infa.lt

Bronius Puzinavičius

Atsakyti į šį klausimą, man regis, nėra lengva, nors prof. Vytauto Radžvilo rinkiminis komitetas pasivadinęs skambiu ir patraukliu vardu ,,Susigrąžinkime valstybę“, o jo programinės nuostatos priimtinos ir žadinančios pozityvių permainų viltį. Žinoma, jeigu balsuosiu, palaikysiu prof. V. Radžvilą ir jo vadovaujamą Visuomeninį rinkimų komitetą, bet abejonių, ar verta balsuoti išlieka ir jų yra nemažai.

Iki prof. V. Radžvilo įsitraukimo buvau tvirtai apsisprendęs nebalsuoti Europos Parlamento rinkimuose, arba, balsuoti prieš visus kandidatus ir jų komandas. Nes sunku patikėti, kad vienuolika Lietuvai neva atstovaujančių EP narių tame daugiau kaip 700 žmonių sambūryje gali deramai reprezentuoti Lietuvą ir daryti realią įtaką EP sprendimams net jeigu jie to ir panorėtų. Juolab, kad tos ,,lietuviškosios vienuolikės“ sudėtis labai marga, joje yra ir abejotinos reputacijos asmenų. Žvelgiant į kandidatų sąrašus ir rinkiminių komitetų sudėtis, peršasi išvada, kad, panašiai bus ir po 2019 m. gegužės 26 d. įvyksiančių EP rinkimų.

Pritariu prof. V. Radžvilo Visuomeninio rinkimų komiteto programinei nuostatai, kad Europos Parlamentą reikia reformuoti taip, kad jame būtų atstovaujama ne tik Sąjungos gyventojams, bet ir valstybėms-narėms, kuriose išrinkti EP nariai. Bet ši teisinga ir labai svarbi nuostata programoje nedetalizuojama. Todėl neaišku, kas būtų daroma, kaip ši nuostata būtų įgyvendinama, ar ji susilauktų reikiamos paramos ir ar tokiai EP reformai pritartų didžiosioms, daug parlamentarų turinčioms ES šalims atstovaujantys parlamentarai, kuriems nėra sunku surinkti balsų daugumą ir kurių požiūris į Rytų Europos politikų nuostatas neretai yra gana skeptiškas. Jie nesibodi kartas nuo karto rytų europiečiams priminti, jog jie nepraleistų progos patylėti.

Nepaisant to, manau, visais galimais frontais reikia reikalauti, kad ir parlamentinėje veikloje būtų garantuotas bent formalus suverenių ES šalių – didelių ir mažų – lygiateisiškumas. Siekiant šio tikslo, manau, reikėtų paleisti dabartinį Europos Parlamentą, o jo vietoje įsteigti Europos Sąjungos šalių Parlamentinę Asamblėją, kurią sudarytų vienodas kiekvienos ES šalies parlamentarų skaičius ir, tokiu būdu, būtų bent formaliai užtikrintas suverenių ES šalių lygiateisiškumas.

ES šalių delegacijos į ES Parlamentinę Asamblėją būtų formuojamos ES šalių nacionaliniuose parlamentuose. Parlamentinės Asamblėjos nariai neprarastų ir narystės nacionaliniuose parlamentuose, būtų įsigilinę ir į savo atstovaujamų šalių nacionalinių parlamentų dienotvarkę, bet daugiausia dėmesio ir laiko skirtų darbui ES Parlamentinėje Asamblėjoje. Vien dėl tos priežasties pasisakau prieš Lietuvos Respublikos Seimo narių skaičiaus mažinimą.

Bet suprantu, kad mano siūloma EP reforma, tikriausiai, – utopinė idėja, nes didžiosios ES šalys tokiai Europos Parlamento reformai, transformacijai, greičiausiai nepritartų. Tad siūlyčiau bent kompromisinį variantą, t. y., kad dabartinį Europos parlamentą papildytų minėtoji ES šalių Parlamentinė Asamblėja, arba Europos Parlamentą sudarytų dveji rūmai – ES ir ES šalių (pavadinimai gali būti ir kiti, bet esmė, manau, aiški).

Nemanau, kad veikiančią Europos Sąjungos Tarybą, kurią sudaro ES valstybių narių vyriausybių ministrai (kuris ministras dalyvauja priklauso nuo politikos srities, kuri yra aptariama) galima laikyti antraisiais EP rūmais.

EP sprendimai, rezoliucijos įsigaliotų tik tuo atveju, jeigu jas priimtų ir patvirtintų abi EP institucijos. EP sprendimai konkrečioje ES šalyje įsigaliotų tik tokiu atveju, jeigu jiems pritartų konkrečios šalies atstovų EP parlamento antruosiuose, t. y. ES šalių, arba ES Parlamentinėje Asamblėjoje, dauguma. Jeigu ir šis pasiūlymas dėl antrųjų EP rūmų suformavimo, kuriame būtų užtikrintas ES šalių lygiateisiškumas, netinkamas ir nerealus, tai, manau, nėra prasmės dalyvauti tokio Europos Parlamento veikloje, na ir, žinoma, jį rinkti, dalyvauti jo rinkimuose.

