infa.lt

Rolandas Paksas. Mažos kainos išnyko kaip dūmas, neblaškomas vėjo

INFA.LT
2018.11.03 17:14

prezidentas Rolandas Paksas

Vyriausybės priemonės, kuriomis pasišauta suvaldyti šalyje neproporcingai didėjančias prekių ir paslaugų kainas, tėra tik parodomosios politikos ženklai.

Tokio pobūdžio „akcija“ tarsi pratęsia dar neužmirštą odę iš esmės tuščiam „geros verslo praktikos“ memorandumui, kuris buvo bene vienintelė valdžios „garantija“ visuomenei, jog „euras nėra priežastis kelti kainas“.

Tuo metu mažai kas manė, kad pati valiuta greitu laiku tiesiogiai gali nulemti nepagrįstą kainų padidėjimą Lietuvoje, tačiau tai, kas atsitiko ilgainiui, atvėrė visišką mūsų ekonominės politikos nebuvimą ir absoliutų valstybės nepasiruošimą deramai valdyti socialinius pokyčius.

Kasdien didėjančią oraus pragyvenimo resursų stoką patiria vis daugiau žmonių. Šis negatyvus patyrimas kelia žmonių nusivylimą ir nesaugumo pojūtį, didina visuomenės tarpusavio nepasitikėjimą bei susipriešinimą. Auganti neviltis bei pajamų stygius laiko lietuvių tautą kultūriniuose ir socialiniuose paribiuose.

Stoka ekonomikoje, kuri iš dalies turėtų skatinti kūrybišką veikimą, šiandien verčia žmogų nuolankiai pasiduoti likimui.

Sudėtinga situacija šalyje yra nebeįveikiama pavienių žmonių pastangomis, tuo tarpu „pasiklydę neveiksnume“ valstybės institucijos neatlieka privalomų reguliavimo funkcijų.

Matome, kaip spontaniškai augančios kainos stekena dirbančiųjų šeimas, nacionalinį biudžetą vis labiau slegia įvairių sluoksnių socialinio išlaikymo poreikiai. O valdžios olimpe „ramiu veidu“ atliekamos abstrakčios analizės vadinamajam „kainų mažinimo planui įgyvendinti“.

Politikams žadant „mažinti administracinę naštą verslui“, Lietuvoje yra pasikeitusios ištisos kartos, tačiau šio „mažinimo miražo“ realiai dar niekas nėra patyręs, dar niekas nėra regėjęs.

Šia prasme sunku būtų be humoro vertinti ir naujausius ūkio ministro pažadus „sumažinti reguliacinius reikalavimus gaminantiems tortus kaime savo namuose“ arba sudaryti sąlygas viešųjų pirkimų lauke, kad „smulkus ir vidutinis verslas galėtų šiek tiek lengviau kvėpuoti“.

Smulkiajam ir vidutiniam verslui Lietuvoje jau seniai reikėjo, mediciniškai išsireiškiant, deguonies kaukių ir skubios reanimacijos, tačiau vietoj veiksmingų programinių priemonių institucijų „pasitarimuose“ toliau postringaujama apie gerųjų praktikų, sutarčių sudarymo planus bei Konkurencijos tarybos stiprinimą, kas turėtų priešinga linkme paveikti kainų augimą.

Gali būti, kad tokiu būdu tarp eilučių visuomenei leidžiama suprasti, jog ir šį kartą iš Vyriausybės nieko konkretaus negalima tikėtis bent jau artimiausiu metu ir ji šiame „kainų mūšyje“ yra kapituliavusi.

Vos drungna politikų reakcija į padėtį kainų ūkyje labai susišaukia su privilegijuotųjų visuomenės sluoksnių reakcija į masinę lietuvių tautos emigraciją, kuomet ne tik nieko konkretaus nebuvo padaryta valstybės lygmeniu, bet net nebandyta giliau suvokti, drąsiai teigiu – tikros krizės priežasčių, įvertinti jos pasekmių.

Vien šio nevaldomo reiškinio apskaičiuota ekonominė žala valstybei būtų milžiniška, o kultūrinės ir moralinės pasekmės lietuvių tautai turės neatkuriamų padarinių ilgame laikotarpyje.

Švelniai tariant, stiprus kainų šuolis Lietuvoje prasidėjo vos spėjus sunaikinti nacionalinę valiutą.

