infa.lt

nuotr.: lsdp.lt

Tai, aišku, sunkus klausimas. Vieniems rinkėjams nereikia jokių esminių užsienio ir vidaus politikos pokyčių. Kitiems reikia prezidento, kuris pakeistų iš esmės vidaus ir užsienio politiką. Dar kiti norėtų laikyti Prezidentą savo įtakoje. Yra ir tokių, kurie norėtų „tvirtos rankos“.

Prezidentas, kaip žinia, pats formuoja pagrindines užsienio politikos gaires, pritaria arba nepritaria ministro pirmininko teikiamoms ministrų kandidatūroms, tvarko teisėsaugą, vertina Seimo priimtus teisės aktus. Pradėkime nuo užsienio politikos.

Kad dabartinė užsienio politika yra ne tik netikusi, bet ir pavojinga, įrodė Kovo 11-osios akto signataras Egidijus Bičkauskas savo pranešime Kovo 11-osios minėjime Seime. Šis pranešimas buvo publikuotas dienraščiuose ir žinių portaluose, todėl nėra jokio reikalo cituoti jo pagrindinių teiginių.

Ne ką geresnė ir dabartinė (kaip ir buvusi) vidaus politika, kuri suskirstė visus Lietuvos gyventojus į „patriotus“, „šunaują“, „runkelius“, „vatnikus“, „ Maskvos agentus“. Toks skirstymas sudavė labai stiprų smūgį tautos solidarumui ir yra viena iš masinės emigracijos priežasčių. Kita masinės emigracijos priežastimi laikyčiau vis didėjančią socialinę atskirtį. Jos nemažino nė viena vyriausybė, nes visų vyriausybių politika, nepriklausomai nuo valdančiųjų politinės vėliavos spalvos, buvo neoliberalizmas. Taip buvo eliminuotas socialinis teisingumas.

Taigi dviejų socialdemokratijos pagrindinių principų – solidarumo ir socialinio teisingumo – buvo atsisakyta. Trečiasis socialdemokratijos pagrindinis principas –laisvė buvo priimtas kaip „daryk, ką nori“. Ir prasidėjo įstatymų nepaisymo vajus, kurio bene svarbiausiąja komponente tapo korupcija. O jos išnaikinimui būtinos neeilinės teisėsaugininkų ir visos visuomenės pastangos.

Ar turi pakankamai galių Respublikos prezidentas pakeisti užsienio politiką. Turi. Tai įrašyta Konstitucijoje. O kaip su vidaus politika? Prezidentas gali priversti valstybės pareigūnus užsirašyti sau ant kaktos, kad valdininkui viskas draudžiama, ko nenumato įstatymas, o eiliniam piliečiui viskas leidžiama, ko nedraudžia įstatymas. Prezidentas formuoja teisėsaugos sistemą ir atsako už jos veiklą. Taigi jis turi pakankamai svertų kovai su korupcija. Jis gali stiprinti tautos solidarumą kviesdamas neberūšiuoti piliečių. Jis gali mažinti ir socialinę atskirtį, vetuodamas tuos įstatymus, kurie ją didina ir siūlyti savus.

Darytina išvada, kad Respublikos prezidentas turi pakankamai galių formuojant tiek užsienio, tiek iš dalies ir vidaus politiką. Belieka pasirinkti iš devynių vieną. Pabandysiu aptarti keletą aukščiausiai reitinguojamų kandidatūrų.

Gitanas Nausėda. Ekonomistas, bankininkas, užsienio bankų tarnautojas, galbūt ir jų statytinis. Ramaus charakterio ir aukštos kultūros žmogus. Stiprioji jo savybė – ekonomika. Jis gali stiprinti tautos solidarumą ir, jei norės, mažinti socialinę atskirtį. Sakau „jei norės“ todėl, kad G. Nausėda – liberalas savo pažiūromis. Bet pagrindinės prezidento funkcijos pagal Konstituciją – tai užsienio politika ir teisėsauga. Užsienio politikoje jis dar kūdikis vystykluose. Teisėsauga jam – dar nearti dirvonai. Todėl jam tapus prezidentu niekas iš esmės nepasikeis.

