infa.lt

Nuotrauka iš asmeninio autorės archyvo

Lidžita Kolosauskaitė

Mano pirmoji mokytoja yra mano Facebook drauguose. Ačiū jai, kad bent metais vėliau supratau, kad esu kitokia.

Mano antroji mokytoja buvo mažiau, bet vis tiek neįtikėtinai šauni. O ir ketvirtoji, išlydėjusi iš mokyklos, nemažai prisidėjo prie to, kad suaugčiau ir tapčiau asmenybe. Su stuburu.

Pamenu, mokyklos direktorius buvo mane apsikabinęs mokyklos koridoriuje, nes jam labai patiko mano diskusija su vienu politiku. Dabar, matyt, tai būtų laikoma seksualiniu priekabiavimu.

Pamenu, fizinio mokytojas sakė, kad „tik aktorė gali šitaip mirksėti” – ir tai matyt irgi buvo seksualinis priekabiavimas.

Pamenu, kartais mokytojai ant mūsų pykdavo ir negražiai apie mus atsiliepdavo – dabar tai matyt būtų emocinis smurtas.

Iš visų mane mokiusių mokytojų buvo tik dvi, kurių nuoširdžiai nemėgau, nes ir jos – lygiai taip pat nuoširdžiai – nemėgo manęs. Viena iš jų mušė mano bendraklasę (ketvirtokę) virdulio laidu per liežuvį. Nes šioji susikeikė.

Ir net tada mes apsiėjome be TV ir skandalų.

Kitoji mano mamai pareiškė esą aš psichiškai nesveika. Ir vis tiek jokių TV ar skandalų.

nuotrauka: infa.lt

Dar pamenu, kad universitetas man asmeniškai buvo nykesnė vieta ir su nei vienu iš dėstytojų neturėjau šilto ryšio. Bet tada juk jau buvau užaugusi ir tikrai nesitikėjau kažkokio išskirtinio rūpesčio.

Vieni buvo žmoniškesni, kiti – atvirai arogantiški, „kirstukai”, bet… Niekas man kartu miegoti nesiūlė. Na, gal niekam nepatikau – kas žino.

Visgi, šiandien džiaugiuosi, kad augau ir mokiausi laikais, kai mokiniai ir mokytojai, dėstytojai ir studentai dar buvo asmenybės, o ne… Priešai, skirtingų kastų atstovai, išnaudotojai ir išnaudojamieji.

Bet, jei atvirai, tai manau, kad ir šiandien viskas lygiai taip pat, tik požiūris jau kitas. Direktoriaus ranka ant mokinės peties turbūt būtų baisus skandalas.

Aš džiaugiuosi, kad mačiau savo mokytojus ir dėstytojus kaip žmones, kaip asmenybes, kurias nebūtinai mėgau, bet nelaikiau priešais ar išnaudotojais.

Man labai liūdna, kad ateities karta to džiaugsmo pažinti savo mokytoją turbūt nepatirs. Nes viskas bus griežtai reglamentuota – kaip bendrauti, kur ir kiek.

Ir… Čia gal kiek ne į temą, bet… Ar žinote, kas mane liūdina, kai važiuoju pro renovuotą vidurinę, kurią baigiau?

Ji aptverta. Sietu tokiu. Kaip koks gardas.

O mes laisvai žingsniuodavome savo pačių pramintais takiukais.

Gal tai tik nostalgija, bet… Neapleidžia jausmas, kad man buvo geriau nei tiems sietu aptvertiems bestuburiams, kuriuos traumuoja skaidrės, priekabiavimai ir šiaip bet koks instrukcijose neaprašytas kontaktas.

Nes jie nežino, kaip į tai reaguoti. Net sulaukę pilnametystės – pasirodo.

Ne į naudą vaikams tie gardai.

Daugiau šios autorės įrašų Lidžita Kolosauskaitė