infa.lt

Dr. Gediminas Navaitis

Žmonės norėtų būti laimingi. Šis noras patrauklus dar ir todėl, kad laimingi žmonės reikšmingai prisideda prie visuomenės gerovės, labiau pilietiški, kilnūs ir tolerantiški. Jei visuomenės laimė tokia vertinga kodėl jautri, demokratiška valdžia neturėtų kreipti politikos siekdama piliečiams padėti pasiekti didesnį laimės lygį?

Akivaizdu, kad valdžia arba nenori rūpintis piliečių laime arba jai prastai sekasi tai daryti. Todėl apie aukštesnį BNL (bendros nacionalinės laimės indeksą) ji net nekalba, nors Lietuva pagal jį pastoviai atsiduria penktame pasaulio šalių dešimtuke.

Ilgą laiką valdžia galėjo išsisukinėti nuo laimės temos, siūlyti kitus politikos tikslus. Daug kartų kartotas ir ne vienam atrodantis protingu paaiškinimas – mažai turto ir pinigų, menkai investuota į darbo vietas. Ir primygtinai siūlomos išvados – palaukit, pakentėkit, darbuokitės viršvalandžius, nekliudykit korporacijų verslui, pritrauksim investicijų, daugiau gaminsim…, todėl nenorėkit šiandieną, bet kada nors ateityje sulauksit laimės.

Gausybė tyrimų ir duomenų įrodė, kad šie iš pirmo žvilgsnio įtikinamais atrodantys samprotavimai ne ką verti. Vis sunkiau nutylėti dar septyniasdešimtaisiais praeito amžiaus metais atskleistą „Easterlin‘o paradoksą“, kurio esmė – Vakarų šalyse turto pagausėjo kelis kartus, o laimingų žmonių skaičius beveik nepakito.

Be to įkyrus pilietis gali susidomėti kuo skiriasi investicija ir darbo vietos sukūrimas vokiškame ir lietuviškame „Lidle“. Kasos aparatas toks pat, prekės gal net brangesnės Lietuvoje nei Vokietijoje, o atlyginimai skiriasi bent aštuonis kartus. Galiausiai jis gali užduoti laisvą, neprijaukintą rinką šlovinantiems politikams labai nepatogų klausimą: „Kiek ir ko dar reikia sukurti, kad jis (ne politikas, o pilietis) laimingiau gyventų, kiek turi išaugti BVP, kad ir jis pajustų augimą?“

Vėliau jis užduos klausimą kodėl gerai žinomi, ne kartą skelbti ir išbandyti laimės ekonomikos siūlymai Lietuvos ir ne tik jos valdžiai vis dar „negirdėti“, kodėl vietoj modernios laimės ekonomikos vis dar siūlomos XIX a. idėjos? Taigi, tikrai verta aptarti kas ir kaip tai daro.

Laimingesnės visuomenės, laimės ekonomikos idėjos kompromituojamos gana primityviai, bet veiksmingai. Laime įvardinamas tik malonumas, ji skelbiama asmeniniu reikalu, vietoj laimingo žmogaus savybių siekiama ugdyti visai kitas.

Laimę galima suprasti gana įvairiai, bet psichologo M. Seligman nuomone, ji turėtų būti siejama su dviem išgyvenimų tipais: malonumu ir pasitenkinimu. Malonumo nereikia aiškinti. Kiekvienas žino kas tai yra, o pasitenkinimą lemia įsitraukimas, savirealizacija, gyvenimo prasmingumo suvokimas. Šiuolaikinė visuomenė siūlo daug būdų išgyventi malonumus, tačiau asmenybės poreikius prasmei, priklausomybei, bendrumui, nors ir neatmeta, bet reikšmingiau nepalaiko.

