infa

Mirties skonis – saldus

Mirties skonis – saldus

liepos 26
01:052017

cukrus

Apie cukrų, jo pakaitalus ir vergus

Cukrus – dažniausiai naudojamas maisto priedas. Mėgstame jį, nes jis užkoduotas smegenyse kaip žaibiškai įsisavinamas energijos šaltinis gresiant bado mirčiai. Pertekliaus visuomenėje badas negresia, o skubiosios pagalbos priemonė, vartojama kaip kasdienis produktas, kelia visai kitas grėsmes, kėsindamasi į sveikatą ir galiausiai gyvybę.

Parengė Loreta Hoffmann,

dipl. filologė ir Niurnbergo natūraliosios medicinos mokyklos Vokietijoje absolventė

♦◊♦◊♦◊

Kadaise, kai sveikatos problemos dar nebuvo privertusios pasukti į mediciną, nagrinėjant žodžių kilmę užkliuvo lietuviškas žodis „saldus“. Krimsdama įtemptai galvoti padedančią šokolado plytą susimąsčiau, kodėl šis lietuviškas žodis turi šaknį, kitose europiečių kalbose reiškiančia druską, kurią vokiečiai vadina Salz, anglai – salt, rusai – соль, netgi latviai – sāls. Pasirodo, tikėtina, kad šis žodis atsirado apibūdinti kitai reikšmei – „skanus“, o skanu mūsų miškuose gyvenusiems protėviams buvo tai, kas sūdyta. Ilgainiui skoniai keitėsi ir skanus žodis buvo pasiskolintas kitai prasmei išreikšti. Prasmei, kuria jį vartojame iki šiol ir kuri kone priešinga pirmapradei. Kas gi tas mūsų ne iškart skaniu laikytas skonis?

Manau, kad tik žinant medžiagos veikimo mechanizmą organizme galima suprasti arba numatyti problemas, kurias ji gali sukelti, todėl pradėsiu nuo trumpos atmintinės primiršusiems mokyklos chemijos kursą: viena iš trijų pagrindinių maistinių medžiagų (be baltymų ir riebalų) yra angliavandeniai, kurie būna sudėtiniai (polisacharidai arba krakmolai) ir paprastieji (sacharidai arba tiesiog cukrūs), ir kurie paprastai vadinami energijos tiekėjais. Ši garbė jiems tenka, nes iš angliavandenių lengviausiai pasigaminame gliukozę, ląstelės naudojamą kaip kurą energijai išgauti. Kuo sudėtingesnis angliavandenis, tuo efektyviau organizmas naudoja savo kompleksinę virškinimo sistemą, kad jį suskaidytų iki smulkiausių vienetų; tuo lėčiau kyla gliukozės kiekis kraujyje ir tuo lengviau organizmui, be kita ko pasitelkus kasos hormoną insuliną, perkelti gliukozę į ląsteles.

Suvartojus paprastųjų angliavandenių (cukrų), jie žaibiškai patenka į kraują, staigiai padidina gliukozės kiekį kraujyje, organizmas iškart reaguoja dideliu kiekiu insulino, gliukozės kiekis taip pat greitai krinta, o mus užplūsta mirties iš bado baimė, nors kraujyje cukraus greičiausiai netgi per daug. Tai rodo, kad nesame sukurti nektarui iš gėlyčių siurbčioti, o turėtume lėtai ir užtikrintai energijos pasikrauti leisdami savo virškinimo traktui skaidyti sudėtines medžiagas, paprastai turinčias daug papildomų biologiškai veiklių medžiagų (mineralų ir vitaminų) bei balastų (skaidulų), kurių reikia, kad organizmas ne tik kažkaip „gyvuliuotų“, bet gyventų sveiką visavertį gyvenimą.

Daugiausiai cukraus suvartojame su saldumynais, tačiau net ir tie, kurie manosi jų nevalgą, nemažai cukraus gauna su kasdieniais produktais: pusgaminiais, duona, padažais, konservuotais ir šaldytais vaisiais, pusryčių javainiais, dešra, jogurtu „be nieko“ ir daugybe kito maisto, kurį net sunku įtarti esant saldytą. Cukrus veikia kaip konservantas, o saldus skonis kursto alkį, tad šiandien praktiškai nėra nė vieno pramoniniu būdu pagaminto produkto, kuriame nebūtų saldinamųjų medžiagų kuria nors iš savo formų. Saldybė etiketėse gali reikštis ne tik kaip elementarus cukrus, o įvairiais kitais pavidalais.

Kai kurios saldinamosios medžiagos, naudojamos maistui, yra daugmaž natūralios, kitos – stipriau ar silpniau apdorotos, dar kitos – visiškai dirbtinės. Dažnai jos dangstomos pavadinimais, normaliam standartiniam vartotojui nesisiejančiais su „cukrumi“, tad kartais produktas, kuriame šio žodžio nėra, gali būti pilnas kitų cukrų. Nepažįstant šių medžiagų gali susidaryti klaidingas įspūdis, kad perkami nesaldyti produktai, tačiau taip nėra. Su visom iš to išplaukiančiomis pasekmėmis.

Saldžiosios scenos aktoriai iš arčiau

Žinomiausia saldinamoji medžiaga yra cukrus – baltasis, kristalinis, rafinuotasis, tapęs daugumai prieinamas į 19 amžiaus pabaigą, kai (turbūt neatsitiktinai) ėmė plisti ir sergamumas civilizacijos ligomis. Rafinuotą cukrų sudaro 100 procentų disacharido sacharozės. Sacharozė – tai stipriai išgryninta medžiaga, susidedanti iš dviejų paprastųjų cukrų molekulių – gliukozės ir fruktozės. Visiškai nesvarbu, ar cukrus rafinuotas (baltasis), ar natūraliu ir neva geresniu vadinamas rudasis cukrus (įskaitant agavų ar klevų sirupą ir medų) – tai visų pirma sacharozė. Reklaminiai šūkiai, kad natūralūs cukrūs geresni už rafinuotus, iš esmės neturi pagrindo.

Vienintelis natūralių cukrų privalumas – su jais dar gaunama šiek tiek pradinio produkto biologiškai aktyvių medžiagų, tačiau atsižvelgiant į medžiagų ir mineralų kiekį, kuris bus paimtas iš organizmo neutralizuojant ir šalinant galutinius cukraus apykaitos produktus, tai visiškas niekis. O tos energijos bombos, gautos iš tuščių kalorijų, tikrai nereikia popierius nuo stalo į stalčių kilnojantiems, telefonu ir elektroninėje erdvėje besikaunantiems šiuolaikiniams medžiotojams bei rinkėjams. Natūraliomis saldinamosiomis medžiagomis laikytini natūralus medus (iš esmės vartotinas tik kaip vaistas ir tokiomis dozėmis), nerafinuotas klevų arba agavų sirupas, neapdorotas ir neišgrynintas cukranendrių cukrus, džiovintos datulės, natūralios vaisių sultys, melasos ir rudasis ryžių cukrus.

