infa.lt

Kas yra riebalai, kam jų reikia ir kurie iš jų tikrai kenksmingi

Kas yra riebalai, kam jų reikia ir kurie iš jų tikrai kenksmingi

sausio 06
20:20 2019

Švieži lašiniai

Daug triukšmo dėl riebalo arba – ar sviestu košę pagadinsi

Parengė: Loreta Alechnavičiūtė Hoffmann

dipl. filologė ir Niurnbergo natūraliosios medicinos mokyklos Vokietijoje absolventė

Jau kone šimtmetį žodis „riebalai“ vartojamas kaip keiksmažodis. Buvome raginami mesti juos iš virtuvės ir vengti kaip didžiausio blogio. Grasinimai gerai veikė – populiacijai įnirtingai riebėjant nuo bandelių, duonų, atvirų ir užslėptų cukrų bei nejudrumo, nieko nebuvo taip paprasta, kaip susieti rubuilį su riebalais. Ne stebuklas, kad nemaža dalis visuomenės gąsdinimams pakluso ir riebalus, ypač gyvūninius, iš virtuvių išgujo. Tiesa, tukimo epidemijos mastas nuo to nesumažėjo, sveikata irgi nepagerėjo, greičiau atvirkščiai. Kaip ir dažnai būna sveikatos panikų atveju – bėgi nuo vilko, užsirauni ant meškos, nors šiuo atveju galbūt atvirkščiai: skuosdami (su fotelyje įsišaknijusiu pasturgaliu) nuo riebios meškos, įgarmėjome į nasrus agresyvioms ligoms, kuriomis nesirgo mūsų protėviai, teigę, kad būti „kaip inkstui taukuose“ yra gerai, tačiau padauginti nereikia, nes „sviestas sviestuotas“ tai irgi nei šis, nei tas.

Ką veikia inkstas taukuose

Riebalai – gyvybiškai būtinas maisto produktas ir svarbi mūsų mitybos dalis. Be riebalų nebus sveikatos. Daugelis žino apie nepakeičiamas baltymų rūgštis, tačiau yra ir nepakeičiamų riebalų rūgščių – medžiagų, kurių organizmas pasigaminti negali, tačiau jam jų reikia, kad gyventų ir gyvuotų. Manoma, kad organizmas negamina medžiagų, kurių paprastai gauna pakankamai iš maisto, tad tikėtina, kad pirmykščiai žmonės savo akmeniniam stalui liesiausio mamuto neieškojo. Tad nors riebalai standartiniam suvidukrintam piliečiui siejasi su ne itin patraukliais dariniais vietose, kur jų geriau nebūtų, pagrindinė riebalų užduotis nėra vien tik mūsų išorinio fasado formavimas.

Pagrindinės riebalų užduotys:

  • Riebalų rūgščių reikia tam tikriems hormonams (įskaitant lytinius) ir ląstelių sienelėms gaminti.

  • Tik su tam tikrais riebalais organizmas gali įsisavinti vitaminus A, D, E ir K.

  • Riebalų sluoksnis saugo jautrius organus (įskaitant inkstus ir akis) nuo mechaninio poveikio.

  • Riebalų reikia galvos smegenų struktūrai ir funkcijai palaikyti bei nervų dangalams. Iš esmės smegenys – didžiausią riebalų dalį turintis mūsų organas. Perfrazavus gyd. Filomeną Taunytę – „misės“ riebalų nevalgo ir tai (jų paklausius) matyti.

  • Blužnis ir limfmazgiai riebalus naudoja imuniniam atsakui – infekcijos atveju iš jų staigiai gaminamos imuninės ląstelės.

  • Riebalai dalyvauja kraujo krešėjimo procese.

  • Riebalų reikia signalų perdavai kūne – iš jų gaminamos medžiagos, naudojamos vidaus komunikacijai tarp organų sistemų.

  • Riebalai maiste gerina nuotaiką. Kai kurie gydytojai mano, kad maisto, iš kurio pašalinti riebalai, mada sukėlė depresijos ir kitų nuotaikos bei psichikos sutrikimų protrūkį ir skiria savo pacientams tam tikrų riebalų rūgščių kapsules. Pvz., ne vieną mokslinį darbą šia tema paskelbęs vokiečių psichiatras ir neurologas Emanuel Severus.

  • Paradoksalu, bet be riebalų nebus ir raumenų, kaip teigia kūno formavimo treniruočių guru. Riebalų transportas į ląstelę vyksta per insuliną, kurio ypač daug išsiskiria vartojant angliavandenius, tačiau ne riebalus. Vartojant pakankamai riebalų ir sportuojant, į raumenų ląsteles geriau perduodamos aminorūgštys (baltymus sudarančios medžiagos) ir energijos gamybai naudojama gliukozė, o ne kaupiami riebalai.

  • Su riebalais maistas skanesnis – jų esant geriau jaučiamas aromatas ir kitos skonio teikiančios medžiagos.

  • Iš riebalų gaunama daugiausiai energijos. Tai reiškia, kad maiste esant riebalų, sotumui pajausti užtenka suvalgyti mažiau. Tai svarbu, nes organizmas gali patenkinti savo reikmes išeikvojęs mažiau resursų virškinimui ir prigaminęs mažiau atliekų, t. y. efektyviau funkcionuodamas. Be to, riebalus vartojant, pvz., su angliavandeniais, mažėja angliavandenių glikemijos indeksas – jie ne taip greitai gliukozės pavidalu patenka į kraują, todėl kasa nepuola paniškai gaminti insulino, staigiai sumažinančio gliukozės kiekį kraujyje. Į tai organizmas reaguoja sukeldamas nenugalimą alkį, nors objektyviai kraujyje gliukozės dar daugiau nei pakankamai (išsamiau apie šį fenomeną čia). Tad duona su sviestu ir ledai su grietinėle, nesigilinant į bendrąjį jų reikalingumą, ne iš piršto laužta išmonė.

  • Riebalų sluoksnis saugo kūną nuo atšalimo ir (dėmesio!) darogražų. Jeigu medžiagų apykaita nesutrikusi, tinkamai pasiskirstę riebalai žmogaus kūnui suteikia išbaigtas apvalias formas. Iš prigimties mums lemta turėti mažiau arba daugiau riebalų – tai priklauso nuo lyties, rasės ir individualių savybių. Sveiko ir figūros netinkamais drabužiais nesugadinusio žmogaus riebalai pasiskirstę vienodai ir jo nebjauroja, net jeigu jų yra daugiau nei pas Barbę ar kaimyną. Riebalų sankaupos atskirose vietose (pvz., talijos, sprando, sėdmenų srityse) – tai ne tik optinė problema, o rimtas signalas, kad medžiagų apykaita kūne sutrikusi. Liguistą riebalų persiskirstymą (redistribuciją: lipodistrofiją arba lipedemą) sukelia tam tikri vaistai arba metabolinis sindromas ir susijusios būklės. Tam tikri (ypač senoki ir lietuviški šaltiniai) neretai jį bando pristatyti kaip neišvengiamą nutukimo priežastį, bet greičiausiai šis sindromas tėra gyvenimo būdo pasekmė, kai esant tam tikroms aplinkos sąlygoms suveikia tam tikri genai, kurie nesuveiktų tų sąlygų nesant. Riebalai netinkamai gali pasiskirstyti ir dėvint tam tikrus drabužius. Paskutinę tokią figūrų katastrofą sukėlė siauri džinsai pažemintu liemeniu, į kuriuos susipakavusios moterys (ypač augančios mergaitės) manėsi turinčios lieknas kojas, tačiau organizmas visą pyragėlių perteklių tvarkingai krovė į pavojingiausią zoną ant juosmens (angliškai tokia figūra pagal sąsaja su išvirtusiu keksiuko viršumi ir vadinama „Muffin Top“).