Globalizuotame pasaulyje pagrindinėmis vertybėmis tampa individualizmas ir vartojimas. Šios vertybės yra ir vyraujančių ekonominių teorijų pagrindas, apibrėžia laimę kaip prekių įgijimo, paslaugų gavimo rezultatą. Todėl atitinkantis reklaminius vaizdinius vartojimas tampa ne tik komfortiškesnio gyvenimo būdu, bet ir asmenybės vietą pasaulyje žyminčių simboliu. Globalizuota visuomenė siūlo asmenybei vertinti save ir kitus pagal daiktus, kurie turi ne tik vartotojišką, bet ir simbolinę vertę. Galimybė demonstruoti tokius simbolius patvirtina išskirtinumą, skatina lenktyniauti vartojant. Visa tai galima pavadinti tapatumo problema – asmenybės apsisprendimo priskirti save kuriai nors tautinei, socialinei, konfesinei, profesinei grupei, apsisprendimo dėl ryšių su kitais žmonėmis ir skirtumų nuo jų problema.

Nesunku būtų nurodyti daug mąstytojų, kurie neigiamai vertina globalaus, vartotojiško tapatumo stiprėjimą.

Aptariant laimingesnės visuomenės galimybę svarbiau būtų atsakyti į klausimus: «Ar tapatumo permainos atspindi socialines ir ekonomines permainas, ar įtakingų grupių interesus? Ar yra tapatumo permainas palaikančios ir joms besipriešinančios jėgos?»

Šiandieną vidurinės klasės ar tautinis tapatumas dar pripažįstamas vertybe, tačiau tuo pat metu nuolat neigiamas, išjuokiamas, o vietoj jo siūloma tapatintis su individualizmu, globalizacija ir žadama, kad tai taps gerovės bei malonaus gyvenimo prielaida. Nors nei išskirtiniu individualizmu, nei stabilia gerove, nei ilgalaikiu pasitenkinimu tokį tapatumą atitinkantis gyvenimo būdas nepasižymi. Netgi galima tvirtinti, kad jis remiasi laimės stoka, o jį atitinkanti elgesio schema gana primityvi. Aukščiausia vertybe laikomas finansinis sėkmingumas, skatinama siekti vis didesnių pajamų, kurios turi leisti įgyti vis daugiau daiktų ir gauti daugiau paslaugų be kurių asmenybė nebus vertinama, taigi negalės gerai jaustis. Tačiau vartoti taip kaip reklaminiuose paveikslėliuose vartoja milijardieriai tik jie ir gali. Todėl visi kiti nuolat jausis kažko neturintys, nebus laimingi.

Atskiros asmenybės tapatumas žymiu mastu atspindi visuomenę, kurioje ji gyvena ir veikia. Vyraujančios socialinės institucijos primeta vaidmenis, vertybes ir poreikius, atitinkančius jų prigimtį. Šiuolaikinėje visuomenėje ypatingą ekonominę, o drauge ir socialinę, įtaką įgijo korporacijos, kurios dar XIX a. tapo juridiniais asmenimis t. y. buvo prilygintos «asmenybėms», turinčioms savitą, besiskiriantį nuo korporacijų savininkų ir valdytojų, statusą, pareigas ir teises. Pastaroji aplinkybė leidžia aptarti korporacijos «asmens» savitumą, pažvelgti į jų galimybes kurti ir išgyventi laimę.