Visi šie produktai gali būti ir apdoroti, tai nebūtinai bus aiškiai nurodyta etiketėje. Sunkiau atpažįstamais vardais apdorotieji cukrūs įvardijami kaip dekstrinas, dekstrozė, fruktozė, gliukozė, maltodekstrinas ir kt. Jie šiek tiek skiriasi nuo sacharozės, bet galų gale tai tas pats cukrus, tiekiantis tik tuščių kalorijų ir vagiantis vertingąsias medžiagas bei auginantis su tuo susijusias ligas.

Gliukozė – kraujo „gliukas“?

Smulkiausiasis sacharidas, matuojamas kaip kraujo cukrus ir naudojamas ląstelių energijos jėgainėms mitochondrijoms „kūrenti“, vadinamas gliukoze. Tam tikras gliukozės kiekis kraujyje cirkuliuoja visada, nes energiją vartojame irgi visada, ne tik kilnodami štangą. Gliukoze taip pat minta mūsų smegenys, todėl kilus hipoglikemijai galima prarasti sąmonę. Gliukozės trūkumas kraujyje – mirtinai pavojinga būsena, bet ji būna tik vartojant tam tikrus vaistus, nes organizmas turi kelias pagalbines sistemas gliukozei iš sukauptų medžiagų pasigaminti, net jei kurį laiką jos negalime gauti su maistu.

Kad gliukozė patektų į ląstelę, reikalingas tam tikras „raktas“ – kasos išskiriamas hormonas insulinas. Jo stoka ar defektai sukelia cukrinį diabetą, nes gliukozė, nors ir būtina medžiaga, kaip energijos šaltinis veikia tik ląstelėje, o ilgai išbuvus kraujyje ji kenkia audiniams ir organams. Gliukozės užsibuvimo kraujyje poveikį rodo laboratorinė vertė glikuotasis („cukruotas“) hemoglobinas (HbA1c), kuris cukraus sugadintas, nebeveikia kaip deguonies pernašos priemonė ir didina laisvųjų radikalų išsiskyrimą.

HbA1c – veiksmingiausias cukraus apykaitos (glikolizės) sutrikimų stebėjimo rodiklis šiais laikais, ir ne tik žmonėms, kuriems jau nustatytas cukrinis diabetas. Jeigu jis geras –glikolizė veikia tinkamai arba pakankamai gerai – joks kitas gliukozės tyrimas nepateikia tokios aiškios ir gan patikimos informacijos. Taigi, gliukozės buvimas kraujyje nėra kažkokia nenormalybė, jeigu gliukozė į kraują nepatenka pernelyg greitai ir jos kiekis nėra patologiškai didelis. Nuo šių dviejų aspektų priklauso ir gliukozės keliamos problemos. Greitai į kraują patekusi gliukozė, gaunama iš paprastųjų angliavandenių, priverčia kasą paniškai išskirti insuliną ir taip alina šį nepakeičiamą organą.

Nesugebėjus energijos išnaudoti, ji nusėda lašinių pavidalu įvairiose nepageidaujamose vietose (angliavandenių perteklius, beje, lašiniais mus baudžia dar sparčiau nei riebalai). Visgi anksčiau ar vėliau kasos funkcija išskirti insuliną nusilps ir žmogus gaus nuo insulino priklausomą diabetą. Iki to laiko jis greičiausiai jau turės nuo insulino nepriklausomą diabetą – kai insulino kraujyje netgi per daug, bet jis neveikia dėl vadinamosios insulino rezistencijos, ir metabolinį sindromą, kuris yra simptomų visuma, rodantį bendrąjį medžiagų apykaitos sutrikimą.

Vartojant lengvai įsisavinamų cukrų, staigūs gliukozės kiekio svyravimai sukelia nenugalimą alkio jausmą, kuris kyla dėl staigaus kraujo cukraus mažėjimo, o ne dėl paties jo kiekio. Tai vadinama reakcine hipoglikemija. Žmogaus kraujo cukraus davikliai tiesiog nenumatyti fiksuoti išgryninto cukraus sukeltų gliukozės smailių ir kryčių, todėl siunčia klaidingus signalus su prielaida, kad jų žmogus gliukozę išnaudojo skuosdamas nuo kardadančio tigro ar medžiodamas mamutą. Šiuo metu pats pavojingiausias išgrynintos gliukozės produktas yra iš įvairių medžiagų gauti koncentruoti gliukozės sirupai (pvz., kukurūzų sirupas, angl. corn syrup).

Fruktozė – koks čia dar „fruktas“

Ką bendro fruktozė turi su vaisiais (angl. fruit, vok. Frucht, lot. fructus) – ogi nelabai ką. Fruktozė (iškart po atradimo vadinta levulioze) – dažna saldžiųjų produktų sudedamoji dalis, neretai visiškai nepelnytai, gamintojų vadinama „geruoju“ cukrumi. Nuo fruktozės mažiau didėja gliukozės kiekis kraujyje ir mažiau išsiskiria insulino nei nuo sacharozės, todėl ji garbstoma kaip diabetikų cukrus. Dar vienas primityvus, tačiau labai veiksmingas būdas uždėti fruktozei nekaltybės aureolę – jos dabartinis pavadinimas, dėl kurio vartotojams ją lengva susieti su natūraliai saldžiais vaisiais, o gamintojams – ją pravardžiuoti vaisių cukrumi.

Deja, tai tik reklaminis šūkis, ir dargi labai klaidinantis. Fruktozė – dar labiau apdorota medžiaga nei rafinuotasis cukrus (sacharozė). Ji neišgaunama iš vaisių ir šiaip yra vienas iš produktų, kurio diabetikai turėtų ypač vengti. Maisto pramonė fruktozę mėgsta labiau nei sacharozę – ji pigiau gaminama, lengviau gabenama ir jos reikia mažiau, nes fruktozė daug saldesnė už sacharozę. Ir dar tas toks vykęs, rinkodariškai tobulas, pavadinimas.

Tikroji fruktozės kaina

Ją mokame mes, ir ne tik pinigais. Kaip jau minėjau, fruktozė neišgaunama iš vaisių, o kaip ir kitos rafinuotos saldinamosios medžiagos – iš kukurūzų, cukranendrių ir cukrinių runkelių sirupo per tarpinį produktą – sacharozę arba iš krakmolų juos veikiant rūgštimi. Tiesą sakant, tai vienas iš stipriausiai rafinuotų cukrų. Fruktozė tiek išgryninta, kad į smulkesnį cukraus vienetą jos suskaidyti netgi neįmanoma. Teiginys, neva vaisiai turi fruktozės, techniškai teisingas. Natūraliuose vaisiuose esantis cukrus – daugiausia sacharozė, o ją, tiek gautą iš vaisių, tiek iš genetiškai modifikuotų kukurūzų sirupo, sudaro 50 procentai fruktozės.