  • Riebalai, kaip dauguma žino, sudaro organizmo energijos atsargas. Ši riebalų užduotis pertekliaus laikais nepaprasta, o rezultatai – prieštaringi. Beveik visą žmonijos gyvavimo istoriją riboti maisto ištekliai buvo norma, verčianti judėti, ieškoti būdų priklausomybei nuo gamtos sąlygų sumažinti, kol tapome tuo, kas esame. Netgi kalbant apie labiausiai išsivysčiusias šalis, masiniu pritekliumi ir pertekliumi gali pasigirti ne daugiau kaip 4 kartos. Mes gyvename visai kitomis sąlygomis nei mūsų bočiai, bet turime tokį patį organizmą. Organizmą, kuriame užkoduota, kad per sotmetį reikia pasiruošti badmečiui. Nors tas badmetis jau kelias kartas neateina, organizmas tvarkingai vykdo savo programą visą perteklių transformuodamas į atsargas – riebalus. Negana to, šiais laikais mūsų maistas prisodrintas nenatūralių medžiagų, su kuriomis organizmas nežino ką daryti, tad mielai nugrūda „į sandėliuką“ – gal ir neprireiks, bet bent nesipainios. Riebalai labai inertiški, į juos supakuotos neaiškios medžiagos, medikamentų, medžiagų apykaitos atliekų likučiai išaktyvinami ir gali glūdėti dešimtmečius, nesukeldami jokio ūminio poveikio. Grįžtant prie grožio temos, toks riebalas jo neteikia ir atrodo tarsi raupų išėstas. Tai šiuolaikinių moterų siaubas celiulitas. Literatūroje lietuvių kalba apie šį medžiagų apykaitos sutrikimą nemažai sumaišties, nes dažnai painiojami du skirtingi sutrikimai – celiulitas uždegimas (angl. cellulitis) ir celiulitas lėtinis riebalų kaupimosi sutrikimas (angl. cellulite), kurie abu į lietuvių kalbą verčiami vienu žodžiu. Paskutinysis ir yra ta žavumu nežėrinti „apelsino žievelė“. Šių kūno riebalų ypač sunku atsikratyti ir daryti tai reiktų atsargiai, nes pradėjus kūnui tirpdyti tokį užterštą riebalą, jame esančios medžiagos vėl patenka į kraują ir gali sukelti didelių problemų, ypač jeigu kūnas stokos vandens ir mineralų bei prastai veiks šalinimo sistemos. Tokių „rezervų“ vartojimas bus panašesnis į šiukšlių deginimą nei į atsargų ėmimą iš švaraus podėlio. Tikėtina, kad šis sutrikimas gan naujoviškas. Štai XVII a. dailininkas P. P. Rubensas mėgo tapyti apkūnias moteris – jos iki šiol vadinamos ‚rubensiškomis‘. Galima iki nukritimo ginčytis, gražios jos ar ne, bet kad ir kaip būtų prinokusios Rubenso veneros, celiulito, kokį dabar turi net ir gerokai liesesnės moterys, jos neturėjo.

Tad kaip ir su visomis natūraliomis medžiagomis, klausimas, kurį reikia kelti, yra ne gera ta medžiaga ar bloga, o kokios ji kokybės ir kur bei kiek jos yra gerai arba blogai.

Riebalas riebalui nelygu

Natūralūs riebalai

Riebalai – kompleksinė medžiaga. Pagrindinė visų (gyvūninių ir augalinių) valgomųjų riebalų dalis – trigliceridai, sudaryti iš trijų rūšių riebalų rūgščių: sočiųjų, mononesočiųjų ir polinesočiųjų. Tradiciškai visuomenėje riebalai skirstomi į geruosius ir bloguosius bei pagal tą pačią tradiciją blogais laikomi sotieji riebalai. Sočiųjų riebalų rūgščių yra ir gyvūninės, ir augalinės kilmės riebaluose. Kad ir kokią klasifikaciją betaikytume, natūralius riebalus paprastai sudaro visų šių trijų rūšių mišinys. Gamtoje nėra tokių riebalų, kurie būtų visiškai sotieji arba visiškai nesotieji. Net ir garbstomame alyvuogių aliejuje, vadinamame mononesočiuoju, yra ir sočiųjų, ir polinesočiųjų riebalų. Jautienoje, kuri vadinama sočiųjų riebalų šaltiniu, iš tiesų yra 44 procentai mononesočiųjų ir 4 procentai polinesočiųjų riebalų. Vištienoje, kurią nemažai žmonių taip pat laiko sočiųjų riebalų šaltiniu, yra vos trečdalis sočiųjų riebalų. Ją netgi teisingiau būtų vadinti mononesočiųjų riebalų šaltiniu, nes tokių riebalų joje – 47 procentai. Likusi dauguma (22 procentai) – polinesotieji riebalai.

Sotieji riebalai

Vakarietiškoje mityboje sočiųjų riebalų vartojama daug. Tai riebalai, kurie kambario temperatūroje būna kieti. Jų yra mėsoje, pieno produktuose, kokosų aliejuje ir daugelyje pramoninių būdu gaminamų maisto produktų. Žodis ‚sotieji‘ čia reiškia, kad prie jų molekulėje esančios anglies atomo prisijungęs maksimalus įmanomas skaičius vandenilio atomų – tai yra, anglis prisotinta vandenilio.

Sočiuosius riebalus mėgstama kaltinti didinant „blogojo“ cholesterolio kiekį, dėl ko neva užsikemša arterijos. Visgi nemažai naujų tyrimų neigia sočiųjų riebalų ryšį su širdies liga arba bent jau jo nepatvirtina. Virš 20 tyrimų duomenų metaanalizės išvadoje sakoma, kad įrodymų, jog sotieji riebalai didina širdies ligų rizika, nėra, bet nustatyta, kad pakeitus sočiuosius riebalus polinesočiaisiais širdies ligų rizika gali sumažėti. Kitais tyrimais ši išvada patvirtinta ir patikslinta – sotieji riebalai kelia mažesnę riziką nei rafinuoti angliavandeniai (cukrūs), o pakeitus sočiuosius riebalus transriebalais, padidėja mirties nuo daugelio ligų rizika.

Nesotieji riebalai

Nuo sočiųjų jie skiriasi mažesniu vandenilio atomų, prisijungusių prie anglies, skaičiumi. Trūkstamų vandenilio atomų vietoje jie turi lanksčią anglies su anglimi jungtį, todėl kambario temperatūroje šie riebalai būna skysti. Jie toliau skirstomi į mononesočiuosius ir polinesočiuosius.

Mononesotieji riebalai trūkstamų vandenilio atomų vietoje turi vieną dvigubą anglies jungtį. Sveikatintojų vardą praeito amžiaus viduryje jiems pelnė „Septynių šalių“ tyrimas, kuriuo nustatyta, kad Viduržemio jūros regione mažiau sergama širdies ligomis, nors valgoma gan riebiai. Pagrindiniai riebalai to regiono gyventojų maiste – ne gyvūninės kilmės, kaip būdinga šalims, kuriose širdies ligos dažnos, o alyvuogių aliejus, kuriame gausu mononesočiųjų rūgščių. Taip remiantis netiesioginiais įrodymais gimė „Viduržemio jūros mitybos“ mada ir susidomėjimas alyvuogių aliejumi.

Polinesotieji riebalai – tai vadinamieji nepakeičiamieji riebalai. Kaip minėta, šių būtinų riebalų organizmas pasigaminti negali, todėl jų turi gauti su maistu. Jų reikia ląstelių membranoms ir nervų dangalams gaminti, kraujo krešėjimui, raumenų judėjimui ir apsauginei uždegiminei reakcijai.

Polinesotieji riebalai turi dvi arba daugiau dvigubų anglies ryšių ir juos sudaro 2 pagrindinių tipų riebalų rūgštys: omega 3 ir omega 6. Skaičiai (6 ir 3) rodo, per kiek anglies atomų nuo grandinės pradžios yra pirmoji dviguba anglies jungtis. Sočiuosius ir stipriai rafinuotus riebalus mityboje keičiant polinesočiaisiais sumažėja žalingu vadinamo mažo tankio lipidų (MTL) cholesterolio, pagerėja ‚gerojo‘ ir ‚blogojo‘ cholesterolių santykis ir kraujyje sumažėja trigliceridų. Manoma, kad omega 3 riebalų rūgštys gali padėti išvengti miokardo infarkto arba net jį gydyti. Tai pat joms priskiriamas kraujospūdžio ir sunkių širdies ritmo sutrikimų rizikos mažinamasis poveikis. Gauta įrodymų, kad vartojant omega 3 gali sumažėti kortikosteroidų poreikis sergantiesiems reumatoidiniu artritu. Kai kuriais tyrimais nustatytas ir kitoks teigiamas poveikis sveikatai, pvz., mažesnė demencijos (senatvinės silpnaprotystės) ir Alzheimerio ligos rizika. (Išsamus straipsnis anglų kalba apie omega 3 naudą su nuorodomis į tyrimus yra čia).

Omega 6 riebalų rūgštys taip pat siejamos su apsauga nuo širdies ligos ir imuniteto stiprinimu, tačiau jų mūsų organizmui reikia mažiau. (Čia straipsnis anglų kalba su pagrindinių omega rūgščių apžvalga.)

Tikrai blogi riebalai

Užteršti natūralūs riebalai

Riebalus, įskaitant sočiuosius, žmonės valgo tūkstančius metų nepatirdami širdies ligų arba arterijų sukietėjimo. Riebalų vartojimas ėmė kelti problemų tik paskutinį šimtmetį, nors gyvūninės kilmės riebalų suvartojimas iš esmės nepadidėjo. Greičiau atvirkščiai, gyvūninių riebalų suvartojimas mažėja, o širdies ligų dažnis – didėja. Tačiau tie riebalai, kuriuos valgome šiandien, labai skiriasi nuo tų, kuriuos valgė mūsų protėviai.

