infa.lt

Stebint tai, kaip gimstamumo rodiklis Japonijoje veržliai krenta, reprodukcinės krizės jaunimo tarpe fone ekspertai aptiko naują grėsmę galinčią pagilinti ir be to pakankamai rimtą problemą – sekso lėles, kurių populiarumo augimo šuolį. Kai kurie stebėtojai tvirtina, jog tai gali privesti prie „pilno japonų tautos išnykimo“.

Kaip parodyta dokumentiniame filme „Pakaitalai“, šio verslo atšakos atstovai kalba, jog Japonijoje kasmet parduodama apie 2 tūkstančius realistinių sekso lėlių – su reguliuojamais pirštais, pakaitine galva ir pritaikomomis genitalijomis. Sprendžiant pagal tai, kad kainos nuolat krenta, o darbo jėga Japonijoje ir toliau dirba po 14 valandų į dieną, artimiausio dešimtmečio bėgyje tarp šalies gyventojų cirkuliuos dešimtys tūkstančių sekso lėlių. Tikėtina, jog neverta žvalgytis po spintas, kai aplankote savo draugus Japonijoje.

Sekso lėlių pardavėjo Noburu Tanaka požiūriu, tokio žaisliuko, kurį galima nusipirkti už 3 tūkstančius 750 dolerių, turėjimo pranašumas slypi tame, jog jis neturi jokių lūkesčių jūsų atžvilgiu. „Tai stulbinantis pojūtis. Ji išrodo kaip lėlė, tačiau jūs jaučiate, jog ji iš tiesų yra gyva, – pasakoja jis. – Kai jūs mylitės su savo žmona, kartas nuo karto gali kilti įvairios problemos. Su lėle – nieko panašaus“.

Pasak Kanako Amano, eksperto demografinių problemų klausimais Tokijo NLI mokslinių tyrimų institute, lėlės kelia egzistencinę grėsmę šalies ateičiai, kurios gyventojų skaičius, specialistų vertinimu, susitrauks trečdaliu per artimiausius 30 metų.

„Pati aštriausia problema Japonijoje – gimstamumo ir gyventojų skaičiaus mažėjimas. Tai yra nacionalinė katastrofa, – sako Amano. – Mes tampame nykstančia biologine rūšimi“.

Praėjusio šimtmečio penkiasdešimtųjų metų pradžioje, pasak JO duomenų, gimstamumo lygmuo svyravo normalios žymos ribose – 2,75 vaiko vienai moteriai. Artėjant prie 1960-ųjų, kai verslas iš japonų darbuotojų reikalavo vis daugiau ir daugiau, – gimstamumo koeficientas nukrito iki 2,08. Japonija nusileido žemiau kritinės ribos, žinomos kaip „atsikūrimo lygmuo“, tai yra minimalaus gimstamumo, leidžiančio išvengti gyventojų skaičiaus mažėjimo. Kartų regeneracijos lygmuo, mokslininkų skaičiavimu yra 2,1, kai visuomenė nors r lėtai, bet auga.

„Tuo metu moterų skaičius universitetuose viršijo 40 procentų“, – pasakoja leidiniui Busines Insider Tokijo universiteto ekonomistas Chiroši Jošida. Tačiau, eigoje, kuo daugia moterų prisijungdavo prie darbo resursų, tuo labiau smuko gimstamumas. Šiandien, praėjus penkiasdešimčiai metų, gimstamumo koeficientas Japonijoje sudaro 1,41, gyventojų skaičius sparčiai mažėja, o pernelyg ilga darbo diena išlieka norma.

Tačiau, vienu iš pagrindinių sekso lėlių populiarumo augimo faktoriumi Japonijoje, kaip bebūtų keista, yra „vienatvė pagyvenusių žmonių tarpe“. Pavyzdžiui, sekso lėlės savininkas Moru papasakojo leidiniui, jog nusipirko savo plastikinę draugę po žmonos mirties.

„Širdyje buvo tuštuma, – pasakojo jis dokumentalistų komandai, rodydamas ranka į visą eilę lėlių, sėdinčių ant sofos. – Kai aš jas atradau, mano gyvenimas tapo neatskiriamai susijęs su jomis. Nuo to laiko, kai šios „merginos“ atsirado mano namuose, aš, jų dėka, nebesijaučiu toks vienišas“.

Moru ir jo draugas Keroro, 20-ies lėlių savininkas, organizuoja bendrus apsilankymus ar žygius į parkus, kur je susodina savo lėles ant suolelių ir kitose vietose fotografavimui.

Ir šis apsėdimas apėmė ne tik vyrus.

Žinoma modelis Chitsu, labai populiari japonų jaunimo tarpe, pasakoja, jog ji dievina savo lėlę Masiro, ir papildo, jog neturi nė mažiausio noro gyventi su vyru. „Masiro – tai ne paprastai draugas, šeimos narys ar meilužis. Tai būtybė priimanti mano meilę, – sako ji. – Aš niekada gyvenime nesu sutikusi tokio vyro“.