Ingrida Šimonytė. Finansininkė. Palyginti ramaus charakterio, o apie jos kultūrą galima spręsti iš jai priskiriamų publikacijų. Man įsimintina jos pozicija krizės metu, kada ji, „patarus“ aukštiems pareigūnams, krizei įveikti panaudojo pensininkų pinigus ir skolinosi iš komercinių bankų mokėdama dideles palūkanas. Aš stebiuosi, kaip prokurorai jai dar neiškėlė bylos už valstybės lėšų švaistymą. Užsienio politika jai – galvos skausmas. Teisėsauga – taip pat. Jai tapus prezidente esminių pokyčių nesitikėčiau.

Saulius Skvernelis. Teisininkas, ministras pirmininkas, buvęs policijos vadovas. Ryžtingas, nenuspėjamas, prieštaringas, nebijantis konfliktų. Kaip teisininkas gali daug nuveikti pertvarkant teisėsaugą. Užsienio politikoje ir ekonomikoje žalias. Tautos vienytoju būti jam sunkoka. Jam tapus prezidentu galima tikėtis neprognozuojamų žingsnių.

Mano nuomone Iš likusių 6 kandidatų savo programomis labiausiai išsiskiria du. Tai Vytenis Povilas Andriukaitis ir Arvydas Juozaitis.

V. P. Andriukaitis. Aukštos erudicijos labai gabus politikas, baigęs vidurinę aukso medaliu ir du universitetus, ir dar teisės studijas. Socialdemokratas nuo jaunystės ir politiškai stabilus. Puikiai išmano tiek užsienio, tiek vidaus politiką. Nepritaria dabartinei užsienio politikai ir pritaria E. Bičkausko išsakytai jos kritikai ir jo siūlymams. Vidaus politikoje vadovaujasi laisvės, solidarumo ir socialinio teisingumo principais, todėl vetuos tuos įstatymus, kurie didina socialinę atskirtį ir siūlys savus. Kategoriškai nusiteikęs prieš tuos, kurie skaldo tautą, todėl gali tapti tautos vienytoju. Gerai išmano teisę, todėl jam bus nesunku tvarkyti teisės sistemą. Kadangi turi savo vertybių sistemą, todėl prognozuojamas. Jo pagrindinis trūkumas – silpnokai naudojasi viešaisiais ryšiais, todėl visuomenei mažai žinomi jo nuveikti darbai.

A. Juozaitis. Filosofas, Sąjūdžio vienas iš įkūrėjų. Turi savo verčių sistemą, turi Lietuvos ateities viziją. Sąžiningas ir pareigingas. Trūkumas: neišsikristalizavusios politinės pažiūros, todėl sunkiai prognozuojamas. Jei bus išrinktas prezidentu, tai kiekvieną dieną galima iš jo laukti netikėtų iniciatyvų.

Likusiųjų 4 kandidatų programose kokių nors įsimintinų ir netradicinių siūlymų nematau.

Kokios darytinos iš šios trumpos kandidatų būsimos veiklos analizės išvados. Štai jos:

1. Tiems rinkėjams, kurie nenori jokių rimtesnių pokyčių mūsų politikoje, vertėtų rinktis G. Nausėdą.
2. Rinkėjams, kurie manytų, kad prezidentas turi būti kontroliuojamas kurios nors įtakingos jėgos, siūlyčiau rinktis I. Šimonytę.
3. Tie rinkėjai, kuriems nesvarbu valdžios sprendimų turinys, o svarbu, kad valstybė būtų tvirtos rankos tvarkoma, turėtų pasirinkti S. Skvernelį.
4. Jei rinkėjams nepatinka dabartinė užsienio ir vidaus politika ir norėtų ryškių ir prognozuojamų jos pokyčių pagal laisvės, solidarumo ir socialinio teisingumo principus, tai jiems patarčiau rinktis V. P. Andriukaitį.
5. O jei rinkėjams nepatinka dabartinė užsienio ir vidaus politika ir jie norėtų ryškių, bet neprognozuojamų politikos pokyčių, tai A. Juozaitis pasiruošęs teikti tokią paslaugą.

Taigi kiekvienas rinkėjas turi iš ko rinktis ir rinktis pagal savo įsitikinimus. Bet drįstu tvirtinti, kad iš devynių kandidatų aš matau tik du, kurie gali iš esmės pakeisti Lietuvos užsienio ir vidaus politiką.