Korporacijos, kurios buvo sukurtos bendram gėriui – sujungti daugelio žmonių finansines galimybes – šiuo metu veikia ne bendram, o savam labui. Jos bando maskuoti savo esmę skelbdamos socialinę atsakomybę, nors akivaizdu, kad esami įstatymai ir korporacijų nuostatai tiesiogiai ar netiesiogiai draudžia jų vadovams būti socialiai atsakingiems, atsisakyti pelno dalies dėl nedidinančių pajamas projektų. Todėl korporacija, nepriklausomai nuo jos savininkų ir vadovų asmeninių savybių, veikia kaip psichopatologiškas asmuo, turintis tik vieną prasmę ir tikslą – pelną. Šis tikslas lemia ir korporacinį tapatumą, kuris pasižymi ribotu įstatymų ir moralės suvokimu, vadovaujasi naudos pirmenybe bei orientuojasi į vartojimą, individualizmą, konkurenciją, trumpalaikius malonumus. Tokie gana primityvūs tikslai nesuderinami su aukštesniais poreikiais. Jie lemia žmogiškų ryšių silpnėjimą, keičia juos priklausomybe korporacijai. Korporacinio tapatumo kūrėjų siekiamybė – lojalus korporacijai, ignoruojantis kitas prasmes ir reikmes, godus vartotojas. Jo tapatumas atitinka korporacijų poreikius. O korporacijų psichopatologinė prigimtis neišvengiamai skatina visus galimus nuostolius perkelti už korporacijos ribų ir nesivadovauti moraliniais principais. Todėl sukuria socialines, ekonomines ir ekologines problemas. Korporacijos taip pat siekia pašalinti apribojimus didesniai žmonių ir gamtos eksplotacijai. Pagrindinė kliūtis ribojanti jų veiklą yra ne įstatymai ir institucijos, kurios gali būti paveiktos, o vertybės, tradicijos ir bendrų interesų samprata. Pastarųjų veiksnių priešprieša lemia ekonomikos pobūdį, jos artėjimą prie nevaržomos rinkos arba koordinuotos, kontroliuojamos rinkos ar galiausiai laimės ekonomikos modelio. Pirmoji pasižymi menkesne korporacijų kontrole, o drauge jai būdingas ir didesnis nelaimingų, besijaučiančių nereikalingais žmonių kiekis.

Esminiu veiksniu ribojančiu korporacijas, nustatančiu jų veiklos reguliavimą, lemiančiu pasirinkimą tarp rinkos ir laimės ekonomikos, yra tos visuomenės, kurioje veikia korporacija, tapatumas, visų pirma – nacionalinis arba konfesinis tapatumas.

Šiuolaikinėse vakarų šalyse konfesiniam tapatumui dažnai tenka antraeilis vaidmuo. Ne vienoje jų gausi visuomenės dalis, kartais ir jos dauguma, deklaruoja religinį abejingumą, o tapatinantys save su krikščioniškomis bažnyčiomis neretai bažnyčios atskyrimą nuo valstybės suvokia kaip tikėjimo principų atskyrimą nuo kasdieninio gyvenimo.

Stipresniu oponentu globalistiniam, korporaciniam tapatumui gali būti nacionalinis tapatumas. Tai lemia kelios priežastys. Netgi aptarnaujantys korporacijų interesus politikai neatsisako dalinio savistovumo, nes nenori prarasti valdžios. Kita priežastis – piliečiai supranta ir jaučia prieštaravimą tarp korporacijų psichopatologiško siekimo gauti neribojamą pelną ir savo ekologinių, darbinių, finansinių interesų. Piliečiai taip pat supranta, kad tik kino filmuose vienišas herojus apgina silpnesnius, o realybėje tik stipri nacionalinė valstybė gali kontroliuoti korporacijų veiklą.

Nacionalinį tapatumą išreiškia bendri kultūriniai stereotipai, bendro likimo suvokimas ir socialinis pasidalijimas, leidžiantis nacijai egzistuoti kaip vieningai visumai. Visi šie nacionalinio tapatumo komponentai globalizuotame pasaulyje patiria spaudimą. Migracija leidžia atskiriems individams nebesieti savęs su valstybės ir nacijos perspektyvomis. Pagrindinės socialinės grupės gali prarasti savo vietą nacijos struktūroje. Pavyzdžiui, specialios investicijos gali esmingai sumažinti žemdirbių kiekį, o kitų grupių poreikiai tam tikrą laiką gali būti tenkinamai importu; migrantai gali perimti kurias nors mažai prestižines profesijas ir pan. Itin griaunančiai nacionalinį identitetą veikia nacionalinių dorovinių autoritetų nuvertinimas, jų keitimas multikultūriniais, kurie neišvengiamai sukuria ir naują nacijos esamos padėties bei jos istorinio kelio vertinimą. O, anot F. Nietzsche, niekada neišgyvens tauta, kuri mato savo istoriją kaimyno akimis.