Visgi apgaulingas pavadinimas – mažiausias fruktozės blogis. Nors ji mažiau didina cukraus kiekį kraujyje ir insulino išsiskyrimą, tačiau ji daug aktyviau skatina insulino rezistenciją ir metabolinį sindromą. Su šiomis būklėmis susiję daug sveikatos problemų – širdies ligos, padidėjęs kraujospūdis ir diabetas. Tyrimai su gyvūnais ir žmonėmis rodo, kad dideliais kiekiais vartojant fruktozę mažėja organizmo gebėjimas tinkamai įsisavinti kraujo cukrų.

Esant fruktozės, insulinas neatlieka savo funkcijos įvesti gliukozę į ląstelę, ji badauja ir apie tai skelbia sukeldama nenumaldomą poreikį sušlamšti nors trupinėlį (pusės torto dydžio) saldumyno. Arba, jei esame sveikuoliai, saują datulių, kas galbūt ramina sąžinę, bet iš esmės nieko nekeičia. Šis fruktozės poveikis gerai žinomas ir naudojamas klinikiniuose tyrimuose bandomiesiems gyvūnams sukeliant hipertenziją (padidėjusį kraujospūdį) ir cukrinį diabetą. Šiuo metu jau atsiranda gydytojų ir tyrėjų, drįstančių įspėti, kad fruktozės vartojimo padidėjimas gali būti pagrindinė staigaus diabetikų skaičiaus augimo pastaraisiais dešimtmečiais priežastis.

Be to, nustatyta, kad fruktozė daug greičiau virsta riebalais nei cukrus ir skatina riebalų oksidaciją organizme, dėl kurios atsiranda laisvųjų radikalų. Tokių riebalų organizmas negali naudoti riebaluose tirpioms medžiagos įsisavinti, o tik juos kaupti. Sugadintų riebalų sankaupos – tai ne tik tai, apie ką signalizuoja staiga susitraukę drabužiai, bet ir per didelis cholesterolio kiekis, apsinešusios kraujagyslės, padidėjęs kraujospūdis ir kitų širdies ligų, kurios šiuo metu yra pagrindinė mirštamumo priežastis išsivysčiusiose šalyse, rizika.

Gan vaizdžiai fruktozės žalą iliustravo JAV mokslininkės Dr. Meiros Field atliktas tyrimas su žiurkėmis(1;4), kuriuo siekta išsiaiškinti tikrąjį koncentruotos fruktozės poveikį, kilus įtarimų dėl jos nekaltumo. Tyrimas atliktas su dviem grupėmis sveikų jaunų žiurkių – vienos mito pašaru su daug gliukozės, kitos – tuo pačiu pašaru su daug fruktozės.

Gliukozės grupėje netikėtų pakitimų nenustatyta, tačiau fruktozės grupės gyvūnams mitybos pasekmės buvo katastrofiškos: patinai dvėsė nesulaukę brandos, jų kraujyje buvo per mažai raudonųjų kūnelių, aprūpinančių organizmą deguonimi, per daug kraujagysles užkemšančio cholesterino, nenormaliai didelės širdys, kurios galiausiai plyšdavo.

Sėklidžių vystymasis buvo sulėtėjęs. Anot Dr. Field, „paaugliams“ gyvūnams, vartojusiems daug fruktozės, trūko vario ir sutrikdavo kolageno gamyba. Kolagenas – tai medžiaga, sudaranti visų organų ir audinių baltyminį karkasą. Gatavais produktais besimaitinantys žmonės, labai dažnai stokoja vario ir kitų vertingų mineralų… Tyrimas parodė, kad bandomųjų žiurkinų organizmas nuo fruktozės tiesiog suiro. Patelės buvo paveiktos mažiau, tačiau jos nesusilaukė gyvų palikuonių.

Vargu ar pagrįstas ir kai kurių sveikatos sargų teiginys, kad cukraus vartojimą turintiems riboti žmonėms fruktozė mažiau žalinga už gliukozę. Gliukozę įsisavinti pagaliau geba kiekviena ląstelė ir kažkuri jos dalis suvartojama kaip ląstelės kuras. Fruktozę metabolizuoja kepenys, visiškai nenumatytos tokiai apkrovai. Fruktozės grupės žiurkių kepenys šiame eksperimente atrodė kaip alkoholikų su stažu – suriebėjusios ir pažeistos cirozės. Šis tyrimas patvirtino įtarimus, kad fruktozė nėra sveikesnė saldinimo alternatyva nei kristalinis cukrus, o dargi žalingesnioji sacharozės sudėtinė dalis. Turbūt žalingiausias fruktozės produktas ir apskritai saldiklis – daugiafruktozis kukurūzų sirupas, angl. high-fructose corn syrup (HFCS).

Dirbtinė saldybė ir trumpos melo kojos

Susidomėjimas nekaloringu maistu augo tiesiogiai proporcingai talijos apimčiai, tačiau bet kurio pavidalo cukrus vis tiek turi nemažai kalorijų, kurios, beje, tėra sutartinis maisto energetinės vertės matavimo vienetas, rodantis, kiek standartizuota maisto medžiaga, sudegusi organizme, išskiria šilumos. Sumanus ir išsilavinęs dabartinis žmogus tiki į vertes, ypač su trim skaitmenimis po kablelio, kad ir kokias pievas jos rodytų… Kilus karui prieš kalorijas imta karštligiškai ieškoti nekaloringų saldinimo priemonių, ir ne be rezultato – dabar galima dirbtinai pasisaldinti sau gyvenimą aspartamu, sacharinu, ciklamatu, sukralioze, ir kitais „E“(8). Šios, pavadinkim, veikliosios medžiagos, turi daug mažiau kalorijų nei cukrus ir, kaip ir kiti vaistai, šalutinį poveikį, kuris kada nors pasireiškia visiems žmonėms ir kurio diapazonas ypač platus – nuo migrenos iki mirties.

Kad ir kaip būtų rafinuotas cukrus, nepaisant visų jo sukeliamų blogybių jis tebėra maisto produktas, kurį organizmas atpažįsta ir sugeba metabolizuoti, nors ir išeikvodamas nepamatuotai daug naudingųjų medžiagų. Dirbtiniai saldikliai – ne gamtos tvarinys, ir gamta nesukūrusi programos jiems naudingai arba bent jau saugiai utilizuoti. Tegu tie naujadarai ir gauti iš dalies naudojant natūralias medžiagas, mėgintuvėlyje jos apkarpytos ir sujungtos į chemikalus, kuriems gyvame organizme ne vieta. Dauguma jų veikia sukeldamos saldų poveikį burnoje, tačiau praktiškai netiekdamos kalorijų. Viena iš juntamiausių tokios apgaulės žalų – organizmas, pajutęs saldų skonį burnoje, ima gaminti didelį kiekį insulino, kad staigiai suvartotų gliukozės perteklių, nes jo programoje saldus yra cukrus. Bet gliukozės ar jokio kito natūralaus cukraus neateina.

