infa.lt

tęsinys, pirma dalis čia

Dabar mes pereisime prie to, kaip vis dėlto Henris Džordžas siūlė spręsti žemės nuosavybės problemą. Ar jis kalbėjo apie tai, jog žemę esančią privačioje nuosavybėje reikia eksproprijuoti ir padalinti? Visiškai atvirkščiai. Šis būdas lygiai tiek pat neefektyvus kaip ir senasis. Aforizme, jog prancūzų revoliucija išlaisvino valstiečius nuo aristokratijos tik tam, kad perduotų juos palūkininkams, daugiau tiesos, nei išmonės, ir tas pat tinka ir žemei, kurią jie dirbo. Ir taip buvo visada, ir su visomis ekspropriacijos ir perskirstymo programomis.

Pasak Henrio Džordžo sistemos, žemės savininkams nekils nė menkiausias nerimas. Nė vienas nebus eksproprijuotas. Vietoje to, visuomenė tiesiog paims sau nedidelę dalį lėšų, lygią metinei žemės nuomos kainai, visuomenės tikslams. Ši kaina bus nustatoma kiekvieno žemės sklypo verte laisvoje rinkoje, o ne vyriausybės dekretu. Kitaip tariant, žemės sklypo monopolizavimo privilegija yra nauda, gauta iš visuomenės, ir už ją visuomenė turi gauti pilną kompensaciją. Ir tai, sekant Džordžo sistema, žmogus, kuris pageidauja monopolizuoti žemės sklypą, turi mokėti už jį visuomenei nuomos mokestį, artėjantį prie 100% metinės jo nuomos kainos, neįskaitant į kainą žmogaus padarytų patobulinimų.

Leiskite man ypač išskirti pastarąją frazę, „neįskaitant į kainą žmogaus padarytų patobulinimų“:. Daugiabučio savininkas mokės pilną kainą už jo žemės sklypą ir nieko nemokės už savo pastatytą pastatą; fabriko savininkas pilnai mokės už sklypą ant kurio pastatytas fabrikas ir nieko nemokės – už savo fabriką; fermeris užmokės už žemę ir nieko – už savo pastatus ar derlių, gyvulius ir transportą; privatus namo savininkas sumokės už savo sklypą ir nieko – už savo namą.

Jeigu minima žemė neturi rinkos vertės, savininkas nemokės nieko; jeigu ji turi vertę – jis mokės nepriklausomai nuo to, naudoja jis ją pats ar gauna iš jos pajamas.

Tokia padėtis, žinoma, eliminuoja visas spekuliatyvias naudas, gaunamas iš žemės valdymo, „išspaus spekuliatyvų skystį“ iš žemės kainų ir vėl atgaivins įsisavinimo dvasią, padariusi pigią žemę prieinamą kiekvienam, bent jau iš pradžių. Rezultatu taps gamybos lygio pakilimas, realių uždarbių padidėjimas, statybų ir darbo našumo augimas.

Galų gale klestinti ekonomika prives prie to, jog naudojimosi kaina taps aukštesne už pirminę spekuliatyvią kainą, bet mokestis už nuomą, vietoje to, kad kauptųsi kišenėse tų, kurie nedaro indėlio į ekonomiką, eis į valstybės iždą, vietoje mokesčių, priskiriamų darbui ir kapitalui. Mokestis už žemę – tai iš tiesų „supernaudotojo indėlis“, pasak taiklaus Volto Raibeko išsireiškimo. Už išimtines teises naudotis žemės sklypu ir jo gamtiniais resursais valdytojas mokės kompensaciją tiems, kas, tokiu būdu yra nušalintas nuo valdymo, – kompensaciją, atspindinčią jo privilegijos rinkos vertę, surenkamą mokesčių pavidalu ir atlaisvinančią nuo būtinybės mokėti už municipalines tarnybas. Kas gali būti teisingiau?

Iš tiesų, drįstu pasakyti, jog kiekvienas iš jūsų, galbūt, to nesuvokdamas, dažnai mokate kažkokius pinigus pagal „supernaudotojo mokesčio“ principą, nepriklausomai nuo to, turite jūs kažkokią žemę ar ne. Kiekvieną kartą, kai jūs nuleidžiate pinigus į automobilių stovėjimo aikštelės automato kasą, jūs nusiperkate laikiną monopoliją į šį aikštelės plotą. Niekada nesiskųskite dėl būtinybės mokėti už valstybinę automobilių aikštelę – tai jums naudingas sandėris. Jūs gaunate dovaną iš visuomenės – to skirtumo kainoje dydžio, kokią pas jus paimtų komercinė aikštelė netoliese!

Aš jau kalbėjau apie monopoliją į žemę kaip apie vėžinį auglį, ir tai iš tiesų yra taip. Tačiau, vis tik žemė dažnai negali būti panaudojama efektyviai, nebūdama monopolizuota. Priemonė pasiūlyta Džordžo negali pašalinti šio auglio, tačiau gali paversti jį iš piktybinio į gerybinį, kadangi monopolija į žemę gali būti teisinga ir netgi sveikintina, jeigu monopolistas moka visuomenei sumą, kuri pakankamai pilnai atspindi jo privilegijos rinkos vertę.

