infa.lt

EPA-EFE/CHRISTOPHE PETIT TESSON

Prancūzija. Po eilinės susidūrimų dienos, judėjimas „Geltonosios liemenės“, matomai, įsitvirtino į 2018 metų pabaigos istoriją, tuo pačiu perėmusios niūresnį, bet ir labiau ryžtingo pobūdžio įvaizdį. Nuovargis po keleto savaičių protestų mūsų akyse virsta į aklą įniršį, kurio protrūkiai tampa tik kietesni, rašo prancūzų atlantico.fr portalas.

Kaip bebūtų, šiame, taip vadinamame socialiniame judėjime, prie demonstrantų, kurie iš visų jėgų bandė valdžią, su panieka žiūrinčią į juos, išgirsti save, prisijungė ekstremistai (didžiąja dalimi radikali antifa iš „juodųjų blokų“). Jų vienintelis tikslas – naikinimas.

Tačiau labai svarbu neapsirikti su vertinimais ir kova. Jeigu neskaitytume nuostolių iš šios mažumos pusės, kurią reikia sulaikyti ir atiduoti teismui, – šiandien ant kortos pastatytas orumas. Orumas tų, kurie dirba, tačiau mato savo gyvenimo sąlygų blogėjimą. Orumas tų, kurie susirūpinę dėl savo ir savo vaikų ateities. Orumas tų, kurie visą savo gyvenimą mokėjo mokesčius ir kurių pensija šiandien tampa vis mažesnė.

Iš esmės, „geltonosios liemenės“ – viso tik Prancūzijos piliečiai, kurie reikalauja, kad valdžia vykdytų savo pagrindinį vaidmenį: gintų visuomenę.

Tačiau E. Makrono vyriausybė į šią pykčio bangą atsako iš toli, su kritika ir panieka. Iš savo Kapitolijau auk6tumų prezidentas priėmė tokį sprendimą: niekingos asmenybės nieko nesuprato.

Nors tame, kai kalbame apie sugebėjimą ir suvokimą matyti realybę, iš tiesų klysta prancūzų vadovybė. Kai „geltonosios liemenės“ kalba apie mokesčius, perkamąją galią ir ateitį, prezidentinės daugumos atstovai jiems atsako svarstymais apie ekologiją ir rentabilumą.

„Makronai, kiek ilgai tu bandysi mūsų kantrybę?“, – užduotų klausimą šių laikų Ciceronas, matydamas tokį pažeminimą. Iš smurto scenų, kurias be galo komentuoja apstulbinti prezidentinės partijos atstovai, seka tik viena: panieka. Šis pojūtis tapo tikru prezidentinės E. Makrono kadencijos simboliu.

Valstybės vadovas, kuris nuo pat pradžių save pristatė liberalizmo šaukliu ir į vertų sekti žvaigždžių rangą iškėlė Vokietiją (jis iki šiol atsisako pamatyti jos struktūrines silpnybes), be galo žemino prancūzus. Atleiskite, ne visus prancūzus, o tik liaudį. Visi mes puikiai atsimename, jog, jeigu mes norime atrasti darbą, pakanka tiesiog pereiti gatvę. Kai ministrai kalba apie „Respublikos įžeidimą“, jiems vertėtų prisiminti, kad tai suvereni tauta atvedė juos į valdžią ir jog jie (norisi jiems to ar ne), buvo ir yra jos tarnai.

Likimui nesvetima ironija, ir kai E.Makronas su triumfu pareiškė Lotynų Amerikos Rūmuose Benallos bylos metu „Tegu atvažiuoja manęs“, – jis aiškiai buvo išgirstas. Ko gero mūsų aukščiausiasis prezidentas buvo išėjęs iš savęs. Praėjo šeši mėnesiai. Rudenį ėmė kauptis įniršis.

Jis subrendo ir išsiliejo į tikrą protestų bangą, kuri susikoncentravo ir virto sprogimu, kaip rašė filosofas Peteris Sloterdaikas ( Peter Sloterdijk) savo knygoje „Įniršis ir laikas“.

E.Makronas padarė semantinę klaidą: prieš jį stojo ne tie, kurie nieko neneša savyje, o tie, pas kuriuos nieko nėra. „Geltonosios liemenės“ – tai pirmiausia prancūzai, kurie nebeturi ką prarasti dėl nepakeliamai sunkios mokesčių naštos. Neapgalvota politika, kalbanti apie bazinę politinę taktiką, liudija apie jo aiškų pralaimėjimą.

Atsisakydama atsakyti į tikrą klausimą (kalba neina apie ekologiją, kuri išaukštinama į moralizuojančios ir baudžiamosios dogmos statusą), sėdinti aukštai savajame Olimpe vyriausybė daro klaidą. Istorinės paralelės su 1788 ir 1934 metais ar dar kokia kita data, šiuo atveju neturi didelės prasmės: vienos priežastys dažniausia veda prie vienų ir tų pačių pasekmių. Bet kuriuo atveju, vieną dalyką galima tvirtinti visiškai tiksliai: vyriausybė nepajėgi vykdyti Tautos gynėjos vaidmens.

Galima netgi pasakyti, kad šiandien situacija dar blogesnė: – vyriausybė ne tik negina Tautos, o niekina ją. Jeigu duonos nėra, tegu toji valgo biokurą!