Kol Lietuvos banko rūsiuose veikė popierinių litų smulkintuvai ir banknotų drožlės buvo presuojamos į briketus, o 50 lito centų varis perlydomas į paminklą pirmajam Lietuvos banko valdytojui Vladui Jurgučiui, kuris sukūrė tvirtus pamatus mūsų pinigų sistemai, praktiškai visos valstybės institucijos „užmerkė akis“ į tai, kas dedasi parduotuvėse, prekybos centruose ir turgavietėse.

Ten pasibaigė Lietuvos įmonių, verslo asociacijų, verslininkų ir savivaldybių savanoriški įsipareigojimai „užtikrinti sąžiningą kainų litais perskaičiavimą į eurus ir nesinaudoti euro įvedimu kaip pretekstu didinti prekių ir paslaugų kainas“, ten mirė gerosios praktikos memorandumo pamatiniai principai: sąžiningumas, atsakingumas, skaidrumas, paslaugumas ir bendruomeniškumas. Perfrazuojant Maironį, išnyko kaip dūmas, neblaškomas vėjo ir niekas jų neminės!

Paminklo profesoriui Jurgučiui „kūrimas“ baigėsi tragiškai.

Šiandien iš suaukotų euro centų prie Aušros Vartų reikėtų išlieti antipaminklą dabartiniam Lietuvos banko viršininkui Vitui Vasiliauskui, kuris įkūnija tuos, kurie sunaikino savarankišką valstybės pinigų sistemą.

Kita vertus, svarstant 2019 metų valstybės biudžetą Seime, ilgiau nebegalima nepaisyti realios situacijos ir atidėlioti veiksmingų nacionalinių priemonių, kurios leistų sustabdyti kainų augimą Lietuvoje, priėmimą.

Lietuva gali turėti tokius „apyvartos mokesčius reglamentuojančius teisės aktus, kurie neiškraipytų konkurencijos sąlygų ir netrukdytų laisvai judėti prekėms ir paslaugoms.“ Tačiau, deja, neturi.

Europos Sąjungos direktyvos nustato, jog kiekvienoje šalyje standartinis pridėtinės vertės (PVM) mokesčio tarifas, taikomas daugumai prekių ir paslaugų, negali būti mažesnis nei 15 procentų. O Lietuvoje tebegalioja „krizinis“ PVM tarifas – 21 procentas. Maža to, valdžia tarsi „pamiršo“ pažadą sugrąžinti šį mokestį į 18 procentų pasibaigus krizei.

Šalia standartinio PVM gali būti nustatyti sumažinti tarifai – ne daugiau kaip du – ribotam parduodamų prekių ir paslaugų rūšių skaičiui, kurie paprastai negali būti mažesni kaip 5 procentai.

Dabar 5 procentų lengvatinis PVM tarifas taikomas vaistams, o 9 procentų – keleivių vežimui, spaudai, knygoms ir neperiodiniams informaciniams leidiniams, viešbučiams, centralizuotam šildymui.

Europos Sąjungos taisyklės leidžia, jog kai kuriose šalyse tam tikroms parduodamoms prekėms ar paslaugoms taip pat taikomas nulinis tarifas.

Sunku suvokti, kodėl Lietuva nėra visa apimtimi išnaudojusi visų galimybių taikyti pridėtinės vertės lengvatas pagrindiniams maisto produktams, nors didžiąją dalį savo uždirbtų pajamų gyventojai išleidžia būtent maistui.

Daugumoje Europos Sąjungos valstybių kaip tik ši taisyklė galioja svarbiausioms prekėms. Vienose šalyse jis įvestas mėsai, kitose pagrindiniam produktų krepšeliui, trečiose praktiškai visiems maisto produktams. Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje ir Airijoje maistui taikomas nulinis pridėtinės vertės tarifas.

Esu įsitikinęs, kad Lietuvos Vyriausybė tiesiog privalo priimti nuoseklaus pridėtinės vertės mokesčio tarifų pertvarkymo mažinimo linkme programą, kurioje maistui būtų nustatytas nulinis PVM tarifas.

Priešingu atveju, tektų dar kartą priminti perfrazuotą Maironio frazę…

→ Šis straipsnis nemokamas. Parengti jį ir išlaikyti čia – kainuoja.. Paremkite infa.lt

→ Naujienlaiškis

→ Visa naujienų juosta >>

žiūrėjo 173

Žymos:

Komentarų: 0

Rašyti komentarą


Taip pat skaitykite:

Naujienlaiškio Prenumerata


Laikrodis

Apklausa

Ar pritariate visuotiniam privalomos karo tarnybos įteisinimui?