Didžioji dalis gyvūnų, kurių mėsą, pieną ir kiaušinius vartojame, auginami kalėjimo sąlygomis, jiems reguliariai šeriami antibiotikai ir dirbtiniai augimo hormonai. Jų pašaruose daug pesticidų liekanų. Dauguma chemikalų, kuriuos suvartoja gyvūnai, tirpūs riebaluose, todėl kaupiasi jų riebaliniame audinyje ir gyvūnų kilmės produktuose (piene ir kiaušiniuose). Šiandieniniai gyvūniniai riebalai taip pat užteršti aplinkos toksinais – sunkiaisiais metalais, pramonės teršalais ir pan. Su gyvūniniais riebalais taip pat vartojame vaistų ir pesticidų likučius – šie teršalai gali stipriai kenkti sveikatai. Grenlandijos eskimai, masajų gentys Afrikoje ar Šiaurės Amerikos prerijų indėnai, valgydami iš esmės vien mėsą, visiškai nesirgo širdies ligomis. Skirtumas vienas – jų gyvūniniai produktai nebuvo užteršti vaistais ir pesticidais, o gyvūnai nebuvo domestikuoti, tai reiškia, augo laukinėje gamtoje, pakankamai judėjo ir mito tuo, ką gamta jiems buvo skyrus. Medicininiai įrašai rodo, kad Kanados eskimai sirgdavo retai, jeigu gyveno ir maitinosi tradiciškai, tačiau sukėlus juos į gyvenvietes ir jiems ėmus valgyti pramoniniu būdu paruoštą maistą, kuriame buvo mėsos ir pieno produktų su užterštais riebalais, jų sergamumas išaugo milžiniškai.

Mėsa, kad ir kokia liesa ji bebūtų, visada turi riebalų, nes jų ląstelės glūdi pramaišiui su raumenų skaidulomis. Iš esmės, visa pramoniniu būdu gaminama mėsa užteršta. Mūsų kūnas moka puikiausiai susidoroti su natūraliais riebalais, tačiau šiandien tokie riebalai pavojingi. Saugesnius gyvūninius riebalus galima gauti nebent iš ekologiškai kuo natūralesnėmis sąlygomis auginamų senovinių veislių žolėdžių, nors efektyvios tokių produktų žymėjimo sistemos iki šiol nesukurta ir, atrodo, neskubama kurti. Tad šiuolaikinės medžioklės ypatumai tarp nukrautų lentynų visai kitokie, o rezultatas dažnai apgailėtinas.

Aliejai – apdorotieji riebalai

Viduržemio jūros dietai išpopuliarinus alyvuogių aliejų reklaminis šūkis „riebalai – tai blogis“ išvirto į „aliejus – tai gėris“. Visgi aliejus, tegu ir neturintis savyje gyvūno, yra gan stipriai apdorotas produktas ir tai jį nuvainikuoja. Dauguma paprastam vartotojui prieinamų aliejų ir yra stipriai apdoroti ir (arba) pakeistų savybių augaliniai riebalai, kuriems tikrai yra ką prikišti.

Aliejus nėra naujoviškas pramanas, kai kuriuose regionuose žmonės vartoja aliejus nuo Antikos ir seniau. Tačiau vėlgi, aliejus, kurį galime įsigyti šiandien, iš esmės skiriasi nuo vartoto tada. Augalinių aliejų problema – jie greitai genda ir apkarsta (apie tai – toliau), todėl nerafinuotus aliejus, turinčius daug augalo, iš kurio jie spausti, substancijos, pakeitė stipriai rafinuoti aliejai. Tokie riebalai išgaunami taikant ne vieną pramoninį procesą, rafinuojami (valomi) ir dažnai dezodoruojami (kvėpinami). Apdorojimas radikaliai pakeičia aliejaus kokybę. Pvz., rafinuojamas aliejus nuo augalo medžiagos atskiriamas veikiant karščiu ir hidrauliniu slėgiu. Po pirmojo spaudimo likusi masė veikiama dar didesniu karščiu, slėgiu ir naftos tirpikliais, kad būtų ištrauktas visas aliejus. Tada gautas produktas kaitinamas, kad išgaruotų ekstrakcijai naudoti nuodingi chemikalai. To proceso metu aliejus kaitinamas iki 200 laipsnių Celsijaus, paskui rafinuojamas, skaidrinamas ir dezodoruojamas. Oksidacijai (gedimui) išvengti dažnai pridedama konservantų. Šiuolaikiniais apdorojimo metodais iš aliejų pašalinamos praktiškai visos sėklose buvusios medžiagos, todėl, kad ir kokia būtų pirminė medžiaga, gautas aliejus būna bespalvis, bekvapis, beskonis ir maistine prasme bevertis. Su tokiu aliejumi gauname kalorijų bombą, tačiau jokių maistingųjų medžiagų.

Spaudžiant aliejų tradiciniu būdu, gaunamas nerafinuotas aliejus, pasižymintis būdingu stipriu pradinės medžiagos, iš kurios jis spaustas, skoniu ir aromatu. Jame daug vitaminų, mineralų ir kitų maistinių medžiagų – praktiškai tas pats gerai subalansuotas mišinys, buvęs augale. Yra aliejų, kurie tebegaminami panašiais į tradicinius metodais: moderniose šaltojo spaudimo aliejaus spaudyklose sėklos ir riešutai malami akmens arba plieno girnomis, o aliejus spaudžiamas mechaniškai, nenaudojant chemikalų.

Kuo mažiau aliejus apdorotas, tuo mažiau jis kenkia sveikatai. Natūraliausi – mechaniškai žemoje temperatūroje ir nenaudojant chemikalų spausti aliejai. Jie vadinami spaustuvais spaustais arba šaltojo spaudimo aliejais (angl. expeller pressed arba cold pressed). Tokiuose aliejuose nebūna (neturėtų būti!) dažiklių, konservantų ar cheminių priedų. Tiesa, terminas „šaltojo spaudimo“ klaidinantis, nes ir šie aliejai veikiami karščiu. Spaustuvais spausti aliejai apdorojami žemesne temperatūra nei rafinuotieji – 70 laipsnių vietoj 200 laipsnių Celsijaus – todėl, palyginti su standartiniu metodu, jie spausti „šaltai“. Visgi didžioji dalis ir šių „šaltai spaustų“ aliejų toliau rafinuojami kaitinant, kad būtų pašalinti greitai gendantys „nešvarumai“, o kartu su jais ir natūralus skonis bei kvapas, tad galutinėje stadijoje gaunamas produktas ne ką geresnis už stipriai rafinuotus aliejus.

Iš šiuo metu prieinamiausių aliejų geriausias būtų tradiciniu būdu spaustas ir chemikalais bei karščiu neapdorotas ekologiškas ypač tyras (it. extra vergine) aliejus. Lietuviškas vertimas nors ir teisingas, bet vėlgi nėra tikslus, nes tyras šiuo atveju ne „skaidrus“, o „nepaliestas“, t. y. mažai apdorotas. Populiariausias – ypač tyras alyvuogių aliejus. Toks aliejus turėtų būti pilstomas į tamsaus stiklo butelius, gabenamas šaltai ir parduodamas iš šaldytuvo, nes šviesa ir šiluma jį skaido, o iš plastiko aliejus rezorbuoja chemines medžiagas. Ekologiškame aliejuje, tikėtina, bus mažiau pesticidų. Tikėtina – taip turėtų būti, nors 2016 m. Vokietijoje „Stiftung Warentest“ atliktas ‚extra vergine“ aliejų kokybės tyrimas parodė, kad dažnai ir ypatingo tyrumo etikete pažymėti aliejai būna „nusidėję“ – užteršti chemikalais arba tiesiog sugedę dar nepasibaigus jų galiojimo laikui. Galbūt ir čia vertėtų atsisukti į savo smulkiuosius gamintojus, siūlančius nors ir trumpo galiojimo, tačiau kokybiškai pagamintus Lietuvoje augančių aliejingų augalų aliejus. Kaip bebūtų liūdna, vien tik lietuviškumas maisto geru nepadaro – ir čia reiktų ieškoti ekologiškai augintų ir gamintų produktų ir pravartu gamintoją žinoti, kad būtų galima bent apytiksliai įvertinti, ar jo prekė nusipelnė būti laikoma geresne.

Kalbant globaliai, kai kurie autoriai geriausiu laiko natūralų (angl. „native“) ir tradiciškai pagamintą kokosų aliejų. Toks aliejus dar neseniai laikytas nesveiku, nes turi daug sočiųjų rūgščių – daugiau nei sviestas ar net taukai. Dėl to šis aliejus gerai tinka virti ir kepti – jis mažai oksiduojasi kaitinamas. Jei pagamintas iš švarios pirminės medžiagos, kokosų aliejus turės mažiau aplinkos teršalų nei gyvūninės kilmės riebalai, nes kuo aukščiau mitybos grandinėje stovi organizmas, tuo daugiau teršalų jis sukaupia. Dabar mitybos specialistai savo nuomonę apie kokosų aliejų pakeitė ir jį vadina sveikiausiu ir universaliausiu. Natyvinis aliejus turi būti išlaikęs kokoso kvapą ir skonį, nors tai galbūt riboja aliejaus universalumą. Natyvinių būna ir kitų aliejų: sezamų arba palmių, tačiau vėlgi – palmių aliejaus paklausai padengti nesulaikomai kertamos planetos plaučiais vadinamos džiunglės, nyksta jų gyvūnija ir kaži ar šiuolaikinis žmogus gali sau leisti mokėti už pakeičiamą dalyką tokią kainą.