Dėl insulino pertekliaus organizmas patiria į badą panašią būseną ir atitinkamai į tai reaguoja – sukelia nenugalimą norą valgyti. (Šis poveikis būdingas ir „sveikuolių“ mėgiamam augalui stevijai). Bet grįžkim prie dirbtinės saldybės. Mes tų medžiagų nevirškiname ir dažnai šaliname nepakitusios formos, kaip jos patenka ir į aplinką. Vokietijos vandens technologijų centras rašo, kad tam tikrus saldiklius jau galima nustatyti ir vandenvalos įrenginiuose, ir vandens telkiniuose, iš kur vanduo Vokietijoje dažnai vėlgi tiekiamas į vandentiekį. Šių medžiagų buvimo natūraliose vandenvietėse poveikis dar neįvertintas. Turbūt būtų naivu tikėtis, kad vandens organizmus tos medžiagos veiks kitaip nei mus.

Seniausias dirbtinis saldiklis sacharinas (E954) išrastas 19 amžiuje ieškant pigesnės ir lengviau gaminamos cukraus alternatyvos. Jis 300 kartų saldesnis už kristalinį cukrų, tačiau dėl kartaus poskonio ir netikimo visiems saldiesiems gaminiams jis ilgai tebuvo pigus nepasiturinčiųjų saldiklis, kol pokario metais nepritrūko cukraus ir, ypač, kol viena iš stambiausių jo gamintojų ir tikrai ne bevardė bendrovė „Monsanto“ įsigudrino jį naudoti „nulio kalorijų“ kokakolai.

Sacharino suvartojimas išaugo, kaip ir jo žalos akivaizdumas – apie 1970 metus atlikti tyrimai parodė, kad sacharinas ir kitas dirbtinis saldiklis ciklamatas (E952, jo maišoma į sachariną pastarojo kartumui užmaskuoti) sukelia į auglius panašius audinių vešėjimus bandomiesiems gyvūnams ir šios medžiagos buvo nuvainikuotos. Ciklamatas kai kuriose šalyse uždraustas arba apribotas jo naudojimas. Pvz., Kanadoje jį teleidžiama įsigyti pagal privatų receptą arba, kaip bebūtų keista, vaistiniams sirupams saldinti. JAV mėginta uždrausti ir sachariną, bet, kaip visada, atsirado aršių kovotojų už jo teises prisidengiant diabetikais, kurie irgi turi galėti mirti saldžiai.

Sacharinas, GAMINTOJUI atlikus jo tyrimus su žmonėmis, nugalėjo, JAV jį galima neribotai platinti su kukliu užrašu etiketėje, kad produkte yra sacharino, bandomiesiems gyvūnams sukėlusio vėžį (ES ir Lietuvoje įspėjamasis užrašas nebūtinas). Kanadiečiai, leidę naudoti ciklamatą vaistų sirupams vaikams, sachariną visiškai uždraudė. Be ciklamato, dar viena panašiai veikianti medžiaga, taip pat be didelės logikos draudžiama arba leidžiama įvairiose šalyse, yra acesulfamo kalis (ace-K, E950), kuris taip pat skatina insulino išsiskyrimą ir taip pat netinka cukraus apykaitos sutrikimų turintiems žmonėms. Šios medžiagos yra saldikliuose „Huxol“, „Novasweet“, „Sunett“, „Sweet and Low“, „Sweet Twin“, „Necta Sweet“ ir kt.

Naujausiais laikais susidomėjimas nekaloringais saldikliais augo tiesiogiai proporcingai talijos apimčiai. Bene dažniausiai vartojamas saldiklis šiuo metu yra aspartamas (E951), maždaug 200 kartų saldesnis už cukrų ir parduodamas su prekiniais pavadinimais „NutraSweet“, „AminoSweet“, „Equal“, „Canderel“ ir kt. Nepaisant nenupirktų (arba kitų gamintojų nupirktų) mokslininkų abejonių, šį saldiklį apie 1980 metus leista naudoti maisto pramonėje. Leidimas suteiktas JAV remiantis tyrimais, kuriuos vėlgi finansavo aspartamo gamintoja, kuri vėlgi buvo bendrovė „Monsanto“ ir jos dukterinė įmonė „NutraSweet“.

Beje, sacharino nuopuolis prasidėjo šiai bendrovei jau turint aspartamą… Nuo to laiko aspartamo sąskaitoje susikaupė daugiau kaip 75 % visų registruotų nepageidaujamų reakcijų į maisto produktus, ir dauguma tų reakcijų ne šiaip sau nekalta pilvelio sopė, o rimti žarnyno spazmai ir netgi mirtis. Aspartamas gali sukelti daugiau kaip 90 įvairių neigiamų reakcijų, įskaitant galvos skausmą, orientacijos sutrikimus, pykinimą, galūnių tirpimą, mėšlungį, bėrimą, depresiją, irzlumą, nuovargį, baimės priepuolius, širdies ritmo sutrikimus, nemigą, regos sutrikimus, kurtumą, dusimą, kalbėjimo sutrikimus, skonio pojūčio netekimą, spengimą ausyse, svaigulį, atminties prastėjimą, sąnarių skausmus ir – kas galėjo pagalvoti – kūno masės didėjimą (pala, o tai dėl ko mes jį ten turėjome vartoti?).

Jeigu tai neatrodo pakankamai įtikinama, kaip JAV maisto ir vaistų tarnybai (FDA) rašo aspartamo toksiškumo informacijos centras, nuo šio saldiklio gali atsirasti smegenų auglių, išsivystyti išsėtinė sklerozė, epilepsija, Parkinsono ir Alzheimerio ligos, jis gali suketi išsigimimus, fibromialgiją ir cukrinį diabetą. Grįžtam prie klausimo, kam mes jį vartojam – ogi, anot gamintojo reklamos, kūno masei reguliuoti. Ar kilogramo kito atsikratymo kaina vartojant minėtus sutrikimus plius storėjimą sukeliančią medžiagą adekvati, spręsti kiekvienam vartotojui, nes kompetentingosioms įstaigoms ši kaina atrodo priimtina ir jos, paskatintos gamintojo pirktinių mokslininkų pateiktų „įrodymų“, mūsų sveikata mielai mokės.

Vienas naujausių rinkoje esančių saldiklių – nuo 2004 m. ES „Splenda“ pavadinimu parduodama sukraliozė (E955), 400–700 kartų saldesnė už cukrų. Šis chemikalas kūnui toks svetimas, kad organizme neva nesukelia jokių reakcijų – sukraliozė pereina per virškinimo traktą ir išsiskiria nepakitusi, anot gamintojo, neteikdama kūnui kalorijų, neveikdama insulino gamybos arba kraujo cukraus. Ji neturi ir kartaus poskonio, todėl laikoma diabetikams geriausiai tinkama saldinamąja medžiaga. Skamba per gražiai, kad būtų tiesa?

