infa.lt

Šiandien visi turėtume atkreipti dėmesį į tai, kad šeima, kaip institutas, šiandien atakuojama ne tik iš vidaus, padedant vietiniams aborigenams atimti mūsų vaikus, bet ir iš išorės, verčiant Lietuvą šeima pripažinti tai, kas ja niekada nebuvo ir nėra.

Kalbu apie vienos lyties asmenis, kurių sąjungos bus, jei jau ne pripažįstamos Lietuvoje, tai bent jau toleruojamos, kaip įvykęs faktas. Todėl visų mūsų pozicija šiuo klausimu turėtų būti vieninga – jei jau „Už šeimą” – tai iki galo. Už mūsų šeimą, o ne už „jų šeimą”.

Antraip mūsų vaikų paklausa „rinkoje” tik dar labiau išaugs, kadangi joje atsiras daugybė „bevaikių” nuo prigimimo.

Reikia turėti omenyje, kad šis procesas vyksta nuosekliai ir po žingsnelį – Overtono langas atsiveria pamažu, įleisdamas į visuomenę vis didesnę dozę to, ką mes pirmu metu vadinome tikruoju vardu, o šiandien jau ištariame tik Ezopo kalba, bijodami atvirai įvardinti – kas yra kas. Toli nuėjome per nepriklausomybės metus.

Vis tik žodžio laisvė nesuteikia mums teisės kalbėti ką galvojame, iš ko galima daryti išvadą, kad ir tokio dalyko, kaip „žodžio laisvė” – nėra. Yra tik nubrėžtos ribos – kas galima, o ko jau ne. Vienose šalyse tos ribos erdvesnės, todėl palyginus su kitomis mes sakome, jog pas mus žodžio laisvė.

Tačiau kai mes kalbame apie Šeimą – žodžio laisvė jos atžvilgiu jau siaurėja ir pas mus.. – pavyzdžiui, vaikų teisių įstatyme tėvų jau nėra – nei mamos, nei tėčio. Yra tik vaiko atstovai.

Tuojau ir kalbant apie santuoką vis labiau bus naudojamas „sutuoktiniai”, o ne vyras ir žmona. Kitose šalyse šie dalykai jau yra senokai, todėl galime neabejot, jog eilėje – mes.

Šeima, tai ne tik tėvai ir vaikai – šeima perduoda nuo amžių glūdumos pas mus atėjusias tradicijas, kuriose gyvi mūsų protėviai, – jų dainos, tautosaka, folkloras, menas ir viskas, kas mums leidžia laikyti save tauta – viskas, kas mus jungia.

Todėl ataka prieš šeimą, daugeliui net nesuvokiama ir nepastebima, iš tiesų yra mūsų gyvensenos pagrindų griovimas, nes tik atsimindami, dabar jau trupiniais, savo istoriją, savo didvyriškus protėvių žygus, jų pasiaukojimą ginant savo Tėvynę, mes turime iš ko imti pavyzdį, turime kuo pasiremti sunkią mums valandą, mes suvokiame, kad galime ištverti viską, kol su mumis yra mūsų protėvių dvasia.

Ir tą mums nuolat, iš kartos į kartą perduoda ŠEIMĄ. Šiandien ji yra tai, kas padės mums išlikti kuo esame, jei mes sugebėsime ją apginti. Jos išlikimas – tai mūsų gyvenimas. Alternatyvų čia nėra.

Sekite autorių Facebook