Apibendrinus, gero aliejaus atpažinimo taisyklė – natūralų ir nerafinuotą augalinį aliejų atpažinti galima iš jo skonio ir kvapo, būdingo augalui, iš kurio jis pagamintas. Naiviai tikintis, kad verslūs gamintojai to nežino ir aliejaus specialiai nepakvepino…
Kuo daugiau apdorotas ir rafinuotas aliejus, tuo mažiaus skonio ir kvapo jis išsaugo. Jeigu aliejus skaidrus, jo skonis ir kvapas neutralūs – labai tikėtina, kad iš jo pašalintos praktiškai visos augale esančios medžiagos ir jame nėra nieko, kas galėtų jį sieti su augalu. Daug aliejų reikia dezodoruoti, kad vartotojai prisiverstų juos imti į burną, pvz., toks yra sojų aliejus. Nerafinuoto sojų aliejaus skonis siaubingas, jis smirdi, todėl jį reikia pervaryti per kelis intensyvius ekstrakcijos ir cheminio apdorojimo procesus skoniui ir kvapui pašalinti. Toks aliejus visada bus stipriai rafinuotas ir netinkamas maistui. Nors jį, kaip ir genetiškai modifikuotą rapsų aliejų, proteguoja Pasaulio sveikatos organizacija…

Kas kaišioja aliejams pagalius į ratus

Trumpas biologijos, chemijos ir fizikos kurso pašviežinimas

Organizmus sudaro organai ir jų sistemos, organus – ląstelės, ląsteles – molekulės, molekules – atomai, o šie, supaprastintai, yra mažą Saulės sistemą primenantis darinys: branduolys, apie kurį įvairios formos orbitalėmis skrieja elektronai (vadinamasis Boro modelis):

azoto atomo modelis pagal Borą

Pastaraisiais dešimtmečiais tyrėjai atrado svarbų degeneracinių ligų ir senėjimo kaltininką – laisvuosius radikalus. Tai ne politinės ramybės drumstėjai, o klastinga molekulė, praradusi elektroną iš savo išorinės orbitalės, todėl turintį neporuotą elektroną. Tokia molekulė labai nestabili ir agresyvi, ji tetrokšta trūks plyš suporuoti savo vienišių, todėl nesidrovėdama užpuola šalia esančią molekulę ir kaip kokią nuotaką pagrobia elektroną iš jos. Dabar laisvuoju radikalu tampa apiplėštoji molekulė, kuri iškart apvagia kitą molekulę. Procesas virsta begaline grandinine reakcija, apimančią šimtus ir tūkstančius molekulių. Tos nuotakų dalybos nebūtų baisios, jeigu laisvasis radikalas, susigrąžinęs elektrodą, toliau funkcionuotų kaip anksčiau. Tačiau taip nėra. Molekulei tapus laisvuoju radikalu, negrįžtamai pakinta jos fizinės ir cheminės savybės ir tai turi neigiamą poveikį visai ląstelei, kurios dalis ji yra. Gyva ląstelė, kurioje vyksta tokia laisvųjų radikalų grandininė reakcija, degeneruoja ir tampa neveiksni. Ląstelės membraną suardę laisvieji radikalai gali pulti kitas ląsteles ir svarbiausias ląstelės organeles, pvz., branduolį, kuriame glūdi DNR su užkoduota ląstelės genetine informacija. Laisvųjų radikalų atakuojama ląstelė gali žūti arba mutuoti.

Kuo daugiau laisvųjų radikalų puola ląstelę, tuo didesnė tikimybė, kad ji patirs nepataisomą žalą. Dėl ląstelių pažaidos sutrinka audinių vientisumas ir vystosi fizinė disfunkcija. Kai kurių mokslininkų nuomone, laisvieji radikalai yra tikroji senėjimo priežastis. Kuo ilgiau gyvuoja kūnas, tuo daugiau jame susikaupia tokių agresyvių ląstelių ir tuo didesnė jų keliama žala. Sergant daugeliu degeneracinių ligų nustatomi laisvieji radikalai arba jų poveikis ir tokių ligų daugėja. Tai svarbiausiomis mirties priežastimis laikomos širdies ligos ir vėžys, o taip pat aterosklerozė, insultas, venų varikozė, hemorojus, aukštas kraujospūdis, raukšlėta oda, dermatitas, artritas, virškinimo sutrikimai, reprodukcinės sistemos sutrikimai, katarakta, patologinis nuovargis, cukrinis diabetas, alergijos, atminties sutrikimai ir daug kitų gero gyvenimo ligų.

Laisvųjų radikalų atakos sukelia oksidacinį stresą ir didina šansus susirgti degeneracine liga. Molekulės laisvaisiais radikalais tampa nuo aplinkos teršalų, patekusių į kūną su užterštu oru ir chemikalais prisotintu maistu bei gėrimais. Šiek tiek laisvųjų radikalų susidaro ir natūraliame ląstelės metabolizmo procese. Kaži, ar įmanoma išvengti laisvųjų radikalų visiškai, tačiau galima jų poveikį apriboti. Pvz., žinant, kad radikalų susidarymo reakcijas plaučiuose sukelia cigarečių dūmai, o audinių destrukciją – tam tikros papildomos medžiagos maiste. Apribojus tokių medžiagų kiekį galima sumažinti ir minėtų ligų riziką. Šiame kontekste labai svarbu ir kokį aliejų vartojate, ypač jeigu jo vartojate daug.

Oksiduojantis (apkarstant) nesotiesiems aliejams, juose susidaro laisvieji radikalai. Kuo „nesotesnis“ aliejus, tuo greičiau jis oksiduojasi, todėl polinesočiosios riebalų rūgštys oksiduojasi daug greičiau nei sočiosios. Procesą dar labiau spartina šiluma, šviesa ir deguonis (todėl jis ir vadinasi „oksidacija“, nuo lot. oxygenium, deguonis) Jau ekstrahuojamas iš pradinės medžiagos aliejus kontaktuoja su karščiu, šviesa ir deguonimi, todėl jo polinesočiosios rūgštys oksiduojasi labai greitai. Parsinešus iš parduotuvės kokio sojų aliejaus, jis jau iš dalies oksidavęsis – juk greičiausiai stovėjo šiltoje šviesioje lentynoje. Atidarius butelį ir į vidų patekus deguonies, oksidacija dar pagreitėja.

Nemažai studijų, kai kurios net iš praeito amžiaus pradžios, nurodo kaitinto augalinio aliejaus vartojimo žalą, todėl polinesočiųjų aliejų negalima naudoti karštam maistui gaminti. Paradoksalu, bet yra žmonių, perkančių gerą šaltojo spaudimo aliejų, kad ant jo ką nors pasikeptų. Šaltojo spaudimo aliejai oksiduojasi taip pat greitai, kaip rafinuoti.

Sotieji ir mononesotieji aliejai oksiduojasi lėčiau, todėl karštam maistui gaminti jie tinka geriau. Šiuo metu priimta manyti, kad gaminant maistą žemoje arba vidutinėje temperatūroje (įvairūs šaltiniai vidutine vadina 150–175 °C temperatūrą) mononesočiuosius aliejus naudoti galima. Sotieji riebalai atspariausi, todėl laikomi tinkamais visiems karšto maisto gaminimo metodams, net ir aukštoje temperatūroje.

Su nerafinuotaisiais aliejais kaip ir viskas aišku – jų negalima kaitinti, o jeigu jie laikomi apkarsta, jų vartoti irgi negalima. Rafinuotieji augaliniai aliejai apgaulingesni, nes čia gero nuo sugedusio neatskirsi. Jie visi menkoms žmogaus juslėms daugmaž vienodi – valyti, nukvapinti ir nuskoninti pašalinant iš jų natūraliąsias medžiagas, kurios, pažeistos laisvųjų radikalų, keistų aliejaus skonį ir kvapą. Gendant rafinuotam aliejui, nesočiosios rūgštys oksiduojasi taip pat, tačiau mes to neužuosim ir pakitusio skonio nepajusim, ypač jeigu, kaip įprasta, vartosime jį ne vieną, o kaip patiekalų priedą. Sugedusio aliejaus skonis ir kvapas pakinta tik tuo atveju, jeigu jame yra baltymų arba antrinių augalinių medžiagų (angl. Secondary plant substancies), dėl kurių augalus ir sveika vartoti. Jų nesat, sugedusį aliejų sriaubsite nė neįtardami, kad vartojate laisvųjų radikalų kokteilį.

Pastaraisiais metais išpopuliarėjo rapsų aliejus. Senesniuose šaltiniuose buvo perspėjama, kad šis aliejus nėra geras. Tai tiesa, nes jis turi nepageidaujamą riebalą – eruko rūgštį, kuri labai toksiška širdies raumeniui. Natūraliame nerafinuotame rapsų aliejuje tokios rūgšties būna iki 50 procentų, todėl jis žmogui nuodingas. Dėl eruko rūgšties rapsų aliejaus naudojimas žmonių maistui daugelyje šalių ribojamas įstatymų. Visgi rapsai auga praktiškai visur ir gerai, pramonininkai jų atsisakyti nenori, todėl laboratorijų mėgintuvėliuose sukurptas genetiškai modifikuotas (GMO) augalas, kuriame eruko rūgšties dalis sudaro mažiau kaip vieną procentą. Šis GMO, pavadintas kanola (iš anglų Canadian Oil), ir yra tas rapsų aliejus, kuris naudojamas mūsų maisto produktuose. Tai bet kuriuo atveju nėra natūralus aliejus, todėl ir nevartotinas.

