infa.lt

„Žiedų valdovo“ autorius J. R. R. Tolkienas buvo romantikas. Kai jis, būdamas 16 metų, sutiko savo būsimą žmoną Edith, iš karto ją pamilo ir pradėjo nuolatos kviestis ją į vietos arbatines. Kai apie romaną sužinojo Tolkieno dvasios tėvas, jis uždraudė būsimam rašytojui bendrauti su Edith tol, kol jam nesukaks 21 metai. Visa tai tam, kad nebūtų jokių trikdžių studijoms. Tolkienas dvejodamas sutiko. Ilgus penkerius metus jis laukė tos, kuri, kaip žinojo, yra jo sielos draugė. Savo 21 gimtadienio išvakarėse jis parašė Edith laišką, kuriame išpažino meilę ir paprašė jos rankos. Po savaitės jie susižadėjo. „Catholic Gentlman“ autorius Samas Guzmanas pasakoja žymiojo rašytojo meilės istoriją.

Per savo gyvenimą Tolkienas rašė savo žmonai meilės poemas, o savo laiškuose draugams vis girdavo savo nuostabią gyvenimo draugę. Tačiau bene žymiausias ir ilgiausiai išlikęs jo meilės išpažinimas mylimai nuotakai yra jos įpynimas į Viduržemio mitologiją – Bereno ir Liucjenos meilės istoriją. Veikiausiai būtų sunku surasti labiau jaudinamą meilės prisipažinimą. Savo sūnui Christopheriui Tolkienas rašė: „Niekada nevadinau Editos Liucjena, tačiau ji buvo istorijos, tapusios esmine „Silmarlijono“ dalimi, šaltinis. Ji pirmiausia buvo užrašyta mažoje miško laukymėje pilnoje dėmėtųjų maudų Rose, Jorkšyre (aš ten 1917 metais trumpą laiką vadovavau Humberio įgulos stebėjimo postui, o ji tuo metu galėjo su manimi kurį laiką gyventi). Tomis dienomis jos plaukai buvo tamsūs, jos oda šviesi, o akys spindinčios labiau nei kad tau teko matyti. Ir ji galėjo dainuoti ir šokti.“

Net ir po mirties Tolkienas nepaliko savosios Edith. Jis palaidotas kartu su ja po vienu antkapiu, ant kurio užrašyti Bereno ir Liucjenos vardai. Pasitelkiant populiarų posakį: Tolkienas buvo labai įsimylėjęs savo žmoną.

Tikra meilė skauda

Tolkienas laimingai santuokoje išgyveno 55 metus. Tuo tarpu šiandienis skyrybų skaičius stačiai šokiruoja, o kai kurie apskritai atmeta monogaminę santuoką teigdami, kad ji yra neįmanoma ir nesveika. Ką tokio turėjo Tolkieno santuoka, ko trūko kitoms? Atsakymas yra paprastas – jis suprato, kad tikra meilė apima savęs išsižadėjimą.

Šiandien apie meilę kalbame kaip tiesiog apie sentimentą ir viskas pirmiausia yra sukoncentruota į save patį. Jei kažkas tave sužavi, jei priverčia dažniau plakti tavo širdį, jei patenkina tave ir tavo troškimus, tada pagal moderniąją sampratą galima sakyti, kad esi įsimylėjęs.

Nors ir stipriai prisirišęs prie savo žmonos, Tolkienas atmetė šią seklią meilės idėją. Jis veikiau priėmė katalikišką tikros meilės supratimą, paremtą atsigręžimu į kitą, o tam reikia aukoti prigimtinius instinktus ir sąmoningai valingai apsispręsti.

Kad iliustruočiau gilų Tolkieno požiūrį į santuokinę meilę, noriu pasidalinti ištrauka iš jo laiško sūnui Michaelui Tolkienui. Tai yra kita Tolkieno savybė, su kuria daugelis nėra pažįstami. Tiems, kurie meilę suvokia grynai sentimentaliai, jo žodžiai gali būti šokiruojantys, netgi įžeidžiantys. Tačiau jis įvardija tiesas, kurios, jei suprastos ir priimtos, atneša tikrą ir besitęsiančią laimę į santuoką. Tai yra sutrumpinta jo laiško versija.

„Nėra pabėgimo“

Žmonės nėra monogamiški. Nereikia apsimetinėti. Žmonės tokie tiesiog nėra dėl savo gyvuliškos prigimties. Monogamija, nors ilgą laiką ir yra fundamentali mūsų paveldėtose idėjose, mums, žmonėms, yra dalis apreikštos etikos, dalykas, kylantis iš tikėjimo, o ne iš kūno. Puolusio pasaulio esmė yra ta, kad tai, kas geriausia negali būti pasiekta laisvu mėgavimusi arba tuo, ką vadiname „savirealizacija“ (tai dažniausiai tėra gražus žodis puikybei pridengti ir visiškai priešiškas kitų savirealizacijai), o tik atsižadėjimu, kančia. Ištikimybė krikščioniškose santuokose apima didį savęs išsižadėjimą.

