infa.lt

“Tai, kas manęs nenužudo, padaro mane stipresniu!“, – taip pasakė Nyčė, o paskui išprotėjo ir mirė.

Todėl, kad tai tik skambūs žodžiai, bet tai – netiesa.

Tai, kas mūsų nenužudo tą pačią akimirką – nužudo mus palaipsniui, nepastebimai.

Nužudo mūsų gerumą ir pasitikėjimą.

Švelnumą ir nuoširdumą.

Atvirumą, dosnumą, aiškų žvilgsnį ir jautrią širdį…

Apgaulė, išdavystė, nedėkingumas, žiaurumas, abejingumas, nesąžiningumas gali ne iš karto nužudyti. O po lašą, po lašą…

Iškentėsime, išlaikysime, žaizdos užgis. Randas liks – sugrubės oda.

Ir štai taip, po truputį, apaugsi ta kieta oda, ir pats nepastebėsi – kaip taip galėjo nutikti?

Ir galima save raminti – aš tapau stipresniu!

Taip. Bet sieloje nutrūko dar viena styga, dar vienas krištolinis varpelis nutilo.

Ten, sieloje, kažkas mirė – geroji fėja ar mažasis angelas. Kurie buvo mūsų dalimi.

Ir tada tu jau tiksliai žinai, kaip reikia atsakyti į smūgį. Kaip – į žodį žeidžiantį. Kaip duoti atsaką, jei to reikia.

Ir tiksliai žinai, kad gali gauti smūgį – tiesiog taip, nei už ką. Arba vietoje dėkingumo. Ir tu visai tuo nesistebi.

Pripratai. Ir išmokai kentėti arba gintis.

Bet su kiekvienu smūgiu, išdavyste, nusivylimu, tu kažką negrįžtamai prarandi. Ir tai išeina visiems laikams ir miršta.

Ir tampi stipresniu, taip. Bet – kitų labai svarbių savybių sąskaita.

Tai, kas manęs nenužudo, tiesiog nužudo ne iš karto.

Bet nežinia – tai padaro mane stipresniu, ar – ne tokiu jautriu, bejausmiu…

Nereikia to, kas mus žudo. Ir tų, kas žudo – nereikia.

Todėl, kad jie – vis vien žudikai. Svetimų tyrų sielų ir šviesių polėkių žudikai…

Pagal A. Kirjanovos novelę, vertė ruvi.lt