoniškus.

Kaitinimas ruošiant maistą padaro augalinius aliejus dar žalingesnius dviems būdais. Pirmas būdas yra dėl cis-trans izomerizmo, kai originalus riebiosios rūgšties cis izomeras virsta į trans izomerą, visiškai nenatūralią rūgštį, kurios žmogaus organizmas visiškai neatpažįsta.

Šios trans riebiosios rūgštys yra daug labiau patologinės nei originalios PNRR. Bet blogoji naujiena čia nesibaigia.

Kaitinimas, ruošiant maistą, verčia dvigubas jungtis, esančias PNRR, judėti išilgai anglies grandinės, taip sukurdamas keistas nenatūralias riebiąsias rūgštis, kurios yra išimtinai patologinės savo poveikiu.

Tai yra tragiška, bet tai yra tiesa – dauguma amerikiečių pradeda mirti nuo tos dienos, kai baigia maitintis motinos pienu. Ar jūs matote, kodėl augalinių aliejų vengimas yra pagrindinis akcentas pagrindinėje Nutri-Spec dietoje. Amerikiečiai jau 50 metų yra įtraukti į masinį nuodijimą, kurio rezultatus jūs matote savo praktikoje kiekvieną dieną.

Jūs ką tik pamatėte Amerikos mitybos tamsiąją pusę. Kol kas mes net nepradėjome šio mėnesio laiško temos – omega 3 žudikės PNRR. Omega 3 riebiosios rūgštys yra sudarytos iš anglies grandinės, kurioje pirmoji iš kelių dvigubų jungčių yra prie trečiojo anglies atomo, skaičiuojant nuo grandinės galo.

Trys, sveiko maisto pramonės smarkiai reklamuojamos PNRR, yra ALA(α-linolenic acid), EPA (eicosapentaenoic acid) ir DHA (docosahexaenoic acid). ALA yra randama linų sėmenyse ir keliose kitose sėklose (nors šiose sėklose omega 6 riebiųjų rūgščių kiekiai yra netgi didesni nei omega 3). EPA ir DHA daugiausia randama žuvų taukuose.

Ką galima pasakyti ypatingo apie šias omega 3 riebiasias rūgštis? Absoliučiai nieko – jos daugeliu atveju yra net labiau patologinės nei omega 6 riebiosios rūgštys (kaip bus paaiškinta žemiau). Vienintelė nauda gaunama iš omega 3 riebiųjų rūgščių yra ta, kad jos blokuoja omega 6 riebiųjų rūgščių virtimą į žalojančius prostaglandinus, leukotrienus ir tromboksanus.

Pagalvokite apie tai minutėlę. Kultūroje, kuri yra totaliai užvaldyta patologinių omega 6 riebiųjų rūgščių, ir rezultate kenčianti siaubingas patologijas, kiek bus veiksminga skirti šias medžiagas, (-bet kokias medžiagas, nesvarbu, jei kaip kitaip žalingos jos gali būti) blokuojančias su omega 6 susijusių patologijų formavimąsi?

Ar jūs suprantate mano mintį? Tiesioginis prostaglandinų, leukotrienų ir tromboksanų veikimas gali būti nuslopintas paskiriant ALA, EPA ar DHA. Taigi, jūs galite pasklaidyti mokslinę literatūrą ir rasti daugybę tyrimų, rodančių, kad omega 3 riebiosios rūgštys yra „geros“ esant didelei įvairovei patologijų.

Reklamos stiprioji pusė, liečianti omega 3 riebiąsias rūgštis yra tai, kad pradedama konkuruoti su anksčiau vykusia „esminių riebiųjų rūgščių“ reklama. Tyrimų rezultatai yra tokie įtikinami, kad net aš susigundžiau naudoti omega 3 riebiąsias rūgštis gydymui. Aš galiu tik atsiprašyti savo pacientų ir jūsų už savo patiklumą ir neišmanymą.

Mano susidomėjimas omega 3 riebiųjų rūgščių panaudojimu gydymo tikslais kilo anksčiau nei prieš 25 m. – daug anksčiau nei ALA, EPA ir DHA tapo sveiko maisto pramonės mėnesio mada. Suprasdamas viską, ką jūs perskaitėte aukščiau apie omega 6 riebiųjų rūgščių patologinius poveikius, aš buvau suintriguotas galimybes turėti būdus slopinti žalojančių pro-uždegiminių prostaglandinų gamybą iš PNRR.

Nuo 1980 m. pradžios iki vidurio aš pradėjau skirti žuvų taukų papildus visiems savo pacientams, kurių simptomai buvo aiškiai susiję su prostaglandinų disbalansu (migrena, menstruaciniai spazmai, alergija, astma ir kt.), išskyrus tuos, kurie buvo aiškiai disaerobiniai. Priežastis, kodėl jų reikėjo vengti disaerobiniams pacientams buvo ta, kad būdamos laisvosios riebiosios rūgštys, jos turėjo stiprų anti-anaerobinį metabolinį poveikį.

Jos neabejotinai gilino disaerobinį metabolinį disbalansą ir simptomus susijusius su disaerobiniu disbalansu (vienodai migreną, menstruacinius spazmus, alergiją ir astmą, jeigu jos buvo susijusios su disaerobiniu audinių šarmingumu).

Dabar jūs galite matyti sekančią priežastį, kodėl aš susižavėjau žuvų taukų papildais – jų potencialia nauda mano anaerobiniams pacientams. Smulkiai išstudijavęs Revici darbus aš supratau, kad PNRR, gautos iš žuvų taukų turėjo labai puikų anti-anaerobinį poveikį, bet metabolinis atsakas į šias riebiąsias rūgštis buvo trumpalaikis.

Revici parodė, kad pacientai labai greitai adaptuojasi prie riebiųjų rūgščių, nes jos ima dalyvauti energijos gamyboje kaip kalorijų šaltinis, todėl tokių riebiųjų rūgščių anti-anaerobinis veikimas silpnėja labai greitai.

Priimdamas tai kaip pranašumą, aš maniau, kad EPA ir DHA duos naudos mano anaerobiniams pacientams, tačiau dėl greitai silpnėjančio poveikio aš priėmiau strategiją, siūlydamas dvi dienas du kartus per dieną vartoti dideles žuvų taukų dozes ir po to daryti penkių dienų pertrauką. Aš tikrai galvojau, kad aš buvau visiškai teisus.

Sekantį mėnesį mes pratęsime apie stulbinančius faktus, nukreiptus prieš omega 3 PNRR vartojimą. Taip pat ir apie linų sėmenų aliejų bei žuvų taukus.

Sincerely,
Guy R. Schenker, D.C.

Vertė Rūta S.

plačiau: homosanitus.lt