Krikščioniui nėra pabėgimo. Santuoka gali pašventinti ir tinkama linkme nukreipti jo seksualinius troškimus; jos šlovė gali padėti jam kovoje; tačiau kova išlieka. Ji nepatenkins jo kaip kad alkis gali būti numalšintas reguliariai maitinantis. Tai suteiks jam ne tik palengvinimų, tačiau ir daug sunkumų, kad būtų išlaikytas tyrumas, reikalingas šiai padėčiai.

Nė vienas vyras, kad ir kaip stipriai būtų mylėjęs savo išrinktąją ir nuotaką, būdamas jaunas, negyveno ištikimybėje jai kaip žmonai savo dvasia ir kūnu be sąmoningų valios pastangų, be savęs atsižadėjimo. Per mažai žmonių apie tai išgirsta, netgi tie, kurie yra užauginti Bažnyčioje. Tie, esantys už Bažnyčios ribų, apskritai retai yra apie tai girdėję.

Kai pranyksta romantiškas žavesys ar jis bent kiek nusidėvi, jie galvoja padarę klaidą ir mano, kad tikroji sielos draugė jų dar kažkur laukia. Kita sielos draugė per dažnai pasirodo esanti tiesiog kita seksualiai patraukli asmenybė, pasitaikanti kelyje. Tai būna kažkas, ką jie labai sėkmingai vestų, jei tik… Šioje vietoje ir skyrybos suteikia tą pasiteisinimą „jei tik“. Jie dažniausiai pasirodo buvę gan teisūs – jie padarė klaidą. Tik labai išmintingas vyras savo gyvenimo pabaigoje galėtų patikimai įvertinti, ką iš visų galimų pasirinkimų jis turėjo sėkmingai vesti. Beveik visos santuokos, net ir laimingos, yra klaidos ta prasme, kad beveik neabejotina, jog tobulesniame pasaulyje ar net šiame labai netobulame pasaulyje po šiek tiek didesnių pastangų abu partneriai galėjo rasti tinkamesnes antrąsias puses. Tačiau „tikroji sielos draugė“ yra ta, kurią tu iš tiesų esi vedęs. Šiame puolusiame pasaulyje mes kaip savo vienintelius gidus turime apdairumą, išmintį (retą jaunystėje ir per vėlyvą senatvėje), tyrą širdį, valios atsidavimą…

Meilė yra kova

Kaip ir sakiau, daugelis gali būti įžeisti tiesmukos Tolkieno kalbos apie santuoką. Jie argumentuotų, kad, jei tikrai kažką myli, tai neturėtų būti sunku mylėti. Tai neturėtų būti kova. Santuoka kaip savęs išsižadėjimas? Kaip įžeidu. Veikiausiai jūs nemylite savo žmonos.

Tokia mąstymo eiga iš akiračio išleidžia svarbų dalyką, kad tikroji meilė yra kova prieš savimylą. Tai yra kova prieš mūsų puolusią ir labai savanaudišką prigimtį. Apmirimas atveria kelią gyvenimui. Kiekvienas vyras, kuris yra sąžiningas su savimi pačiu, pripažins, kad Tolkienas buvo teisus. Kova už skaistybę ir atsidavimą niekada nesibaigia nepaisant to, kaip mylite savo žmoną.

Meilės esmė yra valios aktas. Santuokoje jausmai ateina ir išeina. Tie, kurie džiaugiasi laimingomis santuokomis, yra tie, kurie renkasi – renkasi mylėti savo žmoną labiau nei save, kurie renkasi paaukoti savo trumpalaikius troškimus vardan ilgalaikės laimės, kurie renkasi duoti užuot norėję tik imti.

Ir žinote ką? Kai jūs pasirenkate būti ištikimi, neišvengiamai ateina ir laimė. Daugelis pasiduoda, kai dalykai komplikuojasi. Jei tuo konkrečiu momentu jie pasirinktų būti ištikimi ir kovoti, jie kovos pabaigoje rastų jų laukiančią tikrąją laimę. Kaip rašė kitas laimingai vedęs katalikas G. K. Chestertonas, „aš žinojau daug laimingų santuokų, tačiau niekada nežinojau suderinamos. Visas santuokos tikslas yra kovoti ir išlikti, kai nesuderinamumas tampa nekvestionuojamas. Juk vyras ir moteris kaip tokie yra nesuderinami.“

Tiesa, kad džiaugsmas ir ilgalaikė laimė santuokoje yra įmanomi. Begalė santuokų, įskaitant ir paties Tolkieno, tai įrodo. Tačiau mes niekada neatrasime šio džiaugsmo, jei visą dėmesį sutelksime tik į save. Paradoksas yra tas, kad privalome pamiršti save, kad atrastume laimę, kurios siekiame.

Vyrai, jei jūs norite ištikimos ir laimingos santuokos, privalote mirti patys sau. Į pirmąją vietą turite iškelti savo žmoną. Jūs turite ją mylėti per pasiaukojimą ir savęs atsižadėjimą, taip kaip Kristus mylėjo savo nuotaką Bažnyčią. Tai yra paprasta paslaptis, kurią tiek daug žmonių pražiūri.

Pagal „Catholic Gentleman“ parengė Donatas Puslys

Bernardinai.lt