infa.lt

Šios savaitės pradžioje – balandžio 25-ąją sukako lygiai šimtas metų nuo dienos, kai Lietuvos Taryba patvirtino Lietuvos trispalvę tautinę vėliavą. Trys vienodo pločio horizontalios juostos – geltona, žalia, raudona lietuvių sąmonėje reiškia kur kas daugiau nei paprastas tautinių spalvų derinys.

Trispalvė yra Lietuvos valstybingumo simbolis, per šimtmetį ne kartą aplaistytas krauju ir sugėręs savyje šimtų tūkstančių lietuvių kančių ir išgyvenimų.

Šia vėliava yra užkloti daugybės laisvės kovotojų, paaukojusių savo gyvybes už Lietuvos nepriklausomybę kūnai, ji lydėjo šeimas į tremtį bei pražūtį, palaikė tikėjimą ir viltį.

Būtent ši vėliava lietuviui yra sakrali relikvija. Tačiau skaudžioje laiko ir istorijos tėkmėje ilgainiui ji yra tapusi ir prieštaravimo ženklu.

Ką Lietuvos likimui naujųjų atgimimo laikų priešaušryje reiškė Trispalvė, gerai atspindi vieno iš sąjūdžio „tėvų“ Algimanto Čekuolio pasakyta frazė LKP CK sekretoriaus Liongino Šepečio susitikime su iniciatyvine grupe 1988 metų birželio 17 dieną:

„Ar nevertėtų pagalvoti, kad būtent Trispalvė taptų LTSR vėliava? Atimtume paskutinį simbolį iš mūsų separatistų, nacionalistų ir ekstremistų.“

Ši viena iš daugelio egzistuojančių kontroversijų liudija, jog ciniško tautos niekinimo ir savęs sureikšminimo praktika nė nebuvo bandyta išrauti su šaknimis iš naujai besiformuojančių visuomeninių santykių.

Todėl galima suvokti, kodėl būtent toks, tik pagal naują nūdienos konjunktūros modelį transformuotas politikų požiūris šiandien lemia mūsų valdžios nuostatas ir laikyseną.

Gali būti, jog tų pačių priežasčių ir Trispalvės šimtmečio sukaktis absoliučiai nesulaukė oficialių valstybės institucijų deramo dėmesio.

Ne tik Vyriausybė, bet ir tautos atstovybės parlamentas, jau nekalbant apie Respublikos Prezidento instituciją, praleido šią iškilmę negirdomis.

Vis labiau tampa akivaizdu, jog Lietuvos valdžia nėra deramai pasiruošusi konkrečiais darbais įprasminti Lietuvos valstybės šimtmečio reikšmės.

Nėra vientisos programos, kuri liudytų, jog dabarties lietuvių karta suvokia, brangina ir moderniomis priemonėmis išlaiko Lietuvos valstybingumo tradiciją, siekiančią gilius istorijos klodus.

Lietuviai pagrįstai gali didžiuotis Karaliaus Mindaugo ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybingumo paveldu.

Tačiau tautos vertybės, savitas gyvenimo būdas, tradicijos, kalba, intelektualinis ir materialinis paveldas, pagaliau kraštovaizdis šiandien yra patekę į grėsmingą savaiminio nykimo ir sąmoningo naikinimo zoną.

Žvelgiant atidžiau, vis labiau tampa matoma globalaus pasaulio invazija į trapią lietuvių tautos tapatybę, vis labiau dominuoja svetimo gyvenimo būdo išlikusios ar primetamos vertybės.

Tą dieną, kai mūsų valstybės vėliavai sukako lygiai šimtas metų, sostinės Gedimino prospekto grindiniu tyliai dainuodama praėjo keista eisena.

Būrelio priešakyje nešinas Trispalve, perfrazuojant pokario kartos lyriko Pauliaus Širvio žodžius, lyg „plieno dalgiu ant peties“, ėjo laimingas senjoras – Vilniaus sąjūdžio lyderis Leonas Kerosierius.

Ši garbingų žilagalvių eisena atrodė lyg dykumos miražas – ir reali, ir tuo pačiu nereali.

Būtent tame eisenos miraže galėtum pamatyti Antaną Terlecką, Nijolę Sadūnaitę, Viktorą Petkų, kunigą Juozą Zdebskį, Alfonsą Ramanauską-Vanagą, generolą Žemaitį, disidentus, laisvės kovotojus, Katalikų bažnyčios kronikos leidėjus ir daugelį kitų Lietuvos patriotų. Tačiau realiai ten jų nebuvo ir būti negalėjo.

Sugrįžus į realybę, matėsi Vilniaus gatvė, kurioje vangiai tekėjo gyvenimas ir atlaidžios praeivių šypsenos lydėjo šią simbolinę procesiją.

Tik Leonas Kerosierius, lyg būtų pagaliau sulaukęs savo valandos žygiuoti nebeegzistuojančio Sąjūdžio priekyje, išlaikė deramą orumą ir buvo realiai laimingas.

Ši eisena nejučia buvo lyg aliuzija dar kartą susimąstyti apie mūsų valstybę, kuri nemažos dalies tautos galvose taip ir liko nesukurta, nors po svetimo režimo žlugimo jau praėjo beveik trys dešimtmečiai.

„Lietuvoje Sąjūdis baigėsi 1990 metų kovo 11-ąją. Tą dieną gimė reiškinys, kurį drąsiai galima vadinti „Landsbergio linija“. Mes, lietuviai, charakteriu kiek panašūs į Baltijos gruzinus, buvome pernelyg silpni, kad atsilaikytume charizmatiško lyderio apžavams. Radikalia partija tapęs Sąjūdis, pasitelkęs naujojo parlamento įgaliojimus ir galias, ėmė sparčiai grįsti kelią kultinės asmenybės diktatui.(…) Laimė, kritinė lietuvių masė pasirodė esanti daug protingesnė ir toliau matanti negu Sąjūdžio, Tremtinių sąjungos ir kiti veikėjai su naujuoju „tautos vadu,“- teigia vienas Atgimimo laikotarpio lyderių filosofas Arvydas Juozaitis.

Deja, šiais jubiliejiniais Sąjūdžio metais tenka pripažinti, kad Lietuvoje apstu naujausių laikų istorijos įvykių falsifikatų ir iš to laikotarpio ateinančių demokratijos grimasų, kurios iki šiol neigiamai veikia visą tautos kūną.

Kai kurie valstybės virsmo aspektai visiškai nušvistų kitomis spalvomis, praskleidus dokumentų bylas apie KGB agentų veiklą Sąjūdžio struktūrose. Tačiau laikas, matyt, dar neatėjo.

Dažnai girdime sakant, ką mums gali duoti Lietuva. Lietuva laukia iš kiekvieno mūsų bent dalelės savo širdies, kad galėtų mums būti dosni. Tačiau daugelio širdys taip ir lieka „storžievės“, kurias įkūnija mūsų valdžios nejautra ir atotrūkis.

Lietuvos medikų sąjūdžio mitingas, vykęs ant Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos laiptų dėl didesnių medikų atlyginimų, parodė, kaip valdžia šiandien neadekvačiai save suvokia piliečių problemų kontekste.

Medikų sąjūdis susirinko viešai perspėti politikus apie tai, kad jų darbas ir gyvenimas Lietuvoje darosi nebepakeliamas, tačiau šio šauksmo išklausyti atėjęs Seimo pirmininkas parodė, jog realiai niekas nesikeis.

Niekinantis valdžios požiūris į žmogų tapatus niekinančiam požiūriui į Trispalvę.