Rodyti rezultatus

Loading ...

Kūno masės ir ūgio indekso (KMI) apskaičiavimas

    Algimantas Rusteika. Politinė neviltis – kaip prekė

Algimantas Rusteika. Politinė neviltis – kaip prekė

komentarai 3 Skaityti visą įrašą
    Europos Sąjunga ekskomunikuoja savo piliečius: sankcijos be teismo, be kaltinimo, be vilties

Europos Sąjunga ekskomunikuoja savo piliečius: sankcijos be teismo, be kaltinimo, be vilties

komentarai 4 Skaityti visą įrašą
    Jolanta Blažytė. Taika per stiprybę ar karas per trydą?

Jolanta Blažytė. Taika per stiprybę ar karas per trydą?

komentarai 2 Skaityti visą įrašą
    Gintaras Furmanavičius.  Kokie reikalai su Krymo tiltu?

Gintaras Furmanavičius. Kokie reikalai su Krymo tiltu?

Komentarų: 1 Skaityti visą įrašą
    Kiek gyvenimo atiduodame mokesčiams

Kiek gyvenimo atiduodame mokesčiams

komentarai 2 Skaityti visą įrašą
    Tęsinys: Informacinis badas, augimo iliuzija ir sisteminis disonansas

Tęsinys: Informacinis badas, augimo iliuzija ir sisteminis disonansas

komentarai 3 Skaityti visą įrašą
    Algimantas Rusteika. Labas rytas, Lietuva

Algimantas Rusteika. Labas rytas, Lietuva

Komentarų: 0 Skaityti visą įrašą
    Algimantas Rusteika. Lietuvio vidinis monologas (Metai iki pirmojo pogromo)

Algimantas Rusteika. Lietuvio vidinis monologas (Metai iki pirmojo pogromo)

komentarai 3 Skaityti visą įrašą
    Linas Karpavičius. Dar kartą apie didžiausią, bet ne vienintelį dirbtinai sukurtą mitą.

Linas Karpavičius. Dar kartą apie didžiausią, bet ne vienintelį dirbtinai sukurtą mitą.

Komentarų: 1 Skaityti visą įrašą
    Apie „piktą raganą, miegančiąją gražuolę ir „gerąją fėją“ (alegorija)

Apie „piktą raganą, miegančiąją gražuolę ir „gerąją fėją“ (alegorija)

komentarai 2 Skaityti visą įrašą
    Gintaras Furmanavičius. Apie žymiausio Lietuvos anūko veiklos palikimą

Gintaras Furmanavičius. Apie žymiausio Lietuvos anūko veiklos palikimą

komentarai 3 Skaityti visą įrašą
    Įstatymas nevaisingų porų vardu – toms, kurios nėra nevaisingos. Partnerystė pro šonines duris

Įstatymas nevaisingų porų vardu – toms, kurios nėra nevaisingos. Partnerystė pro šonines duris

Komentarų: 1 Skaityti visą įrašą
    Valdžia efektyvina privataus verslo [su]valdymą: Pinigų užteks visiems!

Valdžia efektyvina privataus verslo [su]valdymą: Pinigų užteks visiems!

komentarai 3 Skaityti visą įrašą

Jei išėjus ima lyti, Rusas kaltas čia, brolyti! Jei premjeras nupindėjęs, kaltas rusas niekadėjas. Jeigu...

taigi, keičiasi epocha, pati sistema griūva, globalizmas braška - nereikės jų versti, patys subyrės... ateis...

tai dar vadinasi darbas svetimos valstybes labui. isdavyste, ir piktybinis kenkimas. ir kas toliau? nieko....

visos reprodukcines teises dabar yra moters rankose. tik jos sprendzia su kuom gultis i lova,...

V

kazkokie kliedesiai. susirenka psichiniai loigoniai ir kliedi. ir kodel juos vadina lyderiais? taigi padugnės ir...

Hmm

Gal būtų ir nieko, bet kiek Vėgėlė blaškėsi per partijas ir vis jam kažkas negerai,...

Čia ką jie planuoja, dar nereiškia, kad tas planas bus įgyvendintas, nes iki 28-jų pačios...