infa.lt

Faceboo nuotr.

Prisimenu rytus, kai babytė vesdavosi šerti karvių, kai senutis apie 7.00 įjungdavo radiją. Kai grodavo ten kažkoks “žole užžėlę vaiko žaislai”. Prisimenu mėlynių miškus, ramunių kelią į seną Viešvėnų bažnytėlę (kur visos bobos pyko, nes klebonas pats prižiūrėjo darželį), naktinukių aitrų kvapą vakarais ir nasturtų tiltus aplink medinės trobelės laiptus.

Prisimenu savo išmintingą matiekos mokytoją Kobrą, “prisiminimas ne vežimas” sąsiuvinius, dar – spaudimą mokytis, nes studijavau Donelaitinėj, kur knygos buvo taip pat natūralu nuo ankstyvos vaikystės, kaip raktai ant kaklo. Savarankiški augom, ką?

Prisimenu Klaipėdos naktis, kai Balsinės literatūros mokytojas mus vesdavosi prie jūros, “klausyti išplaukiančių laivų dainavimo”. Ilgesingai kaukdami jie išplaukdavo, o grįždavo tyliai, ramiai.

Piešimo mokėmės su The Doors ir Cojaus muzika, prisimenu, kaip pirmąkart paragavau pienių vyno per klasiokės gimtadienį, kaip VDA senas krienas grafikos mokytojas Lagauskas mums ištaisydavo piešinius… raudonu tušinuku, “kad mokytumėtės darbštumo, nes kartojimas – mokslų motina!“

Visi mano prisiminimai, viskas, ką turiu – iš ten. Iš lietuviško kaimo, vėliau iš Lietuvos vėjuoto pajūrio, paskui iš sostinės! Vilnius man buvo svajonė.

Ir Lietuva nėra tik gimdymo namų adresas.

Tėvų sodyboje pasodinau savo sūnui ąžuoliuką, kuriam dabar jau 18 metų – laibas jis, bet jau aukštas, ir žinau – kad ir kokiuose dideliuose Niujorkuose, šiltose Barselonose, progresyviuose Singapūruose aš keliaučiau, dirbčiau, gyvenčiau, skirsiuosi nuo tų žmonių. Kaip ir jie nuo manęs.

Nes mano kelias namo visada taip ir liks tas ramunių takelis Viešvėnų kaime. O jie turi savo kelius. Savo kalbas. Tie žmonės.

Ir netapsiu ispane ar angle. Ir pasistengiau, kad vaikai netaptų!  Ir nerašysiu, kad kažkaip pasimečiau vertime ir nebežinau, kas esu. Kad kur šilčiau, ten mano namai ir dzin, kur gyventi.

Aš, matyt, kaip paukštis – visada sugrįšiu namo.