Sukietintieji augaliniai aliejai – dirbtiniai riebalai

Sukietintieji riebalai gaunami „hidrinant“, t. y. veikiant vandeniliu (lot. hydrogenium), todėl dar vadinami hidrintais. Tokiu būdu nesotieji augaliniai riebalai chemiškai paverčiami į dirbtinius sočiuosius. Šie riebalai gaminami iš rafinuoto augalinio, ypač sojų, aliejaus. Iš pradžių aliejus maišomas su metalo dalelėmis, veikiančiomis kaip katalizatorius. Paprastai tam naudojamas nikelio oksidas, kuris labai toksiškas ir iš galutinio produkto jo visiškai pašalinti neįmanoma (galbūt jis net yra viena iš gan paplitusios alergijos nikeliui priežasčių). Toliau veikiant aukštam slėgiui ir aukštoje temperatūroje į aliejų pučiamos vandenilio dujos, sudarančios su riebalų molekulėmis cheminį junginį. Kitu etapu konsistencijai pagerinti į mišinį maišomi emulsikliai ir tirštikliai (vadinamieji „E“, kurių šiuo atveju netgi nebūtina nurodyti, nes jie ne „pridedami“, o naudojami gamybai). Tada mišinys valomas garais ir vėl kaitinamas iki aukštos temperatūros, kad pasišalintų smarvė. Dabar kietinimo procesas baigtas, tačiau gautas produktas – pošlykštė pilka masė – panašesnis į techninį tepalą nei maistą. Todėl, mūsų apetitui sužadinti, jis balinamas. Taip gaunami vadinamieji konditeriniai riebalai. Margarinas, prieš patekdamas į plastikines dėžutes ar akiai patrauklų popierių, dar paspalvinamas derviniais dažais ir pakvepinamas cheminiais kvapikliais. Kas proceso nežino, ar kam vis tiek, šį mišinį tepasi ant duonos ir įsivaizduoja vartojantys „augalinį maistą“.

Kietinant, skysti aliejai tampa kietais riebalais, tačiau tik išoriškai. Proceso esmė ir sveikatai ypač žalingas veiksnys yra tai, kad susidaro nauja nenatūrali riebalų rūgštis, vadinamoji dirbtinė transformuotoji riebalų rūgštis.

Harvardo visuomenės sveikatos mokyklos epidemiologijos ir mitybos mokslų profesoriaus Dr. Walter Willett nuomone, tai bene toksiškiausi riebalai. Prof. Willet tyrė transriebalų poveikį ir prieštarauja teiginiams, neva sukietinti riebalai margarine arba konditeriniuose riebaluose mažiau didina cholesterolio padidėjimo riziką nei sotieji riebalai svieste. Jo teigimu, stebėjimai veikiau rodo, kad žalingas transriebalų poveikis kraujo riebalams yra žymiai didesnis.

Nors ši žinia labai sunkiai skynėsi kelią į piliečių sąmonę (nes tyrimus ir įrodymus sabotuodavo lobistai), jau senokai yra studijų, aiškiai rodančių, kad transriebalai atlieka svarbų vaidmenį aterosklerozės (arterijų sukietėjimo dėl sienelių pažaidos ir ‚aplipimo‘ kraujo riebalais) bei širdies ligų vystymuisi. Kiaulėms, į kurių pašarą buvo pridėta transriebalų rūgščių, nustatyta daugiau aterosklerozinių pažaidų nei šeriamos tuo pačiu pašaru be transriebalų. Žmogaus kraujyje nuo transriebalų rūgščių daugėja MTL cholesterolio ir mažėja DTL cholesterolio. Taip pat nustatyta, kad transriebalų rūgštys cholesterolio kiekį didina daug stipriau nei sotieji riebalai. Kadangi transriebalai ne tik kelia blogojo cholesterolio kiekį, bet ir mažina gerojo (kas nebūdinga natūraliems sotiesiems riebalams), transriebalai širdies ir kraujagyslių sistemai kenkia daug daugiau nei bet kurie kiti natūralūs maistiniai riebalai.

1997 m. lapkričio 20 d. žurnale „New England Journal of Medicine“ išspausdinti 14 metų trukmės tyrimo su daugiau kaip 80 000 moterų medicinos slaugytojų rezultatai. Per šį laikotarpį dalyvės patyrė 939 infarktus, o moterų, vartojančių daugiausiai transriebalų, tikimybė patirti širdies infarktą buvo 53 % didesnė nei tų, kurios transriebalų vartojo mažiausiai. Be to, ši studija atskleidė dar vieną įdomų faktą: bendrasis suvartojamų riebalų kiekis širdies infarktų dažniui reikšmingos įtakos neturi. Moterų, suvartojančių daugiausiai riebalų (iš riebalų gaunančių 46 procentus bendrojo kalorijų kiekio) širdies infarkto rizika nebuvo aukštesnė nei moterų, vartojančių riebalų mažiausiai (iš riebalų gaunančių 29 procentus bendrojo kalorijų kiekio).

Anot tyrimą atlikusių Harvardo visuomenės sveikatos mokyklos ir Brighemo bei moterų ligoninės Bostone tyrėjų, ribojant transriebalų kiekį infarkto prevencinis poveikis būtų didesnis nei ribojant sočiųjų riebalų ar bendrojo riebalų kiekio suvartojimą. Vakarietiška vadinamoje mityboje, būdingoje ir lietuviams, transriebalai sudaro maždaug 10 procentų visų riebalų.

Transriebalai kenkia ne tik širdžiai ir kraujotakos sistemai. Šeriant beždžiones margarinu su transriebalų rūgštimis, jų raudonieji kraujo kūneliai prasčiau rišosi su insulinu (hormonu, perkeliančiu gliukozę į ląstelę energijai gaminti) nei joms margarino neėdant. Tai rodo sąsają su cukriniu diabetu. Transriebalai susieti su įvairia žala sveikatai, įskaitant vėžį, išeminę širdies ligą, išsėtinę sklerozę, divertikulitą, cukrinį diabetą ir kitas degeneracines ligas.

Sukietintas riebalas – tai dirbtinis produktas, ko gero, atsižvelgiant į suvartojimo mastą, pavojingiausias iš visų maisto produktų sudedamųjų dalių. Jo praktiškai neįmanoma išvengti vartojant gatavą maistą arba valgant viešojo maitinimo įstaigose. Pagaliau susizgribo ir PSO, nusprendusi visai pašalinti šiuos dirbtinius riebalus iš rinkos. Laimei, tai įvyko maždaug tuo metu, kai mūsų sveikatą postuluojanti valdžia norėjo priversti margarinais kaip gėriu šerti vaikus, todėl šios lietuviškų sveikatos gynėjų rekomendacijos liko dūlėti stalčiuje, nors mąstantiems piliečiams ir sukėlė abejonių visų SAM sprendimų racionalumu.

Margarinas nukarūnuotas, tačiau skysti augaliniai aliejai, kuriais lūžta parduotuvių lentynos, mažai kuo geresni. Transriebalai juose susidaro veikiant karščiu ekstrakcijos ir rafinavimo metu, nors aliejai ir nėra specialiai sukietinti. Skystuosiuose karštai spaustuose aliejuose transriebalai sudaro 15 procentų. Tai geriau nei maždaug 35–50 procentų margarinuose ir konditeriniuose riebaluose, bet kaži, ar tai galima vadinti „gerai“. Be to, šie ir taip nedžiuginantys duomenys taikomi tik iš parduotuvės atsineštam aliejui. Bet juk didžioji jo dalis bus kaitinama gaminat maistą ir taip susidarys naujos transformuotosios riebalų rūgštys ir laisvieji radikalai. Net jeigu vartotume jų kasdien nedaug – transriebalai kaupiasi ir dažnai bei ilgai vartojant baudžia aplipusiomis kraujagyslėmis ir klubais, o laisvieji radikalai – senatvę skatinančiomis ligomis.

Kas vertas riebalų karaliaus vardo

Jokia organizacija ar tyrimas, operuojantys standartais ir vidurkiais, šio klausimo neatsakys, jie nebent gali duoti gaires. Kaip ir visus kitus maisto produktus, sau tinkamiausius riebalus turite pasirinkti patys, atsižvelgdami į savo sveikatą, pasaulėjautą ir galimybes. Jeigu kieme nerupšnoja žolytės nuosavas galvijas ir nesvyra uogomis nuosavas alyvmedis, savo pačių labui reikia stebėti, kokiomis sąlygomis parduodami produktai ir skaityti etiketes. Dar geriau būtų žinoti, kaip augalinis aliejus gaminamas ir gabenamas.

Sukietinti aliejai, kaip margarinas ir kepimo riebalai, Lietuvoje nedraudžiami ir neribojami, tad jų išvengti valgant gatavą maistą neįmanoma. Skrudintas maistas, parduodamas parduotuvėse ir užeigose, paprastai gaminamas naudojant hidrintus aliejus, nes jie suteikia maistui traškumo, kurį žmonės mėgsta. Dauguma užšaldytų gatavų produktų gaminami su hidrintais aliejais: skrudintos bulvytės, džiūvėsiai, šaldyti pyragai, picos ir kita. Kepiniai, tokie kaip sausainiai, traškučiai ir keksiukai gaminami su hidrintais riebalais, kaip ir žemės riešutų sviestas, pyragų glajus ir daug kitų įprastų produktų. Visus produktus, kurių sudėtyje yra hidrintų aliejų, reiktų pašalinti iš savo meniu nelaukiant, kol tai palaikys būtinu valdžios atstovai.