Tuo metu, Kinija ir Honkongas išgyvena panašų gimstamumo kritimą „žolėdžių vyrų“ epidemijos fone, – silpnų ir feminizuotų „vyrų-vaikų“, kurie atsisako plėsti savo žaidimų ribas ir turėti seksualinių santykių su tikromis moterimis.

Iš tiesų, Honkonge susidarė ištisa armija viengungių, skirtingais vertinimais sudaranti nuo 20 iki 40 tūkstančių žmonių, pagrinde 20-30 metų amžiaus, kurie renkasi kompiuterinius žaidimus, anime ir pornofilmus internete, o ne realias moteris, seksą ir neišvengiamą vaikų gimimą, kuris, kaip žinia, susijęs šiuo pavojingu reikalu.

Galima kaltę suversti išmaniųjų telefonų, nešiojamų kompiuterių, planšečių ir kitų elektroninių įrenginių atsiradimui. Mes netgi galime apkaltinti taip vadinamą e-sportą, naują pseudo-sportą, kuris užima miestą po miesto palaikant vyriausybei. Jį galima vertinti kaip eilinį pretekstą žmonėms pasinerti į skaitmeninę erdvę, vietoje to, kad išgyventų ištisą pojūčių gamą, susijusią su gyvenimu realiame pasaulyje.

Šie belyčiai vyrai yra žinomi kaip „otaku“ – japonų terminas, sugalvotas socialiai neadaptuotiems vyrams, izoliuojantiems save nuo šeimų ir bet kokių romantiškų santykių. „Tie „keistuoliai“ dažnai būna anime ir mangos fanatais, nejaučiančiais jokio susidomėjimo santykiais su moterimis“, – rašo Luisa Tam leidinyje South China Morning Post

Vienu žingsniu toliau bazuojasi taip vadinami „Soshoku dansei“, (angl.: herbivore men) ką galima būtų išversti kaip „žolėdžiai vyrai“. Terminą sugalvojo japonų apžvalgininkas Maki Fukasawa, kuris rašo, jog šie ekstremalūs izoliacionistai žiūri „į gyvenimą ir santykius kaip beždžionės“, išskyrus, suprantama, bet kokį seksą.

Pasak Japonijoje vykdytų tyrimų išvadų, ši vyrų grupė, kurių dauguma yra nuo 20 iki 30 metų amžiaus, ir sudaro 60-70 procentų gyventojų-vyrų dalį. Akivaizdu, jog jų nenoras daugintis – pagrindinė vyriausybės nerimo priežastis. Japonijoje beveik dešimties metų eigoje matomas vienas iš žemiausių gimstamumo rodiklių pasaulyje.

Pasak dr. Paul Wong, socialinio administravimo katedros docento Honkongo universitete, Honkonge fiksuojamas veržlus „žolėdžių vyrų“ skaičiaus augimas. Ir, nors kai kurie ekspertai tvirtina, jog sulėtėjęs gyventojų skaičiaus augimas gali sumažinti spaudimą Kinijos ekonomikai, o tiksliau – sumažinti darbo vietų kūrimo problemos aštrumą, tuo metu, kai technologijos didina darbo našumą, kiti vis tik mano, jog Kinija juda rimtų bėdų link.

„Jie turėjo nuimti visus apribojimus gimstamumui dar 2010 metais, – tvirtina ekspertas demografijos srityje Baochan. – Kokių žingsnių jie šiandien besiimtų, gimstamumo mažėjimo tendencija Kinijoje jau negali būti sustabdyta“. Po trijų dešimtmečių, maždaug trečdalis gyventojų šalyje bus vyresni nei 60 metų.

Tuo tarpu „vieno vaiko šeimoje“ Kinijos politika, o dabar ir „dviejų vaikų šeimoje“ politika, sąlygojo atsisakymo nuo didelių šeimų tendenciją.

Gyventojų kartoje, kuri išaugo be brolių ir seserų, giliai įsišaknijo vieno vaiko pasaulėžiūra. Stimuliavimo priemonės, tame tarpe vaiko priežiūros atostogos, buvo išplėstos, tačiau daugelis moterų sako, jog išėjimas į ilgalaikes atostogas du kartus yra kliūtis sėkmingai karjerai. Visos Kinijos moterų federacijos daryta apklausa pademonstravo, jog 53 procentai respondentų, turinčių šeimoje vieną vaiką, nebenori gimdyti antro.

Pasak Martino Vaito, Harvardo universiteto eksperto Kinijos tyrimų srityje, net be administracinių gimstamumo apribojimų, ekonominis Kinijos išsivystymas vis tiek būtų sumažinęs gimstamumo koeficientą. Taip vyko daugumoje pasaulio šalių: kai pradeda augti pajamos, šeimų narių skaičius įprastai traukiasi.

Jeigu Kinija atsisakys savo politikos gimstamumo sferoje, pasak Vaito, „šalis sužinos tai, ką jau senai sužinojo daugelis kitų šalių: kur kas sunkiau priversti žmones turėti daugiau vaikų, nei priversti juos to atsisakyti“.