Ir ne veltui. Pirmieji tyrimai taip pat rodo, kad pirminis gamintojo skelbtas sukraliozės nesikišimas į medžiagų apykaitą tėra iš piršto laužtas, o jos sukeliami pakitimai organizme – negrįžtami. Juk praktiškai visi saldikliai į rinką pateko kaip išsigelbėjimas nuo nepageidaujamo cukraus poveikio, o jų žala nustatyta daug vėliau, kai jau nebuvo galima jos ignoruoti ir buvo norima į rinką pateikti naują „išsigelbėjimą“. Sukraliozė jau irgi renka savo būrį savanorių tyrimo dalyvių, kurie patys moka už teisę dalyvauti eksperimente ir mėgina apgauti organizmą nesusimąstydami, kad apgaudinėja save ir jiems bus atkeršyta vėžiu, širdies ir kraujagyslių sutrikimais, o pagaliau alkio priepuoliais ir antsvoriu.

Išsilaisvinti iš cukraus vergijos

Žmogaus aistra saldžiam skoniui pagimdė ne vieną cukroholikų kartą. Tai ne šiaip sau skambus dūrinys. Nemažai tyrimų ir stebėjimų rodo, kad saldus cukraus skonis sukelia tokią pačią priklausomybę, kaip ir vartojant „paturbintą“ cukrų – alkoholį. Prisismaližiavėlis taip nekrenta į akis, kaip prisivaišinusysis, ir neprigula atsipūsti mišrainėje, bet pamėginkite atimti iš saldumynais užauginto vaiko ar paauglio, dar negebančio valdyti emocijų, saldumynus ir išvysite ne ką silpnesnius abstinencijos simptomus kaip alkoholiko ar narkomano. Studijuojant mediciną Vokietijoje, kelerius metus teko dirbti su gydytoja, daugybę ligų pacientams padėjusia įveikti vien koreguojant mitybą.

Vienas iš pirmųjų etapų būdavo atsikratyti cukraus priklausomybės. Ir tai nebuvo paprasta, ypač kai nuo tos priklausomybės kenčia kitas. Tėvai, nustoję šerti savo atžalas saldėsiais dėl aktyvumo ir dėmesio sutrikimo (ADS), pasibaisėję pasakodavo apie agresijos prieš save ir kitus protrūkius (grasinimus ir mėginimą su(si)žaloti), neadekvačius judesius (lingavimą, sienų ir daiktų daužymą kumščiais, galva ir spardymą), klykimą, dejavimą ir pan. Tiesą sakant, tik mažuma tėvų ištverdavo šį siaubo teatrą nedavę vaikui saldėsių „dozės“.

Juk jie ir patys užaugę visuomenėje, kur vaikai it šunyčiai apdovanojami skanukais, kai pasielgia taip, kaip nori dresuotojai. Tėvai, kuriems pavyko įveikti savo ir vaiko priklausomybę, pasakojo, kad abstinencijos požymiai imdavę silpnėti ir išnykdavo per 2–4 savaites, vaikai tapdavo ramesni ir staiga stebuklingai imdavo domėtis aplinka bei gebėti sutelkti dėmesį net ir į tokius neįdomius dalykus, kaip mokymasis, kuris normalų standartinį vaiką ir be ADS domina mažai.

Kodėl cukraus toks poveikis? Specialistai mano, kad saldus skonis (nesvarbu, cukraus ar saldiklių) smegenis veikia kaip narkotinės medžiagos – stimuliuodamas malonumo centrus. Cukrus neaptemdo sąmonės, kaip koks kokainas, bet saldaus maisto poreikis žmones užvaldo panašiai – jeigu reikia, tai čia ir dabar. Šokolado, kramtomosios gumos, kapučino, kad tik gautume savo dozę. Kadangi cukrus susijęs ne su maistu, o su geismu, desertui vietos visada užteks, net kai esame visiškai sotūs ir dar vienas cepelinas, jau nekalbant apie salotas, nė už ką netilps.

Kiek kartu pirkote saldumyną ne todėl, kad jo norėjote, o todėl, kad jį pamatėte? Pardavimų strategai tai žino, todėl saldžiosios pagundos mūsų tyko prie kasos, kur norom nenorom tenka palaukti ir, sustojus akimirkai žavingai, vėl koks „visai mažas“ šokoladukas atsiduria krepšyje. O kiek kartų, atsidarę sausainių pakuotę, vietoj planuoto vieno sausainuko sušveitėte visą pakelį? Turbūt ne kartą. Ir turbūt kaskart nuramindami save, kad tai tik šiandien, nes diena buvo tokia sunki (puiki), ar kad rytoj tokia bus, o gal todėl, kad šiandien – pirmasis x-dienis šią savaitę.

Bet diena čia niekuo dėta. Vargu ar kalta ir kokia paslaptinga medžiaga, kuri verčia taip elgtis. Jūs negalite suvalgyti tik vieno arba nenupirkti, nors ir nereikia. Ir medžiaga ta visai nepaslaptinga, o nurodyta pakuotėje. Medžiaga, sukelianti saldų skonį, daug stipresnį už gerus ketinimus, protingus išvedžiojimus ir stiprią valią. Jeigu nors vienoje šių situacijų atpažinote save, esate cukraus vergas.

Į vergovę parduodame ir savo vaikus. Tik saldžiu ir (arba) stipriai apdorotu menkaverčiu maistu mintantys vaikai natūralaus maisto nemėgs ir netgi negalės suvirškinti. Jų vaikams šis poveikis bus dar stipresnis – jeigu jie vaikų apskritai turės. Minėtosios gydytojos laukiamajame buvo didžiulė lenta su kūdikių nuotraukomis, pavadinta „Mūsų detoksiukai“. Tie vaikai buvo gimę tėvams, sugebėjusiems išsilaisvinti iš saldumynų valdžios, sureguliavusiems svorį, atsikračiusiems daugelio civilizacijos ligų ir netikėtai pradėjusiems kūdikį.

Kartais nauja gyvybė išvalytame organizme užsimegzdavo, kai visi natūralaus pastojimo būdai jau buvo išbandyti, daugybės įstaigų laiptai numinti ir mintis apie savo kūdikį senokai palaidota. Jie netgi ne dėl to buvo kreipęsi į gydytoją, jie mėgino išvengti vienos ar kitos mirtinos ligos ir susilaukė tokio malonaus „šalutinio“ efekto.

Visgi daugeliui mažamečių saldumynų vergų gresia užaugti tokiais pačiais suaugusiaisiais, kenčiančiais nuo antsvorio ir pluošto gero gyvenimo ligų. Kaži ar reikia statistikų, kad pastebėtume, jog kasmet vis daugiau nutukusių vaikų ir suaugusiųjų vos ne akyse yrančiais dantimis. Tai ne išvaizdos ir ne genų problema, kaip mėginama pristatyti. Tai – sveikatos sutrikimas, užsidirbtas lenkiant galvą prieš cukrų.