Aukštoje temperatūroje aliejus praranda savo maistinę vertę ir pakinta jo cheminė struktūra. Skrudinant visų tipų riebalai oksiduojasi, ypač mononesotieji ir polinesotieji augaliniai aliejai. Nesotieji augaliniai aliejai mažiau stabilūs nei sotieji ar hidrinti aliejai, todėl greičiau skyla. Nustatyta, kad oksidavęsi aliejai žaloja gyvūnų jungiamąjį audinį ir kraujagyslių sieneles bei sukelia daugelio organų pažaidą, skatina aterosklerozės ir širdies ligos vystymąsi. Logiška išvada būtų vengti karščiu apdorotų aliejų ir nenaudoti polinesočiųjų aliejų karštiems patiekalams. Pirkti šaltojo spaudimo aliejų ir ant kepti – visiška nesąmonė. Aukštoje temperatūroje oksidavęsis aliejus ne geresnis nei standartiškai karščiu apdoroti aliejai. Kaitinami, net ir maža temperatūra, polinesotieji aliejai išskiria laisvuosius radikalus. Aliejus, kuriuose daug polinesočiųjų riebalų rūgščių, galima naudoti tik šaltiems patiekalams, pvz., salotoms.

Kuo nesotesnis riebalas, tuo lengviau jis skyla veikiamas šilumos ir greičiau apkarsta. Mononesočiuosius aliejus (kaip alyvų aliejų) galima šildyti iki žemos arba vidutinės temperatūros, tačiau ir jie oksiduosis ir sudarys laisvuosius radikalus pakaitinti per aukšta temperatūra arba per ilgai. Sotieji riebalai daug geriau pakelia karštį ir nesudaro laisvųjų radikalų. Karštai gaminti maistą geriausiai tinka ekologiški sviestas, lydytas sviestas (ghee), kokosų ir palmių aliejai, su tam tikrais apribojimais – alyvuogių aliejus.

Daug žmonių dabar bijo sviesto – vieni dėl jame esančių sočiųjų riebalų rūgščių, kiti pasidavę su kinų medicina atėjusiai madai bijoti pieno produktų, nes jų neva žmonės nevirškina (geltonieji jų tikrai nevirškina). Visgi tyrimai rodo, kad svieste yra daug trumpagrandžių ir konjuguotųjų linolio riebalų rūgščių, kurios gali apsaugoti nuo daugelio degeneracinių ligų, įskaitant širdies ligas. Bet kuriuo atveju, žmonių, pakeitusių sviestą margarinu, sergamumas širdies ligomis padidėja. Visgi svarbiausias kriterijus ir čia yra – kaip auginamas gyvūnas, tiekiantis sviestą, o ne pats sviestas kaip produktas.

Neracionalu vertinti riebalo vertingumą vien pagal jo sočiųjų rūgščių kiekį arba pagal gyvūninę ar augalinę kilmę. Riebalų mums būtinai reikia ir juos pasirinkti šiais laikais ir mūsų klimatinėje juostoje nelengva. Apibendrinus daugelio autorių nuomones, sveikiausiais riebalais laikytini nehidrintas (nekietintas) ekologiškas kokosų aliejus, ekologiškai gaminamas ekologiškai laikomų karvių sviestas ir lydytas sviestas (ghee) bei ekologiškas ypač tyras alyvuogių aliejus, gabenamas ir parduodamas tamsiuose stikliniuose buteliuose, laikomuose šaltai. Tam tikri aliejai (taip pat alyvuogių) šaldytuve sutirštėja, tačiau tai neturi įtakos aliejaus kokybei. Riebalai, kurių patariama nevartoti, yra visi neekologiškai auginamų gyvulių riebalai, hidrinti (kietinti) aliejai, margarinas ir kulinariniai riebalai bei standartiniais metodais gaminami augaliniai aliejai. Patys sveikiausi, tyriausi ir šviežiausi riebalai tebeglūdi šviežiose neapdorotose sėklose, riešutuose ir kitoje augalinėje medžiagoje, jeigu ji neapkartusi. Todėl aliejingi (riebūs) augalai tebėra geriausias mononesočiųjų ir polinesočiųjų riebalų šaltinis.

Trumpa pirtis ‚pirtininkams‘ mėgėjams

Kai kurių pirties mėgėjų net viešose pirtyse ant karštų akmenų pilamų eterinių aliejų ir vandens mišinių riebalinė dalis irgi oksiduojasi. Tad tai tikrai nėra sveika, o kvepia dažniausiai tik tiems, kurių uoslės pajėgumai gerokai nustekenti rūkymo arba besaikio kvėpinimosi. Lygiai taip pat eteriniams aliejams netinka kaitinimas ir ypač išdeginimas romantiškoje žvakių šviesoje ar kitomis priemonėmis, kurios gali juos perkaitinti. Žinoma, pirtis nėra nesuderinama su kvapais, tačiau tuos kvapus skleidžia ne aiškios ar neaiškios sudėties užpilai, o teisingai naudojamos vantos. Apie pirtis glaustai ir aiškiai Daivos Dmuchovos sudarytoje knygoje „Gėrybės iš gamtos“ (skyriuje „Lietuviška pirtis“) rašė pirtininkė Birutė Masiliauskienė.

Norint naudoti eterinius aliejus patalpoms kvėpinti, pakanka porą lašų užlašinti ant sugeriamojo popieriaus.

Ilgas pamokslas trumpai:

  • riebalai – būtina maisto dalis ir jų sąsaja su nutukimu bei ligotumu netiksli;

  • karštai ruošti maistą geriausiai tinka sotieji riebalai, pvz., ekologiški lydytas sviestas, taukai, kokosų aliejus, o kaitinant iki vidutinių temperatūrų – alyvuogių aliejus;

  • didžiajai daliai augalinių aliejų gaminti pradinė medžiaga apdorojama karščiu ir chemikalais;

  • visus augalinius aliejus, nepriklausomai nuo jų kilmės ir gamybos būdo, veikiant karščiu susidaro laisvieji radikalai ir transriebalai, ypač tuos, kuriuose daug polinesočiųjų ir mononesočiųjų riebalų rūgščių, todėl, su keliomis ribotomis išimtimis, jie karštam maistui gaminti netinka;

  • sukietinti (hidrinti – vandeniliu apdoroti riebalai) jau iš esmės yra transformuoti, todėl maistui apskritai netinka;

  • sveikiausi riebalai šiais laikais glūdi ekologiškai užaugusiose ir chemikalais neapdorotose sėklose bei riešutuose.

Pastaba: šis straipsnis apie mitybą – informacinio pobūdžio. Jis neskirtas diagnozei nustatyti ar terapijai skirti. Esant arba atsiradus sveikatos sutrikimų reikia kreiptis į atitinkamą sveikatos priežiūros specialistą, gebantį tinkamai įvertinti individualias paciento savybes ir skirti jam pritaikytą gydymą.

Naudota literatūra:

The Detox Book: How to Detoxify Your Body to Improve Your Health, Stop Disease, and reverse Aging, Bruce Fife, Piccadilly Books, 2011

Das große Detox Buch. Ein Reinigungs- und Entgiftungsprogramm für Körper und Seele, Bruce Fife, KOPP VERLAG, 2016

Vom Verzehr wird abgeraten (wie uns die Industrie mit Gesundheitsnahrung krank macht), Hans-Ulrich Grimm, Knaur, 2013

Daktarės Filomenos Taunytės priimamasis, Tyto alba, 2015

Straipsnis apie riebalų svarbą: https://www.sciencefriday.com/articles/why-we-need-body-fat/

Nuoroda į Emanuelio Severus tyrimus, susijusius su omega 3 poveikiu depresijai: http://ebooks.iospress.nl/publication/23072

Straipsniai sportininkams ir ‚sportininkams‘ (vietomis vartotini atsargiai): https://www.healthkart.com/connect/cms/the-importance-of-fats-in-building-muscle/bid-4637; https://stronglifts.com/simple-nutrition/#Eat_Good_Fats

Pasaulio sveikatos organizacijos straipsnis apie pramoniniu būdu gaminamų transriebalų pašalinimo iš pasaulinės maisto rinkos planus: https://www.who.int/news-room/detail/14-05-2018-who-plan-to-eliminate-industrially-produced-trans-fatty-acids-from-global-food-supply

Straipsnis apie metabolinį sindromą: https://emedicine.medscape.com/article/165124-clinical#showall

14 metų tyrimo, nagrinėjusio riebalų vartojimo ryšį su vainikine širdies liga, apžvalga: https://cdn1.sph.harvard.edu/wp-content/uploads/sites/301/2012/08/nejm199711203372102.pdf

http://lsveikata.lt/aktualijos/averyga-atsaukia-rekomendacija-vaikams-sviesta-keisti-margarinu-8872

Mokslinis straipsnis apie laisvųjų radikalų ir oksidantų poveikį ir oksidacinį stresą: https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC3614697/

Kitos nuorodos į straipsnius pateiktos pačiame tekste.

