infa.lt

Gegužės pradžioje Lietuva minės penkioliktąsias šalies įstojimo į Europos Sąjungos metines. Jau beveik dešimt metų dirbu vienoje iš didžiausių ir svarbiausių jos institucijų – Europos Parlamente ir turiu pastebėti, kad per tuos metus ir pati ES, ir jos parlamentas, gerokai pasikeitė. Deja, mano vertinimu, ne į gerąją pusę.

Europos Sąjunga nuolat tolsta nuo savo idėjos – būti suverenių ir nepriklausomų valstybių bendrija. Per tą dešimtmetį mačiau, kaip vis labiau ryškėja globalizacijos šalininkų ir pasaulinio kapitalo atstovų pastangos visuomenei siekiančią tarnauti politiką paversti jų interesų tarnaite.

Tam pasipriešinti bandantys politikai vis dažniau menkinamai vadinami populistais, marginalais, euroskeptikais.

Per tą dešimtmetį Europoje ir pasaulyje kilo žmones gerokai nuskurdinusi ekonomikos krizė. Nors visi sako, kad ją sukėlė neatsakingi ir savanaudiški bankininkų veiksmai, tačiau, mano įsitikinimu, tikrieji krizės kaltininkai – nuo visuomenės nusisukę bei į stambųjį kapitalą, tarp jų ir bankus, atsisukę ir šių interesams atstovaujantys politikai.

Būtent jiems tenka atsakomybė ir dėl Europoje kilusios nelegalios migracijos bangos. Reikia pripažinti, kad visi karai ir konfliktai kyla būtent dėl politikų nesusikalbėjimo ir masinis migrantų antplūdis į ES gimė ne iš politikų mielaširdystės ar atjautos, bet kaip pigios darbo jėgos poreikio išdava. Ir akivaizdu, kad didelė dalis tų migrantų į Europą atskubėjo anaiptol ne dėl darbo.

Europos Sąjungos institucijos į prastesnę pusę keitėsi taip, kad mums Europos Parlamente teko ilgai įrodinėti, jog Ignalinos atominės uždarymui privalo skirti tiek lėšų, kiek buvo suderėta nuo pat pradžių.

Įrodyti, kad Lietuvos ūkininkams priklauso tokios pat išmokos kaip kitų Europos valstybių žemdirbiams, deja, kol kas taip ir nepavyko. Pastaruoju metu, didžiosioms valstybėms bandant „prastumti“ vadinamąjį Mobilumo paktą, tenka įrodinėti, kad jos užsiima protekcionizmu ir iš rinkos stengiasi išstumti mažesnių valstybių, tarp jų ir Lietuvos, krovinių pervežėjus automobiliais.

Niekaip nesibaigiantis ir į nežinomybę daugelį žmonių įstūmęs „Brexit“ iš tiesų gimė ne dėl to, kad keletas politikų neva apgavo Didžiosios Britanijos žmones. Jis yra vis prastėjančios Europos Sąjungos politikos išdava.

Senoji Anglija pirmoji pasakė „ne“ nesiskaitymui ir siekiams vis labiau riboti valstybių suverenumą. Apie tai nuolat vis garsiau prabyla ir Vyšegrado šalys, Italija, net Austrija. Jų nepasitenkinimas tik augs, jei ir toliau ES valdantieji rinksis globalizmo ir tik jų viršenybės, kurią iš tiesų neatsakingi politikai bando visuomenės sąmonėje įtvirtinti kaip teisės viršenybę, principais.

Opūs klausimai visoje ES yra socialinė atskirtis, nedarbas, euro zonos problemos. Šiose srityse daugelį metų nesprendžiamos problemos sukūrė tokią situaciją, kad darbo nuolat neturi kone kas dešimtas darbingas ES gyventojas, ant skurdo ribos gyvena kone kas penktas.

Aš paminėjau tik keletą priežasčių, dėl kurių būtina nedelsiant reformuoti Europos Sąjungą. Jų yra gerokai daugiau. Tačiau ir šių tikrai užtenka, kad ES taptų NES – Naująja Europos Sąjunga. Nes kitaip neliks ES. Nes bendrija privalo tapti vienodai teisinga ir pagarbi visų Europos šalių žmonėms. Tai – jos išlikimo garantas.