Dar vienas labai svarbus, bet specialistų ir vartotojų visiškai ignoruojamas perteklinio cukraus vartojimo poveikis – imuniteto slopinimas. Nustatyta, kad suvartojus bet kokios formos koncentruoto cukraus – sacharozės, fruktozės, medaus ar saldinamojo sirupo – stipriai sumažėja organizmo sargų, baltųjų kraujo kūnelių geba naikinti patogenines bakterijas. Šis poveikis pasireiškia 30 min. po suvartojimo ir tęsiasi dar 4–5 valandas. Imuniteto slopinimas ne tik susilpnina atsparumą infekcijoms, bet ir atveria kelią kitoms ligoms, įskaitant vėžį.(1) Vėžys myli cukrų.

Kaloringumo ir priklausomybės aspektais, reikalo iš esmės nekeičia ir torto kilmė iš veganiško ar žaliavalgiško meniu. Stebint Lietuvos veganų ir žaliavalgių tinklaraščius krenta į akis, kad būtent jie linkę maitintis ypač saldžiai ir apie jų mitybos ypatumus bei galimas klaidas būtų galima parašyti atskirą traktatą, tačiau šis teiginys nepretenduoja į apibendrinimą ir nėra šio rašinio tema. Svarbu įsidėmėti vieną dalyką – cukrus yra cukrus, kad ir kaip jis būtų įvardytas, didelio skirtumo galutiniam rezultatui tai neturi. Ir vaikai puikiausiai auga be cukraus, neleisdami pasipelnyti nei vidaus ligų gydytojams, nei odontologams. Juos tereikia saugoti nuo tetulyčių, savo pačių priklausomybės užprogramuotų kišti saldumyną kiekvienam jaunikliui.

Cukraus priklausomybės sukeliamas ligas savo straipsnyje tinklaraštyje „GreenMedInfo“ išsamiai aprašė alopatinės medicinos atstovų labai nemėgstamas JAV radijo laidų vedėjas ir autorius Gary Null.(7)

Skonis – nėra nekintamas dydis

Vienas iš cukraus priklausomybę skatinančių veiksnių yra skonio receptorių nykimas. Tai reiškia, kad valgant labai saldų maistą mažėja receptorių, gebančių jį pajusti ir signalą nusiųsti į smegenis. Iš prigimties žmogus ypatingu gurmaniškumu nepasižymi, mūsų skonio ir kvapo juslės, palyginti su kitais žinduoliais, gan silpnos ir smegenys pernelyg nenusiteikusios tokios perteklinės informacijos analizuoti. Kai imame jas bombarduoti duomenimis apie papildomus pagardus, organizmas tiesiog sumažina informacijos siųstuvų kiekį.

Tai gerai iliustruoja pavyzdys su kita jusle – uosle. Įėję į stipriai prikvėpintą kambarį, kvapą juntame tik kurį laiką, o paskui „priprantame“. Lygiai taip pat priprantame ir prie skonio – jį tiesiog nustojame jausti. Kaip narkomanas, siekiantis vis didesnės dozės, kad pasiektų tą patį poveikį, taip ir saldžiavalgiai pasmerkti valgyti vis saldžiau, kad pajustų ankstesnį saldaus skonio keliamą malonumą, ir taip pat suvartoti daugiau kalorijų arba chemikalų.

Toks žmogus greitai nustos jausti natūralių vaisių ar uogų saldumą, todėl valgys juos su cukrumi, o „sveikuoliai“ – su medumi arba rinksis džiovintus vaisius, kuriuose cukraus koncentracija daug didesnė. Mažėjant skonio receptorių nebejuntamas ir kitų produktų skonis, pvz., daržovių, kurių visai nevalgoma arba joms naudojami kiti skonio stiprikliai. Bet lygiai taip pat, kaip išėję iš kambario ir po kurio laiko į jį grįžę vėl jaučiame aromatą, liovęsi šlamšti saldumynus galime atgauti ir skonio juslę.

Norint pradėti sveikiau maitintis – ir kad tokia mityba būtų skani – visų pirma reikia pažaboti poreikį valgyti saldžiai. Tai pats svarbiausias ir pirmasis žingsnis keičiant mitybą, o pat geriausias būdas jį įgyvendinti – NUTRAUKTI saldyto maisto vartojimą. Net jeigu iš pradžių ir bus sunku, tai tik įrodymas, kad saldumynai sukelia priklausomybę ir jūs iš jos vaduojatės. Jeigu norite eiti saldesniu, bet slidesniu ir ilgesnę agoniją užtikrinančiu keliu – galite mažinti saldumynų kiekį laipsniškai. Prisiminkite, kad pavojingiausias jūsų priešas – saldus skonis, o ne (tik) kalorijos. Mažinkite kalorijų kiekį ribodami saldumynus, o ne keisdami natūralius produktus išgrynintais arba cheminiais.

Iš asmeninės patirties ir pacientų stebėjimo galiu patikinti, kad išsivaduoti iš cukraus gniaužtų tikrai įmanoma ir, esant motyvacijai, netgi nėra labai sunku. Jeigu ir jums tai pavyks, nepamirškite, kad kaip ir buvusį alkoholiką kelios taurelės, taip ir buvusį cukroholiką gabalas torto vėl blokš į priklausomybės liūną. Gali būti, kad ir nustojus vergauti cukrui saldumynai turės tam tikrą masinamąją galią, nes siesis su kokiu nors išmokimu – veiksmo ir atlygio schema. Tai ypač tinka žmonėms, saldumynais kompensuojantiems tam tikrus asmeninio gyvenimo ar saviraiškos nesklandumus.

Galiu prižadėti, kad cukrui tebevergaujantys draugai mėgins sugrąžinti Jus į saldėsių valdžią pašaipomis ir torčiukų po nosimi kaišiojimu. Bet kuo ilgiau gyvensite be saldumynų, tuo labiau gerės Jūsų sveikata, išvaizda ir savijauta ir tuo lengviau bus atsispirti tokioms, greičiausiai iš pavydo organizuojamoms, gundymo akcijoms. Galbūt dabar mintis gyventi be saldumynų atrodo neįsivaizduojama arba kvaila, bet išsipainioję iš cukraus voratinklio pastebėsite, koks saldus tapo obuolys, pomidoras ar morka, ir koks šlykščiai cukrinis ir beskonis šokoladas ar pyragaitis, kuriuos anksčiau mėgote. Tai sudėlios taškus ant i. Tereikia patikėti, panorėti ir išdrįsti.