Čia reikėtų pastebėti, jog, kai ekonomistai kalba apie žemę, jie kalba apie gamtą visumoje. Šis terminas apima ne tik erdvę žemės paviršiuje, bet ir gamtos resursus – naftą ir dujas, medieną, laukinius gyvūnus, vandenynus ir kitus natūralius vandens telkinius, oro erdvę ir t.t. Siekiant išsaugoti visuomenei šių gamtos turtų vertę, mokestis už žemę kai kuriai satvejais gali būti papildomas ar kombinuojamas su kitomis mokėjimo rūšimis, kaip pavyzdžiui, mokestis už atskyrimą ar nuomos teisės akcijavimą. Bet principas išlieka tas pats.

Aš galėčiau dar rašyti apie atskirus Džordžo sistemos pranašumus. Stabtelėčiau ties „mokestiniais kanonais“ ir parodyčiau, kaip jie, geriau nei bet koks kitas būdas realizuoja praktikoje tuos idealius kriterijuskurias ekonomistai matuoja visuomenės pajamų sistemos efektyvumą. Galėčiau pateikti konkrečius pavyzdžius to, kaip jie veikia šiandien Danijoje, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, Tailande ir netgi kai kuriose JAV valstijose.

Tai ne sėdinčio krėsle svajotojo mintys. Tai patikrinta praktikoje. Leiskite man priminti Hadčinsono (Hutchison) ataskaitą, – tyrimą, kuriuo buvo lyginamos Australijos valstijos pagal Henrio Džordžo požiūrio panaudojimo lygmenį. Jis patvirtina, jog uždarbiai, perkamoji galia, pramonės augimo tempai, mažmeninės prekybos apimtys, kultivuojamos žemės apimtys, patobulinimų joje vertė, gyventojų augimas imigracijos iš kitų valstijų būdu – kiekvienu atveju turėjo tiesioginę priklausomybę nuo pajamų iš žemės nuomos proporcijų su bendromis valstijos metinėmis pajamomis. Aš manau, jog tai labiausiai įtikinamas argumentas iš visų tų, kuriuos galima pateikti.

Žinoma, Henrio Džordžo pasiūlymai niekur nebuvo realizuoti pilnai. Netgi ten, kur jie buvo realizuoti žymia dalimi, jų teigiamas efektas buvo neišvengiamai sumažintas priešinga kryptimi nukreipta politika, dažnai kituose vyriausybės lygmenyse. Jie nėra panacėja patys savaime. Tam, kad jie būtų pilnai efektyvūs, juos būtina papildyti kitomis reformomis, konkrečiai, valiutos stabilizavimo priemonėmis. Bet apie tai galima pasakyti taip: visų kitų sistemų darbui reikalinga dar kažkas. Tik ši sistema veikia tada ir ten, kur ji yra taikoma, ir tiek gerai, kiek plačiai ji taikoma. Aš įsitikinęs, jog šiandien ji užsitarnauja būti taikoma plačiu, visaapimančiu mastu.

Niekas, žinoma, netvirtina, jog ji turi būti įvesta kartą ir nedelsiant. Atvirkščiai, ji turi būti pradėta taikyti nedideliais etapais, kad būtų išvengta šoko ir sumaišties. Ir, kai tuo metu, kada sistema ims veikti pilna jėga, visuomenės metinės pajamos, surinktos tik iš mokesčio už žemę, taps pakankamomis padengti visoms teisėtoms visuomeninėms reikmėms.

Galbūt tai nėra absoliuti šaltojo karo periodo tiesa, su jos sunkiai pakeliama branduolinės gynybos našta. Tačiau dingus šiai naštai, o taip pat įvairių tipu socialinių dotacijų būtinybei, pasekoje to, kad ši sistema prives prie pilno užimtumo ir kitų socialinių patobulinimų, o taip pat kai kurių kitų priežasčių rezultate, kurių nušviesti čia neturiu galimybės dėl laiko trūkumo, aš iš tiesų manau, jog mes galėsime padėti tašką pajamų, PVM, pardavimo, importo ir visiems kitiems mokesčiams. Jeigu aš per daug optimistiškas ir mokesčio už žemės naudojimą neužteks, vis tik tai nėra argumentas atsisakyti naudoti šį metodą ten, kur tai tik įmanoma.

Egzistuoja du dalykai, kurių negali daryti valstybė, kad išliktų teisinga. Pirmas – imti visuomenės reikmėms tai, kas teisėtai priklauso privatiems asmenims ar korporacijoms. Antras – atiduoti privatiems asmenims ar korporacijoms tai, kas teisėtai priklauso visuomenei. Visas turtas, sukurtas privačiu keliu, teisėtai priklauso privatiems asmenims ar korporacijoms, ir jo priskyrimas valstybei bus neteisingas. Tačiau žemės renta sukuriama visuomenės, ir jos atidavimas privatiems asmenims ar korporacijoms neteisingas analogiškai. Tas, kas galvoja, jog, jog yra pasirengęs iš principo pateisinti monopoliją žemei, taip pat turėtų būti pasiruošęs iš principo pateisinti „tvodo žiedo“ ar „arbatinio kupolo“ (Teapot Domе) machinacijas, jau nekalbant apie Mikaelio Milkeno, Aivano Bouski, ir Čarlzo Kitingo darbelius.

Reziumuodamas pateiksiu dr Vigo Starko citatą, kuris daugelio metų eigoje buvo Danijos ministrų kabineto nariu: „Ką sukūriau aš – mano, Viskas mano! Ką sukūrei tu – tavo. Viskas tavo! Bet tai, ko nesukūrė niekas iš mūsų, bet kas vertinga mums abiem, teisėtai priklauso mums visiems bendrai“. Tai ir yra Henrio Džordžo filosofijos branduolys.