infa.lt

Yra legenda, anot kurios pas kiekvieną iš mūsų bent kartą gyvenime ateina Dievas. Jis gali pasirodyti bet kokiu pavidalu – sulyto kačiuko, senuko, elgetos – ir mūsų likimas priklausys nuo to, kaip mes pasielgsime šio susitikimo metu… Yra tokia sakmė:

Kartą gyveno žmogus. Jis turėjo tris svajones: turėti gerai apmokamą darbą, vesti gražią, gerą merginą ir… būti žinomu visame pasaulyje.

Gyvenime jam nutiko daugybė istorijų, – papasakosime apie tris iš jų:

Šaltą žiemos rytą jaunas žmogus skubėjo į pokalbį dėl darbo žinomojoje bendrovėje. Iki susitikimo liko 5 minutės, o jam dar reikėjo nubėgti vieną kvartalą. Staiga priešais jį paslydo ir nugriuvo pagyvenęs žmogus. Mūsų herojus pažiūrėjo į vyriškį, nusprendė, kad jis girtas ir, nepadavęs rankos nubėgo toliau. Laimei jis laiku suspėjo į pokalbį. Deja, į išsvajotą darbą jo nepriėmė.

Šiltą vasaros vakarą mūsų žmogus vaikštinėjo po miestą. Pastebėjęs gatvės artistų trupę jis sustojo, kad galėtų pasigėrėti reginiu. Žiūrovų buvo nedaug, tačiau pjesė buvo linksma ir įtraukianti. Po pasirodymo pasigirdo aplodismentai ir žmonės pradėjo skirstytis. Mūsų herojus taip pat jau pasuko šalin, tačiau kažkas nedrąsiai prisilietė prie jo peties. Tai buvo pagrindinė pjesės herojė, senutė-klounė. Ji pradėjo klausinėti apie tai, ar jam patiko spektaklis, ar jis patenkintas aktoriais. Tačiau žmogus nenorėjo kalbėtis, paniekinančiai nusigręžė ir nuėjo namo.

Vieną lietingą rudens vakarą žmogus skubėjo namo iš draugo gimtadienio. Diena buvo sunki ir jis svajojo kuo greičiau išsimaudyti vonioje ir užmigti šiltoje, minkštoje lovoje. Staiga jis išgirdo kažkieno tylų kūkčiojimą. Verkė moteris. Ji sėdėjo ant suoliuko prie mūsų herojaus namo. Ji buvo viena, be skėčio ir tik plonos striukės kapišonas gelbėjo ją nuo šalto lietaus. Pastebėjusi mūsų herojų ji paprašė jo pagalbos. Jos šeimoje kažkas nutiko ir ji labai norėjo su kažkuo nuoširdžiai pasikalbėti. Žmogus susimąstė, prieš jo akis iškilo vonia ir lova, jis sumurmėjo, kad yra labai užsiėmęs ir nuskubėjo į laiptinę.

Žmogus nugyveno nelaimingą gyvenimą. Ir mirė.

Papuolęs į dangų žmogus sutiko savo angelą sargą.

– Tu žinai, aš nugyvenau nelaimingą ir bevertį gyvenimą. Aš turėjau tris svajones, tačiau nei viena iš jų neišsipildė. Kaip gaila…

– Hm… Mano drauge, aš padariau viską, kad visos tavo svajonės gyvenime išsipildytų, tačiau tam tau tereikėjo tik kartą paduoti ranką, atmerkti akis ir sušildyti širdį.

– Apie ką tu?

– Atsimeni žmogų, žiemą pargriuvusį slidžiame kelyje? Aš tuoj tau parodysiu šį vaizdą… Tas žmogus buvo generalinis direktorius bendrovėje, į kurią tu taip norėjai patekti. Tavęs laukė svaiginanti karjera. Viskas, ką tau tereikėjo dėl to atlikti – paduoti ranką.

– Atsimeni senutę klounę, kuri po gatvės vaidinimo priėjo prie tavęs su klausimais? Tai buvo jauna gražuolė aktorė, kuri įsimylėjo tave iš pirmo žvilgsnio. Jūsų laukė laiminga ateitis, vaikai, negęstanti meilė. Viskas, ką reikėjo atlikti tau – atmerkti akis.

– Atsimeni verkiančią moterį prie savo laiptinės? Buvo lietingas vakaras, ji buvo permirkusi nuo lietaus ir ašarų… Tai buvo žinoma rašytoja. Ji išgyveno šeimyninę krizę ir jai labai reikėjo nuoširdaus palaikymo. Jeigu tu būtum padėjęs jai sušilti savo bute, išklausęs ir nuraminęs, ji būtų parašiusi knygą, kurioje papasakotų apie šį įvykį. Knyga būtų išpopuliarėjusi visame pasaulyje ir tu kartu su ja, nes pagrindiniame puslapyje ji būtų nurodžiusi vardą to, kuris tapo šio kūrinio mūza. Viskas, ko tereikėjo iš tavęs – tik nedidelė tavo širdies kibirkštėlė. Tu buvau nedėmesingas, mano drauge.

Žmogus atsiduso ir nuėjo mėnulio nušviestu taku į žvaigždėtas tolumas…

Moralas: įsiklausyk į pasaulį, jis siūlo galimybes. O pagalbos reikia ne tik mokėti prašyti, tačiau ir oriai ją priimti.

pagal interesbook.ru

parengė: Edita Sabaitė