Literatūra:

1. The Detox Book: How to Detoxify Your Body to Improve Your Health, Stop Disease, and Reverse Aging, Bruce Fife, Piccadilly Books, 2011

2. Cancer – Step outside the box, Ty Bollinger, Infinity 5102 Partners, 2010

3. The pH Miracle, Robert O. Young and Shelley Redford Young, Grand Central Life & Style, 2010

4. Dr. Meilos Field fruktozės tyrimai: https://www.westonaprice.org/health-topics/modern-foods/the-double-danger-of-high-fructose-corn-syrup/

5. Tyrimo, nustačiusio, kad aspartamo, sukraliozės ir stevijos glikozido naudos kūno masės mažėjimui ir diabetui nenustatyta, aprašas: http://www.cmaj.ca/content/189/28/E929

6. Naujas išsamus straipsnis, kritikuojantis nuomonę dėl sukraliozės nežalingumo ir aprašantis tyrimus, kuriais nustatyta, kad sukraliozė veikia kraujo cukrų ir insulino išsiskyrimą, skyla į kancerogenines medžiagas veikiant karščiui ir niokoja žarnyno mikroflorą bei neturi teigiamos įtakos kūno masės mažėjimui: https://authoritynutrition.com/sucralose-good-or-bad/

7. Išsamus straipsnis apie cukrų, jo tyrimus ir nustatytą žalą su nuorodomis į konkrečius tyrimus: http://www.greenmedinfo.com/blog/sugar-killing-us-sweetly-0

8. EP ir ET Reglamentas Nr. 133/2008 dėl maisto priedų (saldiklių sąrašas I priede): http://eur-lex.europa.eu/legal-content/LT/TXT/?uri=celex:32008R1333

9. Vokietijos mokslininkų atlikto saldiklių aptikimo vandenyse tyrimo santrauka anglų k.: https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/19533103

Pastaba: šis straipsnis apie mitybą informacinio pobūdžio, jis neskirtas diagnozei nustatyti ar terapijai skirti. Esant arba atsiradus sveikatos sutrikimų reikia kreiptis į atitinkamą sveikatos priežiūros specialistą, gebantį tinkamai įvertinti individualiąsias paciento savybes ir skirti jam pritaikytą gydymą.

Gerbiami skaitytojai, jei manote, kad medžiaga, pateikta „infa.lt“ buvo jums nors truputį naudinga, jūs galite prisidėti paremdami svetainę Jums patogiu būdu

Atsiliepimų 8

  1. Toksvienas  ip: 5.20.58.168 -  2017-07-26, 13:25

    Kažkas kvaila! Viskas blogai nieko nevartot, sveikiausia yra iš karto numirt. O jei rimtai tai kuo pasaldyt diabetikui arbatą ? Gert pusryčiams vien tik žolių nuovirą… tada jau skaniau tiesiai iš krano atsigert.

  2. Tokiam vienam --»  ip: 213.130.204.17 -  2017-07-26, 16:42

    Kazkas kvaila klausti, kuo saldinti arbata, kai saldinta arbata yra slykstu. Nebutina gerti ”visokiu zoliu nuovirus”, tiesiog pakanka uzsiplikyti, ciobreliu, liepziedziu, avieciu ir pan. kurie patys is saves jau yra saldus. Arba tiesiog naturalia zaliaja ar juoda arbata ir skonis puikus ir sveikatai nauda.

  3. Isbandyta  ip: 73.16.41.242 -  2017-07-27, 01:12

    Labai geras straipsnis. Manau kad pozityviai nusiteikus imanoma atsisakyti ar bent jau apriboti saldumynu vartojima. Jei turite tiksla kodel norite atsisakyti saldumynu, tikrai pavyks. Jei vanduo is krano skanesnis nei arbata be cukraus, tada gerkite vandeni is krano. Po savaites pamatysite kokia skani arbata be cukraus.

  4. autorė  ip: 78.61.195.83 -  2017-07-27, 07:27

    Mielas Toksvienas,
    Diabetikui arbatos saldyti nereikia, kaip ir nereikia gerti kažkokio žolių nuoviro. Jeigu skaniau atsigerti iš krano – atsigerkite, lietuviškas krano vanduo nėra blogas 🙂 Būtent diabetikams ir reiktų pamėginti nustoti valgyti saldžiai, nors labai gerai suprantu, kad jiems dar sunkiau – juk greičiausiai vartoja vaistus, kurių dozę, mažinant cukrų ir saldumynus, greičiausiai reikės mažinti. Tokiu atveju reiks atidžiai stebėti gliukozės kiekį kraujyje – bent jau prieš valgį ir 1 val. po to. Žinoma, būtų tobula, kad mažinant vaistus Jus stebėtų ir konsultuotų specialistas, bet jis to nedarys, nes suinteresuotas vaistus didinti. Patikėkit, ir kavą, ir arbatą galima gerti nesaldytus – išbandyta 🙂 Ir jeigu išdrįstumėte pamėginti, poveikis Jus tikrai maloniai nustebintų. Tik stebėkit gliukozę kraujyje ir pritaikykit bent jau insulino kiekį – tą turėtumėte mokėti. Tarp kitko, specialistai, norintys diabetikus pagydyti, o ne tik iki gyvos galvos gydyti (tai iki tam tikro lygio II tipo diabeto atveju įmanoma), visų pirma pataria jiems atsisakyti būtent saldytų ir kitų gėrimų, išskyrus vandenį, nes su gėrimais saldžios medžiagos į kraują patenka dar greičiau, nei su maistu. Sėkmės Jums.

  5. J  ip: 88.119.208.102 -  2017-07-27, 16:00

    Tobulas straipsnis, bet pasigedau informacijos apie cukru vaisiuose ar darzovese?! Kodel neaptarete sio klausimo? Bananai, kuriu aukstas GI ir turintys labai daug cukraus, ar ananasai, kurie turi jo zymiai maziau ir su mazesniu GI… kaip su ju vartojimu ir poveikiu organizmui? aciu:)

  6. autorė  ip: 78.61.195.83 -  2017-07-30, 15:05

    > J,
    Tai nebuvo šio straipsnio tema. Iš esmės, kalbant apie saldaus skonio poveikį, vaisius ir saldžias daržoves galima būtų priskirti natūraliai saldžioms medžiagoms. Tai maistas, organizmas jį atpažįsta ir moka metabolizuoti, bet nepravartu maitintis vien juo, ar kad toks maistas sudarytų didžiąją dalį raciono. Tai būtų tema kalbant apie produktų GI ir diabetą, o ypač apie organizmo terpės rūgštėjimą (rūgimą), kuris, galima sakyti, susijęs su visom ligom.

