infa.lt

Kadangi Vakarų santykiai su Maskva vis labiau blogėja, Britanijoje skamba raginimai imtis kažkokių priemonių sprendžiant problemas su oligarchais. „Mes atsekame šiuos pinigu sir jais užsiimsime“, – vos ne su priesaika pareiškė JK užsienio reikalų ministras Borisas Džonsonas, po incidento su buvusio dvigubo agento Sergejaus Skripaliaus ir jo dukters Julijos nunuodijimo, rašo  Max Seddon portale Financial Times.

Britanijos parlamento deputatų grupė ypatingai „pažymėjo“ juridinę įmonę „ Linklaters“, kuri padėjo paskirstyti Londone kompanijos En+ akcijas. Kompanija priklausė sankcijų sąraše esančiame oligarchui Oleg Deripaska. Minėta deputatų grupė pakvietė imtis griežtų priemonių korumpuotų, susijusių su Kremliumi magnatų atžvilgiu. Ir iš tikrųjų, sudėtingoje situacijoje šiandien, galimai, randasi patys oligarchai, nors kažkada buvo idealūs tarpininkai tarp Rusijos ir Vakarų.

Šie realūs žmonės, kurie įkūnijo mafijos pinigus plaunančių personažų įvaizdį John le Carré šnipų romane „Toks pats išdavikas kaip ir mes“ (Our Kind of Traitor), nemanė esant paradoksu to, jog jie siuntė savo vaikus mokytis į Itoną. Britų politikai neturėjo jokių abejonių, kai jie svečiavosi šių oligarchų jachtose ar teikdavo jiems paslaugas, konsultuodami ir padėdami jų kompanijų direktorių taryboms. Dabar, už tai, kad galėtų vienodai laisvai jaustis Londono Soho ir Maskvos naktiniame klube Soho Rooms (tiek išskirtiniame, jog pasak legendos, Roman Abramovich kažkada nepraėjo ten „face-control“), tenka atsakyti.

Romanas Abramovičius, kuris tapo „londongrado“ (rusų serialas) prašmatnumo ir „kietumo“ įsikūnijimu, kai nusipirko futbolo klubą „Chelsea“ ir namą gatvėje, žinomoje kaip „milijardierių rajonas“, iš visų jėgų stengėsi gauti Britanijos vizą (negavo). Vakarams, kurie aistringai siekia įvesti tvarką ir stoti į tiesos kelią, oligarchai staiga tapo pernelyg rusiškais. Ir pernelyg vakarietiškais Rusijoje, kuri vykdo „liaudies priešų“ medžioklę. Arba, kaip skelbia patarlė, jei užsimanysi sėsti ant dviejų kėdžių „sėsi į tarpą tarp jų“, nieko nepasiekęs.

„Netgi jei tu nesi sankcijų sąraše, jos vis tiek daro tau poveikį, – pasakė man praėjusią savaitę vieno iš turtingiausių Rusijos oligarchų draugas. – Eini į banką, o kontrolės skyriuje niekas jokių reikalų su rusais nenori turėti“.

Šiandien oligarchai panašūs į hipsterius – tik skonis ir mokėjimas rengtis pas juos dar blogesnis: niekas iš jų neprisipažins, kad jis – vienas iš jų. Netgi, jei viskas iškarto tampa aišku, kas toks yra, kai tik jį pamatai.

Iš dalies problema slypi pačioje oligarchijos esmėje, kuri žymiai pasikeitė nuo to laiko, kai prieš 18 metų į valdžią atėjo Vladimiras Putinas. Pasak klasikinio apibrėžimo, tai žmogus, kuris tapo milžiniško turto savininku – dažnu atveju abejotinų politinių ryšių dėka – valstybinių aktyvų privatizacijos sąskaita, supirktų pusdykiai, kas garantavo jam milžinišką valdžią nuskurdusiai politinei klasei.