Nacionalinio tapatumo griovimas nėra nekenksmingas bandymas keisti jį kitu, globaliu, korporaciniu identitetu. Tai ir itin svarbios laimės sudedamosios dalies – gyvenimo prasmės griovimas, nes save asmenybė įprasmina kartų sekoje, suvokia save kaip paveldėtoją ir būsimų kartų protėvį. Tai leidžia jai nesijausti atskirtai nuo tų, kurie ateis paskui ją, o tokia vienybė su gyvenimo tėkme kuria tikrą prasmę.

Nacionalinio tapatumo griovimas yra būdas apriboti nacionalinių valstybių galias. O jų ribojimas griauna visų mūsų laimę, atima prasmę ir neleidžia pasiturinčiai gyventi. Veikiausiai pastarasis teiginys „neleidžia pasiturinčiai gyventi“ ne vienam skaitytojui pasirodys svarbesnis už kitus. Laimės ekonomika atsako ne tik į klausimą kaip kurti laimingesnę visuomenę, bet ir į klausimą kaip ji gali tapti turtingesne.

Šiandieną kone visos modernios šalys yra įsiskolinusios, turi nesubalansuotus biudžetus, bet neturi vieningų sprendimų nei dėl valstybės skolos mažinimo ar didinimo, nei dėl geresnio visuomenės reikalų finansavimo, nei dėl gaunančių mažesnes pajamas rėmimo.

Moderniose turtingose šalyse yra alkanų ir benamių. Ar visuomenė turi tapti turtingesnė, kad išspręstų jų problemas? Sunku būtų paneigti, kad tam labiau trūksta politinės valios, o ne materialinių resursų. Po to tektų padaryti ir nuoseklią išvadą – perskirstymo sistemą būtina keisti ir keisti ne pagal praeitų amžių patirtį, ne pagal skurstančias visuomenes, kurių svarbiausias uždavinys – išsiveržti iš vargo, o atsižvelgiant į modernaus pasaulio galimybes, į laimingesnės visuomenės sukūrimo tikslą.

Tokio požiūrio akivaizdžiai vengiama, nes valdantiems lengviau nuolat skųstis pinigų stygiumi nei užkliudyti įtakingas interesų grupes. Juolab jiems neparanku aptarti perskirstymą kaip visuomenės laimės didinimo ar mažinimo būdą. Jiems ir juos aptarnaujantiems „neprijaukintos“ rinkos ideologams patogiau tarsi savaime suprantamu dalyku laikyti, kad apmokestinamųjų gyvenimo lygis sumažės. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad nėra dėl ko ginčytis – mokantis mokesčius mažiau lėšų išleis sau. Tačiau išsamiau nagrinėjant tai, kas iš pirmo žvilgsnio nekelia abejonių, išsamiau aptariant tokias nuomones bei jas atitinkančius apmokestinimo principus, aiškėja, kad skurstantieji yra ta visuomenės dalis, kurios indėlis į valstybės biudžetą nėra didelis. Jiems patiems reikia rėmimo. Nekyla abejonių, kad reikšmingiausiai valstybės biudžetą turėtų papildyti turtingieji, tačiau gana dažnai jų gerovę sukuria ne didelis atlyginimas, o galimybės naudotis turtu. Todėl Lietuvoje atsiranda bankas, valdantis keleto milijardų vertės turtą ir sumokantis porą tūkstančių eurų metinių mokesčių, todėl Seimo narys gali „kilniai“ atisakyti atlyginimo, sumokėti 1,5 proc. mokestį nuo kelių šimtų milijonų eurų pajamų ir pirkinėti namus Ispanijoje. Todėl pagrindiniu mokesčių, kuriais išlaikoma valstybė, mokėtoju tapo vidurinė klasė. O kaip tik jos gyvenimo lygis ir būdas daro žymiausią poveikį bendram visuomenės laimės lygiui.