  7. Ricardas  ip: 84.15.188.180 -  2017-08-01, 21:30

    gerb.autore noriu paklausti maltodekstrinas kas tai,radau ji bio organic sausainiu sudetyje ar labai neigiamas jo poveikis,aciu

  8. autorė  ip: 78.61.195.83 -  2017-08-04, 20:29

    > Ricardas,
    maltodekstrinas – tai veikiant rūgštimi modifikuotas krakmolas. Iš esmės tai – išgryninta gliukozė, priklausomai nuo apdorojimo laipsnio vadinama maltodekstrinu arba gliukozės sirupu. Viena iš savybių – suteikia traškią luobelę kepiniams. Pagal poveikį – kaip gliukozės

Rašyti Atsiliepimą

  Rolandas Paksas: Prieš mokytojų skurdą turi pakilti tėvai

Rolandas Paksas: Prieš mokytojų skurdą turi pakilti tėvai

0 atsiliepimųSkaityti visą įrašą
  Vaizduotės sociologija

Vaizduotės sociologija

0 atsiliepimųSkaityti visą įrašą
  A.Skardžius : „Seimas bijo kelti ‘Independence’ aferos klausimus, nes mato, kaip esu daužomas“

A.Skardžius : „Seimas bijo kelti ‘Independence’ aferos klausimus, nes mato, kaip esu daužomas“

0 atsiliepimųSkaityti visą įrašą
  Tvarkietis: mažinamos pajamų lubos, didinami mokesčiai ir akcizas dyzelinui, kas taps pretekstu didinti visų prekių kainas

Tvarkietis: mažinamos pajamų lubos, didinami mokesčiai ir akcizas dyzelinui, kas taps pretekstu didinti visų prekių kainas

0 atsiliepimųSkaityti visą įrašą
  Referendumas Šveicarijoje – kodėl mūsų valdžia nemato ir nesimoko?

Referendumas Šveicarijoje – kodėl mūsų valdžia nemato ir nesimoko?

0 atsiliepimųSkaityti visą įrašą
  Liberalo E. Gentvilo klausimai ministrui R. Masiuliui verti 3 milijonų eurų

Liberalo E. Gentvilo klausimai ministrui R. Masiuliui verti 3 milijonų eurų

1 atsiliepimasSkaityti visą įrašą
  Leninizmas mirė, tegyvuoja trockizmas (5-a dalis)

Leninizmas mirė, tegyvuoja trockizmas (5-a dalis)

0 atsiliepimųSkaityti visą įrašą
  Ar Lietuvoje yra drįstančių patarti Lietuvos prezidentei?

Ar Lietuvoje yra drįstančių patarti Lietuvos prezidentei?

0 atsiliepimųSkaityti visą įrašą
  Leninizmas mirė, tegyvuoja trockizmas (4-a dalis)

Leninizmas mirė, tegyvuoja trockizmas (4-a dalis)

0 atsiliepimųSkaityti visą įrašą
  Leninizmas mirė, tegyvuoja trockizmas (3-a dalis)

Leninizmas mirė, tegyvuoja trockizmas (3-a dalis)

0 atsiliepimųSkaityti visą įrašą
  Rolandas Paksas: Tikros demokratijos nereikia diegti nei šautuvais nei guminėmis lazdomis

Rolandas Paksas: Tikros demokratijos nereikia diegti nei šautuvais nei guminėmis lazdomis

1 atsiliepimasSkaityti visą įrašą
  G. Paluckas: pajamų nelygybę akivaizdžiai didina dabartinė mokesčių sistema

G. Paluckas: pajamų nelygybę akivaizdžiai didina dabartinė mokesčių sistema

atsiliepimų 3Skaityti visą įrašą
  Liberalas siūlo įteisinti deklaruoti ne gyvenamąją vietą, o el-pašto adresą

Liberalas siūlo įteisinti deklaruoti ne gyvenamąją vietą, o el-pašto adresą

atsiliepimų 2Skaityti visą įrašą
  Leninizmas mirė – tegyvuoja trockizmas (2-a dalis)

Leninizmas mirė – tegyvuoja trockizmas (2-a dalis)

atsiliepimų 2Skaityti visą įrašą
  Leninizmas mirė – tegyvuoja trockizmas (1-a dalis)

Leninizmas mirė – tegyvuoja trockizmas (1-a dalis)

0 atsiliepimųSkaityti visą įrašą
  Rolandas Paksas: Po smurto Katalonijoje būtina šaukti neeilinę Europos Vadovų Tarybą

Rolandas Paksas: Po smurto Katalonijoje būtina šaukti neeilinę Europos Vadovų Tarybą

1 atsiliepimasSkaityti visą įrašą
  Katalonijos įvykiai – didelių permainų Europos Sąjungoje pradžia

Katalonijos įvykiai – didelių permainų Europos Sąjungoje pradžia

atsiliepimų 4Skaityti visą įrašą

Atsiliepimai

Pagrindinis ir neatleistinas kapitalizmo blogis yra dirbtinis godumo stimuliavimas ir nepaliaujamas turtėjimas, tą godumą tenkinant....

Ir vis tik įkyriai neatsakoma į klausimą kaip ruošiamasi išspręsti pavyzdžiui tų automobilių baterijų pakrovimo...

Begiot gerai, kol kazkas nepradeda skaudet. Man pradzioj pradejo nugara, o veliau keliai. Tada puse...

Urodai pasodin pacius ant minimumo ir tegul mokasi tuos mokescius!!! Noreciau paziuret kokia dudele...

Pradžioje bėgimas duoda labai daug, vėliau svorio kritimas labai sumažėja ir net sustoja, tada reikia...

Kai miegame ant lovos mes pamirštame, ką sukelia miego trūkumas. Be miego mes neišgyventume...

Laba mano draugas mane seka visuose mano zingsniuose per zemelapi nejaukei jauciuosi gal yra koks...

Vokietijoje minimali alga 1498 eurai. Tai yra keturis kartus didesnė, todėl vokiečiai keturis kartus smardžiau...

>> Audrei O tai kodel jis turetu skirti ar neskirti? Tema visiskai...

Pagrindinis ir neatleistinas kapitalizmo blogis yra dirbtinis godumo stimuliavimas ir nepaliaujamas turtėjimas, tą godumą tenkinant....

Ir vis tik įkyriai neatsakoma į klausimą kaip ruošiamasi išspręsti pavyzdžiui tų automobilių baterijų pakrovimo...

Begiot gerai, kol kazkas nepradeda skaudet. Man pradzioj pradejo nugara, o veliau keliai. Tada puse...

Urodai pasodin pacius ant minimumo ir tegul mokasi tuos mokescius!!! Noreciau paziuret kokia dudele...

Pradžioje bėgimas duoda labai daug, vėliau svorio kritimas labai sumažėja ir net sustoja, tada reikia...

Kai miegame ant lovos mes pamirštame, ką sukelia miego trūkumas. Be miego mes neišgyventume...

Laba mano draugas mane seka visuose mano zingsniuose per zemelapi nejaukei jauciuosi gal yra koks...

Vokietijoje minimali alga 1498 eurai. Tai yra keturis kartus didesnė, todėl vokiečiai keturis kartus smardžiau...

>> Audrei O tai kodel jis turetu skirti ar neskirti? Tema visiskai...

Pasidalinkite tuo su savo draugais