Pabaigai kiek lengvo skaitalo iš laikų, kai margarinas dar skynėsi kelią į pasaulio virtuves:

Neturtingas paauglys našlaitis Timas Taleris sudaro keistą sandėrį su baronu saNOMEDu, kuriuo perleidžia jam vieną patraukliausių žmogiškųjų savybių už galią laimėti visas lažybas. Susilažinęs, kad iki vakaro taps turtingiausiu pasaulyje žmogumi, Timas tampa savo demoniško globėjo įpėdiniu ir gali dalyvauti jo bizniukuose. Nors margarinas knygoje nėra pagrindinė tema, tačiau tie, kurie patyrė tepaus margarino įvedimą į mūsų rinką, galbūt atpažins panašų rinkodaros scenarijų. O gal ir neseną sviesto branginimo ir margarino ‚atradimo‘ vajų. (Knyga pirmą kartą išleista 1962 m.)

Baronas dabar jam aiškino apie padėtį sviesto rinkoje, kuri Timui visai nerūpėjo. Bet vis dėlto jis suprato, kad firma susipykusi su didelėmis pieno centro bendrovėmis ir kad kažkokia kita firma Norvegijoj, Švedijoj, Danijoj, Vokietijoj ir Olandijoj pardavinėja geresnį ir pigesnį sviestą negu Sanomedas. Dėl to jie ir skrenda į Mesopotamijos pilį. Ten baronas tikisi „ištirti padėtį“ ir „imtis priemonių“.

<…>

Lėktuvas jau skrido virš pilkų Anatolijos aukštumų, o baronas vis dar kalbėjo apie sviesto rūšis ir kainas. Be to, jis minėjo „pardavimo frontą“, „vartotojų užkariavimą“ ir „pasiruošimą rinkos puolimui“, lyg koks generolas, kuriam reikia laimėti mūšį.

Kai baronas nutilo, Timas, nenorėdamas pasirodyti abejingas, pridūrė:

Mūsų namuose visada būdavo tik margarinas.

Margarinas – menkas biznis. Ant duonos jo neužtepsi,– burbtelėjo Sanomedas.

Bet mes jį ant duonos ir tepdavom,– tarė Timas. – Ir kepdavom, ir troškindavom tik su juo.

Dabar baronas sukluso.

Vadinasi, jums margarinas buvo ir taukai, ir aliejus, ir sviestas, ar ne taip?

Timas linktelėjo galvą.

Man rodos, vien tik mūsų gatvelėje kiekvieną dieną suvalgydavo kokį centnerį margarino.

Įdomu,– sumurmėjo Sanomedas. – Labai įdomu, pone Taleri! Taktinis manevras su margarinu, ir visiškas laimėjimas sviesto rinkoje. Tai beveik genialu. Bet kaip čia padarius?

<…>

Mūsų firma pasidarė tokia turtinga per tas smulkmenas, kurios taip reikalingos vargšams žmonėms,– pridūrė senjoras van der Tolenas. Bet margariną mes visai užmiršome. Tai nedovanotina! Teks viską naujai organizuoti.

Timas dabar vėl pasidarė ramesnis ir tarė:

Man visados būdavo skaudu, kad tie, kurie perka jūsų sviestą, gauna jį gražiai įpakuotą į sidabrinį popierių, o mums išgrando margariną į kokio prasto popieriaus skiautę. Argi mes negalėtumėm ir margariną gražiai įpakuoti, kad neturtingieji būtų patenkinti. Juk pinigų turime pakankamai.

Visi keturi ponai sužiuro į berniuką apstulbę ir staiga lyg pagal komandą pratrūko garsiai juoktis.

Pone Taleri, jūs tiesiog nuostabus, <…>

Mano vaike, – iškilmingai tarė Selek Bajus, – jūs ką tik išradote naują margarino rūšį.

<…>

Kokią reikšmę turėjo nauja margarino rūšis, Timas pamažu suprato per kitas dvi dienas, nes rūmuose beveik apie nieką daugiau nė nekalbėjo. Rodėsi, net tarnai šnibždėjosi apie margariną arabiškai ir kurdiškai.

O reikalas toks: sviestas jau seniai turėjo savo pavadinimą, ir pirkėjai jį gaudavo gražiai įpakuotą.

Vokietijoje, pavyzdžiui, buvo „Kaimiškas sviestas“ ir „Vokiškas sviestas“, Olandijoje „Nyderlandų sviestas“.

Kiekvienas pirklys, norintis pelningai parduoti sviestą, turi gyventi geruoju su visomis pieno firmom. O barono Sanomedo bendrovės santykiai su trimis didžiausiomis pieno firmomis, deja, buvo pašliję. Tūkstančiai mažų pieninių vežė savo sviestą toms firmoms, ir jos pardavinėjo jį pigiau negu baronas.

Su margarinu kitaip. Jis neturi pavadinimo ir prekybon eina neįpakuotas. Pardavėjai tiesiog kabliuoja jį mediniais šaukštais iš didelės statinės. O kadangi niekas nė nežino, kokiam fabrike jis gaminamas ir kokiai firmai priklauso, tai smulkūs fabrikėliai veža į rinką pigų, bet blogą margariną. Todėl stambiems pirkliams sunku „paimti į savo rankas margarino prekybą“, kaip kad sakė senjoras van der Tolenas.

Dabar viskas turi pasikeisti. Į rinką eis gražiai įpakuotas margarinas su pavadinimu. Šitas sumanymas buvo svarstomas ir planuojamas lyg koks karo žygis. Visus didžiausius margarino fabrikus reikės slapta supirkti; visas rūšis laboratorijose patikrinti, geriausia rūšis turės būti gaminama pigiausiu būdu, o pirmiausia teks pasirūpinti reklama, kad šeimininkės jau iš anksto žinotų ir, užuot pirkusios brangų sviestą, dėtų į savo krepšius „beveik tokį pat gerą“, bet daug pigesnį naujos rūšies margariną…

(James Krüss. Timas Taleris arba parduotas juokas. 1962 m. (iš vokiečių kalbos vertė Alma Saulė Ločerienė)

Gerbiamas skaitytojau (-a), jei manote, kad medžiaga, teikiama „infa.lt“ buvo jums nors truputį naudinga, jūs galite prisidėti paremdami svetainę SMS ar kitu Jums patogiu būdu


Žymos

0 Atsiliepimų

Rašyti Atsiliepimą

Svetainę nuo spamo saugo Akismet. Sužinokite kaip naudojami jūsų duomenys.


Taip pat skaitykite:

Naujienų Prenumerata

-

Gauti naujienlaiškį el-paštu

Įrašykite savo pašto adresą:

Paslauga nuo Google FeedBurner

Apklausa

Ar Gitanas Nausėda kaip prezidentas pateisina jūsų lūkesčius šiai dienai?


Rodyti rezultatus

Leidžiama ... Leidžiama ...
Domenai ir hostingas
    Rasa Budbergytė. Ar žengsim žingsnį nuo gerovės valstybės turtingiesiems link gerovės visiems žmonėms?

Rasa Budbergytė. Ar žengsim žingsnį nuo gerovės valstybės turtingiesiems link gerovės visiems žmonėms?

0 atsiliepimų Skaityti visą įrašą
    Kad Regionų politika būtų apie galimybes ir augimą

Kad Regionų politika būtų apie galimybes ir augimą

0 atsiliepimų Skaityti visą įrašą
    Liberalai ragina Prezidentą stabdyti valstietišką Seimo cirką

Liberalai ragina Prezidentą stabdyti valstietišką Seimo cirką

0 atsiliepimų Skaityti visą įrašą
    Lidžita Kolosauskaitė. Emocinis valgymas arba kaip iš M tapau XXL

Lidžita Kolosauskaitė. Emocinis valgymas arba kaip iš M tapau XXL

0 atsiliepimų Skaityti visą įrašą
    Mobilusis laiškininkas rajonuose – reforma, kuri stringa

Mobilusis laiškininkas rajonuose – reforma, kuri stringa

0 atsiliepimų Skaityti visą įrašą
    Algimantas Rusteika. Totalaus primityvo epocha

Algimantas Rusteika. Totalaus primityvo epocha

1 atsiliepimas Skaityti visą įrašą
    „Susitelkime biudžeto svarstymui, o ne vieno režisieriaus kuriamam asmeninio keršto spektakliui“, – siūlo G. Landsbergis

„Susitelkime biudžeto svarstymui, o ne vieno režisieriaus kuriamam asmeninio keršto spektakliui“, – siūlo G. Landsbergis

0 atsiliepimų Skaityti visą įrašą
    Kodėl siūlomi taršos ir nekilnojamojo turto mokesčiai skriaudžia skurdžiausiai gyvenančius?

Kodėl siūlomi taršos ir nekilnojamojo turto mokesčiai skriaudžia skurdžiausiai gyvenančius?

0 atsiliepimų Skaityti visą įrašą
    Valstybė nesupranta, kad stiprinti šeimas apsimoka. Ar apsimeta nesuprantanti?

