infa.lt

Nuotrauka iš asmeninio autorės archyvo

Lietuvoje nuskambėjo eilinė „siaubo“ istorija – mokytoja rėkė ant klasės. Kas dar? Daugiau nieko, tik tiek – mokytoja rėkė ant klasės.

Dar tuo metu, kai aš mokiausi, niekas išvis nebūtų tam skyręs dėmesio, bet laikai modernūs – spauda antra diena linksniuoja mokytojos toną, psichiatru prisistatantis asmuo viešai rypauja, kad būtų privaręs į kelnes, o modernūs ir „laisvi“ piliečiai baisisi vaikams padaryta psichologine trauma.

Apie suaugusiajam padarytą psichologinę traumą, kai jo darbas yra išviešinamas ir pasmerkiamas Lietuvos mastu, niekas nekalba, nors net žudikai – ir tie – turi teisę į privatumą. Juos veda į teismą su megztiniais ant galvų, o tos mokytojos balsas nuskambėjo kiekvienuose namuose. Ir po viso to jai reikės toliau gyventi, dirbti, bendrauti su bendruomene. Kam gi tas rūpi?

Mokytoja negali, jokiais atvejais negali kelti tono, – įrodinėja spauda ir jos paveikti patiklūs piliečiai.

Tik kažin, kas atsakytų į tą mistinį klausimą – o kodėl mokytojas negali kelti tono? Kodėl tėvai negali kelti tono? Kodėl žmonėms išvis draudžiamos natūralios, žmogiškos emocijos?

Tiesa, jos draudžiamos tik suaugusiesiems, nes dėl vaikų priešingai – ne taip seniai viena tokia pernelyg emocinga psichologė šaipėsi (tai tikrai pats tinkamiausias žodis) iš tėvų, kurie neleidžia vaikams išsirėkti prekybos centre ant grindų.

Nes, kaip ji aiškino, neleisti vaikui išlieti visų jam kylančių emocijų yra… psichologinis smurtas. Psichologinis smurtas!

Ir negali sakyti, kad tai visiškas melas. Matote, išlietos emocijos tikrai padeda nurimti. Dėl to kartais žmogui būtinai reikia išsiverkti, išsikalbėti ar netgi… išsirėkti.

Vienam psichologiniam seminare pasakojo, kad viena iš priežasčių, kodėl tiek daug žmonių serga depresija, yra tai, kad gyvenamoji aplinka nenatūrali, žmogus verčiamas neadekvačiai reaguoti į jam kylančias situacijas, tarkim, esant konfliktui normalūs instinktai reikalauja veikti aktyviai – šaukti, pulti, suduoti, galų gale. Tuo tarpu socialinės normos reikalauja išlikti pasyviu.

Ilgainiui tas nenatūralus pasyvumas, kurio būtent yra reikalaujama darbe, mokykloje, kokiose nors įstaigose, pradeda veikti nervų sistemą tiek, kad jau reikia vaistų.

Nes žmogui natūraliai nebūdinga konflikto metu išlikti ramiu. Ilgus amžius tik aktyvūs veiksmai galėjo padėti išlikti situacijose, kuriose dabar mes turime būti pasyvūs. Mūsų psichika su ta dviprasmybe nesusitvarko ir galų gale „sėdame ant antidepresantų„.

Jei tiesiog suvoktume, kad suaugęs – kaip ir vaikas – turi emocijas ir kartais jų nesuvaldo, ta situacija mums neatrodytų nei kažkokia tragiška, nei labai išskirtinė, tai kodėl mes sakome, kad vaikai turi teisę turėti emocijas, o suaugusieji nebe? Kodėl net psichiatras viešai rypauja neva balso pakėlimas jam – suaugusiajam – sukeltų baimę iki trydos? Ir kieno tai problema – jo ar… to, kuris pakėlė balsą?

Ar mes nebeturime teisės išreikšti savo jausmų? Ar privalome būti kaip robotai?

Kaip suaugusiojo teisė nepatirti psichologinio smurto, apimant draudimą išreikšti natūralias emocijas? Ar tokia teisė prarandama vos sulaukus 18 – os metų?

šaltinis: lidzita.lt

Siūlome daugiau šios autorės straipsnių