1990-aisiais daugelis manė, jog reali valdžia Rusijoje randasi ne Boriso Jelcino, o jį palaikiusių oligarchų rankose. Velionis Borisas Berezovskis mėgo sudaryti įspūdį, jog nesant Jelcino, kuriam dažnai kildavo problemos su širdimi, šalį valdo jis, ir jog Vladimirą Putiną sekančio lyderio vaidmeniui išrinko būtent jis.

Pirmaisiais savo buvimo šiame poste metais Vladimiras Putinas pakeitė jėgų balansą valdžioje. Borisas Berezovskis ir Vladimiras Gusinskis, kurie griovė jo pozicijas naudodamiesi savo TV kanalais, buvo priversti bėgti. Michailas Chodorkovskis, išdrįsęs mesti jam politinį iššūkį, buvo 10 metų pasodintas į kalėjimą. Dėl to, dauguma kitų oligarchų virto prašytojais, veikusiais pagal nerašytas taisykles: jiems buvo leista išsaugoti savo turtus, o už tai jie privalėjo likti už politikos ribų.

Bet jie atvirkščiai, susibūrė aplink jį, užėmę gynybą ratu. Jurij Kovalchuk, bankininkas-milijardierius, kažkada turėjęs vilą prie Sankt Peterburgo kaimynystėje su V. Putino vila, išstojo per TV su keistu pareiškimu, pasakęs, jog Rusijoje yra „į naciją orientuotas elitas“, kuris žino „kokioje barikadų pusėje“ jis randasi.

„Ne, aš ne prieš, kad būtų turimas butas užsienyje ar vila Žydrajame krante, dėl D-vo. Klausimas tik tame, kur namai“, – tęsia jis.

JAV sankcijos įvestos neseniai, palietė gana platų asmenų ratą, kas sukėlė sumaištį potencialių sankcijinio sąrašo figūrantų tarpe. „Anksčiau jos buvo nukreiptos į žmones, kurie iš tiesų uždirbdavo pinigus prie to režimo. Dabar mes nesuprantame, dėl ko ir kam visa tai. Jeigu jūs manote, kad mes galime nueiti pas Putiną ir pasakyti jam, ką jis turėtų daryti, tai jūs nesuprantate Rusijos“, – pasakė man pereitą savaitę vienas oligarchas.

Bet kuriuo atveju, tęsė jis, Vakarų puolimas prieš oligarchus – naudingas Kremliui. Pirma, veiksmai prieš rusišką kapitalą v erčia oligarchus sugrąžinti pinigus, paslėptus užsienyje Vakarų kompanijose. Į Rusiją – būtent to jau keletą metų ir siekia Putinas. Antra, vis dažniau daugelis elito atstovų nemato prasmės palikti pagrindines įmones privačiose rankose, ypač, jei joms reikalinga valstybės parama.

Ir dabar, kai keletas patekusių į sankcijų poveikio lauką oligarchų negali sugrąžinti dolerinių kreditų valstybiniams bankams, kuriuose jie kaip užstatą paliko pagrindinius aktyvus, jie, galbūt, greitai jau nebebus oligarchais.

„Putinui tas patinka, – pasakė oligarchas. – Režimas nugali. Ir žmonėms tas patinka, todėl, kad niekas nemėgsta oligarchų, o valstybė konsoliduojasi“.

Dėl šio spaudimo, kurį oligarchai jaučia savo šalyje ir užsienyje, po klaustuku statoma visa paslaugų sfera oligarchams Didžiojoje Britanijoje . Neseniai aš vakarieniavau su savo pirmuoju rusų kalbos mokytoju, kuris dabar turi konsultavimo agentūrą, padedančią oligarchams ir visiems kitiems, kas pretenduoja į oligarcho statusą, įtaisyti savo vaikus į elitines mokyklas. Kai aš pasakiau, jog girdėjau, kaip pas vieną rusų verslininką, labai žinomą Britanijoje, kilo problemos po to, kai valstybė nacionalizavo kompaniją, kurios bendrasavininku jis buvo, mokytojas nuo netikėtumo vos nepaspringo. „Tu turbūt juokauji! – nusistebėjo jis. Tai juk vienas geriausių mano klientų!“.