Jeigu Lietuva nesiųstų savo atstovų į tokį nedemokratiškai suformuotą, valstybių lygiateisiškumo ir suverenumo nepaisantį Europos Parlamentą, tai reikėtų siekti, kad ir jo priimti sprendimai, rezoliucijos ir kiti dokumentai Lietuvoje būtų negaliojantys. Reikalavimas ES šalių lygiateisiškumo EP ir kitose ES institucijose turėtų būti esminė dalyvavimo EP ir kitų ES institucijų veikloje, sąlyga.

Man, kaip manau, ir daugeliui rinkėjų, yra labai svarbūs, gal net žymiai svarbesni, ne EP, bet Savivaldybių tarybų, merų ir artėjantys Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimai. Kovoti už valstybės susigrąžinimą (t. y. valdžios susvetimėjimo, barjerų tarp valdžios institucijų ir visuomenės griovimą), reikalauti, kad valdžios institucijos pasikeistų taip, kad girdėtų žmones, įsiklausytų į jų poreikius ir reikalavimus, dirbtų tautos ir valstybės labui, manau, reikėtų ne tik ir ne tiek Briuselyje bei Europos Parlamente, kiek Lietuvoje ir Vilniuje.

Deja, nesuprantu, kodėl negirdėti nei prof. V. Radžvilo, nei Vilniaus ir kitų regionų forumų, nei visos Lietuvos Tautos forumo pozicijos įvairių Lietuvoje vykstančių, ar dar vyksiančių rinkimų klausimais. Negirdėjau jokio pasiūlymo, patarimo už ką balsuoti Vilniaus mero ir miesto tarybos rinkimuose. Aš manau, kad antrajame Vilniaus mero rinkimų ture nelieka nieko kito, kaip tik balsuoti už Artūrą Zuoką. O kokia Vilniaus forumo nuomonė?

Neaiški pozicija ir artėjančių Prezidento rinkimų klausimu. Atrodo, kad nei Vilniaus, nei kitų regionų forumai neremia nė vieno iš įregistruotų kandidatų. Jeigu Vilniaus forumas nemato nė vieno tinkamo kandidato, kurį galima būtų paremti, tai reikėtų rasti, iškelti ir visokeriopai remti kompetentingą, tinkamą eiti pareigas ir realių šansų nugalėti rinkimuose turintį kandidatą, Deja, to nematome. Tad ir kyla klausimas, ko vertas toks judėjimas, ar organizacija, kuri ne tik pati neturi, bet ir negali surasti ir paremti tinkamo kandidato.

Man regis, kad Vilniaus forumas nesiekia savo deklaruojamų tikslų ir reikalavimų realizavimo ne tik Savivaldybių bei Prezidento rinkimuose. Forumas taip pat nesugeba pasiekti tikslų ir kitais klausimais, pvz., dėl LRT užvaldymo, M. Ivaškevičiaus premijavimo Nacionaline premija ar Lukiškių aikštės, jau nekalbant apie platesnės apimties socialinio ekonominio ir politinio gyvenimo reformas Lietuvoje.

Todėl peršasi išvada, kad rezoliucijos, pareiškimai, rengiami mitingai, piketai, eisenos, ugningos kalbos ir reikalavimai – tik tuščias oro virpinimas, kuris neduoda jokių rezultatų. Nes net nebandoma įgyti reikiamų politinio veikimo instrumentų, kurie įgalintų realizuoti viešai deklaruojamus iš esmės labai kilnius ir teisingus tikslus ir reikalavimus.

Tokie prof. V. Radžvilo ir Vilniaus forumo veiklos rezultatai stiprina abejones, ar prof. V. Radžvilui ir jo pasekėjams pavyktų ko nors pasiekti ir EP, jeigu jie į jį ir būtų išrinkti.

Gal todėl ir eisenos, mitingai, piketai nesurenka didelio žmonių skaičiaus, ryžtingo palaikymo, nes žmonės nemato realių veiklos rezultatų, o taip pat politinių jėgų ir lyderių, galinčių tas skelbiamas idėjas ir reikalavimus įgyvendinti.

Kiekvienas opozicijos egzistuojančiai sistemai ,,grandas“ dabartinėje Lietuvoje skelbia savo idėjas, kuria atskirus, savo vadovaujamus judėjimus, ir, tokiu būdu, ne vienija, bet skaldo opozicijos veikiančiai sistemai jėgas, eliminuoja pergalės galimybę ir iš anksto užprogramuoja pralaimėjimą. Trūksta susitelkimo, susiklausymo, vienybės, sutarimo ir bendro, sutelkto veikimo. Be viso to joks pozityvus rezultatas neįmanomas nei EP, nei Lietuvos Respublikos Prezidento, nei Seimo, nei Savivaldybių rinkimuose.

Kaip ir daugeliu kitų klausimų, reikėtų imti pavyzdį iš estų, kurių patriotinė partija EKRE laimėjo nemažai mandatų Estijos parlamente. O kiek parlamentarų turi mūsų Tautininkų ir respublikonų sąjunga? Tikriausiai, dabartinėje Lietuvoje taip yra dėl susiskaldymo, asmeninių ambicijų, patriotinių jėgų nesugebėjimo veikti vieningai ir sutelktai.

Manau, visai kitaip elgėsi Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio veikėjai 1988-1990 m. Todėl ir pasiekė užsibrėžtą tikslą 1990 m. kovo 11 d.