Esamas turto bei pajamų apmokestinimas (tiek lygiavinis, tiek progresinis) silpnina vidurinę klasę, jos ekonominę, o drauge ir politinę įtaką. Šiuo metu net moderniose, išsivysčiusiose šalyse auga turtinė nelygybė, o vidurinės klasės pajamos santykinai mažėja. Ekonomistas Th. Piketty nurodo, kad viena tūkstantoji žemės gyventojų dalis (apie 4,5 milijono) valdo kapitalus didesnius nei 10 milijonų eurų, t. y. valdo 20% pasaulinio turto. Jei tokia turto perskirstymo tendencija išliks, po 30 metų ši grupė valdys 60% pasaulinio turto.

Tai faktas griaunantis ideologinį rinkos ekonomikos pagrindą – tikėjimą, kad materialinė gerovė priklauso nuo asmeninių gabumų ir darbštumo. Šiandieną nepavyktų priversti valstiečių dirbti kilmingiesiams teigiant, kad teisę į žemę, į pavaldinių darbo vaisius jiems suteikė Dievas. Bet vis dar bandoma įpiršti nuomonę, kad didelį turtą įgijo darbštuoliai. Nors faktai liudija – materialinę gerovę vis labiau lemia socialiniai ryšiai, dalyvavimas valstybės turto privatizavime ir paveldėjimas.

Turintieji nori savo turtą apsaugoti. Aptarnaujanti pagrindinį didelio turto savininką – korporacijas – politinė valdžia, ignoruodama visuomenės interesus, tai ir daro. Todėl esama apmokestinimo sistema kliudo vidurinei klasei gausėti. Ką tai reiškia Lietuvai? „Tik“ neišvengiamą atsilikimą ir emigraciją. Nors Lietuva dar niekada nebuvo tokia turtinga ir išsilavinusi kaip šiandieną. Ji gali didinti valstybės pajamas nedidindama, o netgi mažindama mokesčius vidurinei klasei. Tuo pat metu turėtų reikšmingai augti kiti mokesčiai. Jais galėtų tapti progresinis ypatingai didelio turto, t. y. turto neskirto vartojimui – ne namo, automobilio ar vasarnamio, o turto, kuris yra visuomenės valdymo įrankis, dažniausiai korporacijų turto, apmokestinimas.

Konkretūs didelio turto apmokestinimo dydžiai neturėtų būti išskirtinai dideli. Antai, jau minėtas T. Pikety, rašydamas apie JAV ir vakarų Europą siūlo 1 proc. didesnius mokesčius turtui viršiančiam 1 milijoną eurų ir 10 proc. didesnius mokesčius turtui viršijančiam 1 milijardą eurų.

Kas galėtų įgyvendinti tokį apmokestinimą? Atsakymas aiškus – tik stipri nacionalinė valstybė. Todėl ji griaunama, o nacionalinis tapatumas niekinamas.

Apibendrinimas. Nuosekli išvadų seka: žmonės nori būti laimingi, o Lietuvos valdžia siūlo kitus tikslus ir netgi bijo pradėti matuoti laimės lygį, nes korporacijoms, kurias ji aptarnauja, nereikia aukštesnio visuomenės laimės lygio, nereikia stiprios vidurinės klasės ir jos vertybių. Globalioms korporacijoms reikia paklusnaus ir godaus vartotojo. Kontroliuoti korporacijas gali tik stipri nacionalinė valstybė, besiremianti nacionaliniu tapatumu ir siekianti kurti laimingesnę visuomenę. Daugiau laimės (mažesnius mokesčius, didesnius atlyginimus, daugiau pinigų švietimui ir sveikatos apsaugai) įmanoma pasiekti jau šiandieną pasirinkus laimingesnės visuomenės kūrimo kelią ir apmokestinus ne vartojimui, o visuomenės valdymui skirtą didelį turtą.

Šią išvadų seką galima skaityti nuo vidurio ar pabaigos. Esmė nesikeis.