infa.lt

Prieš keletą dienų nušurmuliavo Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio renginiai. Mažiau kaip prieš metus Europos valstybės minėjo Europos Sąjungos susikūrimo šešiasdešimtmetį. Dar po dviejų metų minėsime Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimo trisdešimtmetį.

Jau būta ir bus dar daug šventinio šurmulio. Kuriame pasigendu šiek tiek daugiau blaivaus požiūrio į perdėtą pompastiką. Kuriame stokojama rimtų ir solidžių įžvalgų apie nueitą kelią, jame padarytas klaidas ir konceptualių idėjų bei esminių nuostatų dėl Lietuvos išlikimo savarankiška ir nepriklausoma valstybe, dėl jos tautinio ir kultūrinio identiteto išsaugojimo. Kintančioje Europos Sąjungoje ir besikeičiančiame pasaulyje. Dėl tos pačios Europos ir Lietuvos vietos joje.

Taip jau sutapo, kad praėjusioje Europos Parlamento sesijoje frakcijos „Laisvės ir tiesioginės demokratijos Europa“ vardu teko kalbėti diskusijoje dėl Europos Sąjungos ateities. Joje savo požiūrį pristatė Kroatijos ministras pirmininkas Andrejus Plenkovičius. Nuo metų pradžios parlamente pradėtos diskusijos, kai kiekvieną mėnesį vis kitos šalies ministras pirmininkas dalinasi savo šalies požiūriu dėl situacijos ES ir pasiūlymais dėl jos ateities.

Gerai, kad pagaliau bent diskutuojame dėl ES ateities. Tuo akivaizdžiai pripažindami, kad dabartis nėra tokia gera ir ji mūsų netenkina. Problemos dėl migrantų, socialinė atskirtis, nedarbas, daugelis kitų.

Antra vertus, diskusijos neturėtų virsti apsikeitimu komplimentais. Reikia kalbėti esminiais klausimais: ar investuoti į švietimą, kultūrą, socialines veiklas, mokslą, sportą, ar į gynybos išlaidų didinimą Europoje? Apmaudu, kad Kroatijos premjeras negirdomis praleido klausimą, ar ES neturėtų nuo globalizacijos ginti tokių mažų šalių, kaip jo Kroatija ir mano Lietuva?

Keista, kad iki šiol EP diskusijose neužsimenama apie Katalonijos nepriklausomybės siekį. Tarsi tai vyktų toli nuo mūsų ir Europos Parlamento nariams nereikėtų apsispręsti dėl pozicijos: Europos Sąjungos kaip tautų žandaro, ar Europos Sąjungos, kaip demokratinius procesus palaikančios bendrijos? Aš esu už antrą variantą.

Manau, kad pats laikas plačią diskusiją dėl ES Sąjungos ateities ir Lietuvos vietos joje pradėti ir mūsų šalyje. Šventinis šurmulys ir dažnu atveju iš nieko daromi skandalai pernelyg užtęsė pauzę dėl rimtų mūsų valstybės socialinių ir ekonominių, vidaus bei užsienio politikos problemų.

Kai reikia ne tik nedelsiant įgyvendinti skambiai idėjomis Lietuvai pavadintus institucinius sprendimus, kuriuos iki šiol galėjo be jokių akcijų padaryti įstatymų leidžiamoji ir vykdomoji valdžia. Kai reikia nuo viešųjų ryšių akcijų ir tuščio politikavimo pagaliau atsisukti į konkretų šalies žmogų, dar gyvenantį Lietuvoje. Dar auginantį joje vaikus, dar jai dirbantį ir mokantį mokesčius.

Reikia atrasti sprendimus, kad tie mokesčiai Lietuvos gyventojų reikmėms būtų išleidžiami tinkamai ir efektyviai.

Mes pernelyg dairomės į atskiras detales, nenorėdami matyti visumos. Vieni iš mažiausių atlyginimų, kone mažiausios pensijos – tai dalykai, kurie patys savo esme jau yra grėsmingi. Bet iš jų gimsta ir kiti reiškiniai: emigracija, kol kas tik pigiausia darbo jėga patraukli rinka, gimstamumo mažėjimas, nusivylusių ir neturinčių ką prarasti žmonių masės augimas.

Prasta demografinė situacija daug labiau negu kibernetiniai karai gali daryti įtaką socialinės atskirties augimui. Su tuo kovojant tik žodžiais, gali ateiti laikas, kai jaunimo nedarbas ir beviltiškumas, politikų tarnystė oligarchiniam kapitalui, globalizmo propaganda ir visuomenės skurdas taps katalizatoriumi, kuris įžiebs pilietinio pasipriešinimo ugnies židinius atskirose Europos valstybėse. Lietuva taip pat gali būti tarp jų.

„Norime Sąjungos, kurios piliečiai turėtų naujų kultūrinės bei socialinės raidos ir ekonomikos augimo galimybių“, – sakoma prieš mažiau nei metus, švenčiant ES šešiasdešimtmetį, pasirašytoje Romos deklaracijoje.

Duok Dieve, kad piliečiai galėtų išlaikyti tas galimybes, kurias jie iki šiol turėjo. Nes atrodo, kad dabartinės pastangos mažinti socialinę atskirtį, ją tik didina.

Tokia reali gyvenimo kasdienybė, iliustruojanti, kad kalbos ir akcijos socialiniuose tinkluose, su įvairiomis grotažymėmis ar be jų, šventės, kuriose savi apdovanoja savus, yra taip toli nuo esminių problemų, o žmonės, dažniau matomi tame virtualiame pasaulyje negu miesto gatvėse ar kaimo keliuke, yra neįgalūs pasiūlyti sprendimų, kurie tą kasdienybę realiai pakeistų.

Vargu, ar jie pasikeis, tad gal juos reikėtų pakeisti? Dabar jau einant link atkurtos Lietuvos trisdešimtmečio.