Tęsinys, pirma dalis čia , antra dalis čia
Atsimenat, kaip artėjant 2012 m. pabaigai buvo baisu, kad atskris Nibiru (planeta, atskraidinsianti kartu ir dievus ar ufonautus, tikruosius žmonijos autorius- savininkus), tiek pagal rašytojo ir šumerų dantiraščio plytelių vertėjo Zacharijaus Syčino knygas, tiek pagal Trechlebovo, rusų vedų mokytojo, pranašystes ir teorijas?…Atskris ir…ims auksą!
Neišsipildė, kiek galėjome stebėti plika akimi.
Nors, kaip ten su tuo auksu yra, tai įdomi teorija: kiek žinoma apie Visatą, šio brangaus metalo yra tiktai Žemėje, o metalas brangiu netechnologinėje visuomenėje šiaip sau iš nieko nepasidaro – primityvios tautos kaip atsiskaitymo vienetą naudoja kriaukleles ar stiklo karolius lygiai taip pat sėkmingai. Aukso vertė yra jo fizinėse savybėse, koks jis geras laidininkas, pvz, ir visa kita, tam reikia aukšto technikos išsivystymo lygio.
Prisimenant, jog prijaukinti vilko nepavyksta, atskridę į Žemę kitaplanetiniai inžinieriai pirmiausia turėjo pagaminti sau paklusnią žmonių rūšį, ir tik tada galėjo jai pasakyti: Auksas! – ieškok, kask, lydyk, kaupk, saugok ir brangink, mes atvažiuosim pasiimti… Kad laikas nuo laiko ir galėjo pasiimti, užveda ant minties klausimas: kiek realiai aukso esate matę per savo gyvenimą? – vieną ar du žiedus ir grandinėlę?… jį gi žmonija kasa jau šimtus ir tūkstančius metų! Jo kalnai turėtų pakelėm riogsoti, turėtų nebūti kur jį dėti… O čia, panašu, kad net Ford Knox Amerikoj – federalinio rezervo aukso saugykla – tuščia likus, ir todėl taip gerai užrakinta.
Kai žmonių pamišimas dėl aukso nemažėjantis – aukso karštligė yra reali liga, jos apimtas, žmogus tėvą motiną parduot pasiruošęs, kaip sakoma ( olandai sako”žmoną parduoti, jei tik ne į kur nors labai toli”), brolius seseris apiplėšti, savus vaikus apgauti – “nepasitikėk gyvenime niekuo, netgi savo tėvu” – irgi olandų patarlė (jaučiasi, kad pas juos kapitalizmas yra jau iš seno…) Ir kaip suvaldyti tokius žmones, gatavus vieni kitiems gerkles perkąsti? – žinoma, tada pasitelkiama civilizacija. Tik kažkaip neakcentuojama, kad ne laukiniams ji reikalinga, ne tiems, kurie laimingi ir su kriauklelėm žaisdami…
Pažiūrėkim, kaip funkcionuoja civilizacijos tramdomos visuomenės modelis: susitinkame ir bendraujame visi viešoje erdvėje – sociume, kur galioja tam tikros taisyklės.
Psichoterapeutas V.Kovaliovas savo knygose mus, sociume dalyvaujančius, išskirstė sekančiai: tuos, kurie toje erdvėje ir yra visą laiką, joje gyvena, visi kartu, kaip šeimų, organizacijų, judėjimų ir klubų, giminių ir draugijų nariai. Rengiasi pagal masinę madą, remiasi masiniu skoniu, materialistai, gyvena dėl kitų akių, galima sakyti. Manipuliuojami kaip plastelinas lipdomas, jų nuomonę gali formuoti ir performuoti kaip nori – savarankiškų minčių nėra.
Tačiau gana didelis žmonijos procentas po sociumą juda, bet kaip namuose jame nesijaučia – priešingai, ilgai jame būti negali, nes išauga įtampa nuo pastangų nebūti savimi.
Iš vienos pusės tai – primityvių emocijų individai, pasaulį priimantys kaip sau priešišką, kovojantys, agresyvūs, įtūžę ir iš tikrųjų visiškai nesocializuoti. – jie apie kitą žmogų, jo interesus ar situaciją nepagalvos, nors ir šimtą metų gyventų, jeigu tik jiems ko nors iš to žmogaus neprireiks.
Bet, jie nėra kvaili ir suvokia, jog jei nedėvės mandagumo kaukės, tai jų į sociumą iš viso niekas nepriims… Jie šneka visada teisingai ideologiškai, bet niekada nežinosi, ką jie galvoja iš tikro, nes jie negalvoja, jie tiesiog yra. Ir jie niekada nieko niekam apie save neišduos, nes gyvena absoliučioje psichologinėje vienatvėje prieš visą likusį pasaulį. Prisikankinę per dieną sociume su mandagumo kauke, tokie dažnai ima siautėti ir įtūžį lieti, dar namų slenksčio nepasiekę – vargas, kas gyvenimą su tokiu tipu susiejęs…
Kadangi sociumas yra hierarchinė struktūra, o primityvai neeikvoja energijos apmąstymams, lengvai koncentruoja dėmesį į tikslą – garbę, pinigus, galią – todėl jie, kad ir po mandagumo kauke, bet išlieka tenai stipriausiųjų vietoj.
O silpniausi būna kiti, irgi tik šiaip ne taip sociume egzistuojantys individai, kurie iš principo jį yra jau praaugę arba jo dalimi niekada ir nebuvę: jie turi savą nuomonę, stilių, gyvenimo viziją… Jais manipuliuoti nepavyktų, jeigu jie nebūtų priversti vis tiek gyventi visuomenėje…
Į sociumą ateinant, jiems irgi save tenka palikti namie, ir tik mandagiai linksėti arba nuduoti, kad kitų kvailumo, primityvumo ar manipuliavimo jais nepastebi…Jie atrodo per daug mandagūs, vos ne atsiprašinėja už tai, kad kiti jų fone atrodo prastai ir tai juos labai nusilpnina – jie užspaudžia savą energiją, kad sumažėti, pritapti ir gaunasi, jog į sociumą įsijungia silpnųjų vaidmenyje…
Su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis… Juose irgi prisikaupia įtūžio, bet jis dažniausiai pasireiškia ne prieš kažką konkrečiai ar asmeniškai, bet neapykanta sau, pesimistiniu, depresyviu požiūriu į pasaulį, beprasmiškumo jausmu…
Ir gaunasi pasaulis, kur sociopatai yra labiausiai prisitaikę jame sėkmingai funkcionuoti, primityvai ir kvailiai prasimuša į aukščiausią valdžią, o kiekvienas bent kiek vertingesnis žmogus nemato prasmės gyventi – kaip jums toks civilizacijos rezultatas?
( laukite tęsinio)
→ PAREMKITE mus savo 1,2 proc. GPM, kas jums nieko papildomai nekainuos. Ačiū labai. → Naujienlaiškis
288
Leidžiama ...