Valstybė nesupranta, kad stiprinti šeimas apsimoka. Ar apsimeta nesuprantanti?

komentarai 2 Skaityti visą įrašą
    Viliaus Šapokos gerovės valstybės „planas chuliganas“: iš vienos ubagų kišenės išimsim, o į kitą įdėsim

Viliaus Šapokos gerovės valstybės „planas chuliganas“: iš vienos ubagų kišenės išimsim, o į kitą įdėsim

1 atsiliepimas Skaityti visą įrašą
    Žmogus gyvenime ir paskui (4)

Žmogus gyvenime ir paskui (4)

0 atsiliepimų Skaityti visą įrašą
    Kam naudingas ir kuo pavojingas Europai Turkijos puolimas Sirijoje?

Kam naudingas ir kuo pavojingas Europai Turkijos puolimas Sirijoje?

1 atsiliepimas Skaityti visą įrašą
    Lidžita Kolosauskaitė. Atsargiai! Jus puola… grožio pramonė

Lidžita Kolosauskaitė. Atsargiai! Jus puola… grožio pramonė

komentarai 2 Skaityti visą įrašą
    Kas geriau: Pranckietis be galvos ar nuogas karalius? Gero pasirinkimo nėra

Kas geriau: Pranckietis be galvos ar nuogas karalius? Gero pasirinkimo nėra

komentarai 2 Skaityti visą įrašą
    Pirmasis N.Venckienės interviu: „Tai, kad aš esu grąžinama, nepadaro Lietuvos teisine valstybe.“

Pirmasis N.Venckienės interviu: „Tai, kad aš esu grąžinama, nepadaro Lietuvos teisine valstybe.“

komentarai 2 Skaityti visą įrašą
    R. Budbergytė perspėjo valdančiuosius: kaimus stumiate atgal į akmens amžių

R. Budbergytė perspėjo valdančiuosius: kaimus stumiate atgal į akmens amžių

komentarai 3 Skaityti visą įrašą
    Astravo AE klausimas tampa negailestinga rinkimine kova, slepiama už tariamo susirūpinimo visuomene

Astravo AE klausimas tampa negailestinga rinkimine kova, slepiama už tariamo susirūpinimo visuomene

0 atsiliepimų Skaityti visą įrašą
    Algimantas Rusteika. Juos atpažinsite iš jų vaisių

Algimantas Rusteika. Juos atpažinsite iš jų vaisių

0 atsiliepimų Skaityti visą įrašą
    Rusų generolas papasakojo kiek laiko reikia atsakomajam branduoliniam smūgiui

Rusų generolas papasakojo kiek laiko reikia atsakomajam branduoliniam smūgiui

0 atsiliepimų Skaityti visą įrašą
    Įvardintas sekantis Rusijos prezidentas ir kokį postą prie jo užims V. Putinas

Įvardintas sekantis Rusijos prezidentas ir kokį postą prie jo užims V. Putinas

0 atsiliepimų Skaityti visą įrašą
    Andrius Martinkus. Kokia Lietuvos valstybės buvimo prasmė?

Andrius Martinkus. Kokia Lietuvos valstybės buvimo prasmė?

komentarai 2 Skaityti visą įrašą
    Žmogus gyvenime ir paskui (3)

Žmogus gyvenime ir paskui (3)

komentarai 2 Skaityti visą įrašą
    G. Paluckas apie santykius su Baltarusija: konservatoriai veidmainiauja

G. Paluckas apie santykius su Baltarusija: konservatoriai veidmainiauja

0 atsiliepimų Skaityti visą įrašą
    Kas sieja atlikėją V. Baumilą ir Vilniaus merą R. Šimašių? – Jų gynėja tampa rusiška žiniasklaida

Kas sieja atlikėją V. Baumilą ir Vilniaus merą R. Šimašių? – Jų gynėja tampa rusiška žiniasklaida

komentarai 6 Skaityti visą įrašą

Atsiliepimai

Labiausiai padeda kineziterapija ir masažas. Labai gerai, kai pasižiūri ir prižiūri specialistas....

Džiugu, žmonės sąmoningėja, na o Trakų turgavietės mėsos pardavėjas dar turi laiko apsigalvoti....

Labai gaila, kad mūsų valstybėje rūpinamasi ne Lietuvos gerove, o kaip, bet kokiomis priemonėmis, atsisėsti...

Nieko jie nepastatė, gal nebent kelias palapines. Blogiausia, kad teko taip skubiai rinktis žaislus, kad...

O jie tas bazes pastatė nuo nulio?...

Nesuprantu, kaip gali būti 127 metai po D. Karnegio mirties, jeigu jis mirė 1955 metais,...

Tai kas per daikts ta demokratija yra?...

Tiesiog idealus mūsų valdžiagyvių klonas....

P

kur gauti prancūziškų mielių...

gražių paveiksliukų galerija: liaudiesmenas.livejournal.com...

ka cia jau ir komentoti,viskas jau senai aisku kad mokesciai kaip kilo taip ir kils...

,,svarbu tai, kokį žmogų jis pažadina mumyse. Ji turi daryti mus geresniais. Ji turi įkvėpti."-esme...

JO

Jūs manote, kad valstybė, t.y. visi mokesčių mokėtojai turi mokėti visiems tėvams po 2000 eu/mėn...

Kastuvelis ir duobute is the BEST ECO WC :)...

    Kelias į didelę meilę eina per didelę klaidą

Kelias į didelę meilę eina per didelę klaidą

1 atsiliepimas Skaityti visą įrašą
    Valstybė nesupranta, kad stiprinti šeimas apsimoka. Ar apsimeta nesuprantanti?

Valstybė nesupranta, kad stiprinti šeimas apsimoka. Ar apsimeta nesuprantanti?

komentarai 2 Skaityti visą įrašą
    Dešimtys ar net šimtai tūkstančių žygiuoja Paryžiuje, kad vaikai turėtų teisę į tėvą

Dešimtys ar net šimtai tūkstančių žygiuoja Paryžiuje, kad vaikai turėtų teisę į tėvą

1 atsiliepimas Skaityti visą įrašą
    Mūsų suaugę vaikai

Mūsų suaugę vaikai

0 atsiliepimų Skaityti visą įrašą
    VTAĮT: Tėvai gali palikti vaikus pas senelius atostogoms be jokių įgaliojimų, jei jie patys randasi Lietuvoje

VTAĮT: Tėvai gali palikti vaikus pas senelius atostogoms be jokių įgaliojimų, jei jie patys randasi Lietuvoje

komentarai 4 Skaityti visą įrašą
    Mama iš N.Akmenės: jei susidūrei su tarnybomis, filmuok ir įrašinėk

Mama iš N.Akmenės: jei susidūrei su tarnybomis, filmuok ir įrašinėk

komentarai 6 Skaityti visą įrašą
    Švedija kaltina rusą Denis Lisov pagrobus nuosavus vaikus

Švedija kaltina rusą Denis Lisov pagrobus nuosavus vaikus

komentarų 11 Skaityti visą įrašą
    Supainioti embrionai: moteris išnešiojo ir pagimdė dvynukus, kurie pasirodė esą ne jos

Supainioti embrionai: moteris išnešiojo ir pagimdė dvynukus, kurie pasirodė esą ne jos

0 atsiliepimų Skaityti visą įrašą
    Mamos – Deimantės istorijos pratęsimas

Mamos – Deimantės istorijos pratęsimas

komentarai 4 Skaityti visą įrašą
    Jurga Lago. Apie staigų praturtėjimą

Jurga Lago. Apie staigų praturtėjimą

0 atsiliepimų Skaityti visą įrašą
    Ratas pasisuko: Italija oficialiai sugrąžino į dokumentus „tėvo“ ir „motinos“ sąvokas

Ratas pasisuko: Italija oficialiai sugrąžino į dokumentus „tėvo“ ir „motinos“ sąvokas

0 atsiliepimų Skaityti visą įrašą
    Mūsų vaikams labiau reikalingi įspūdžiai, o ne žaislai ir išmanūs įrenginiai

Mūsų vaikams labiau reikalingi įspūdžiai, o ne žaislai ir išmanūs įrenginiai

0 atsiliepimų Skaityti visą įrašą
    Arvydas Daunys. Šeima, kaip koncepcija, ideologija ir pasaulėžiūra

Arvydas Daunys. Šeima, kaip koncepcija, ideologija ir pasaulėžiūra

1 atsiliepimas Skaityti visą įrašą
    R. Karbauskis registravo „Vaiko teisių“ įstatymo pataisas – kas naujo?

R. Karbauskis registravo „Vaiko teisių“ įstatymo pataisas – kas naujo?

komentarai 2 Skaityti visą įrašą
    Pasvalyje – nesuvokiamas vaiko atėmimas: kaltina močiutę melu

Pasvalyje – nesuvokiamas vaiko atėmimas: kaltina močiutę melu

komentarai 4 Skaityti visą įrašą
    Profesorius V. Kasiulevičius: kaime gimusiam kūdikiui šansai mirti – keturis kartus didesni

Profesorius V. Kasiulevičius: kaime gimusiam kūdikiui šansai mirti – keturis kartus didesni

1 atsiliepimas Skaityti visą įrašą

Pasidalinkite su savo draugais

Sveiki, verta dėmesio: *Kas yra riebalai, kam jų reikia ir kurie iš jų tikrai kenksmingi* - nuoroda: https://infa.lt/28304/kas-yra-riebalai-kam-ju-reikia-ir-kurie-is-ju-tikrai-kenksmingi/