infa.lt

Tyrėjai iš amerikiečių Misūrio Universiteto priėjo išvados, jog religingų žmonių psichinė sveikata visumoje geresnė, nei ateizmo šalininkų. Tuo pačiu, visiškai nesvarbu, kokią būtent religiją išpažįsta žmogus. Galbūt, reikalas čia susijęs bendravime su bendratikiais, sako mokslininkai.

Tyrimo metu, kuriame dalyvavo pagrindinių pasaulio religijų atstovai – krikščionys, musulmonai, budistai ir judėjai, išaiškėjo, jog kuo aukštesnis buvo jų dvasingumo lygmuo, tuo geresnės būklės buvo jų psichika ir nervų sistema.

Specialistų nuomone, dalyvavimas religinių bendruomenių veikloje padeda sumažinti emocinio nestabilumo, nerimo ir ekstraversijos lygmenį. Žmonės tampa mažiau egocentriški, pas juos išsivysto pareigingumo ir priklausomybės plačiam vienminčių ratui pojūtis.

Pasak profesoriaus Deno Koeno, bendravimas su bendratikiais, nuolatinio palaikymo iš jų pusės pojūtis padeda nugalėti ne tik stresus ir neurozes, bet ir atsistatyti po kaukolės-smegenų, stuburo smegenų traumų ir netgi vėžio bei insulto.

Pakankamai žinoma išgydančioji maldos galia. Sankt Peterburgo V.M. Bechterevo vardo psichoneurologinio mokslo-tyrimo instituto, neuro- ir psichofiziologijos laboratorijos darbuotojai pravedė seriją eksperimentų, tyrusių gydomąsias maldos savybes.

Tyrimai buvo daromi su Aleksander-Nevsky Lavra vienuolyno gyventojais. Prietaisai fiksavo jų smegenų encefalogramą maldos metu. Paaiškėjo, jog besimeldžiantis žmogus panyra į ypatingą būseną: jo smegenų žievė atsijungia ir informacija įsisavinama tiesiogiai, apeinant mąstymo procesus. Tas palankiai veikia nervų sistemą, ir per ją – visą organizmą.

Efektas matomas ir tais atvejais, kai už žmogų meldžiasi kažkas kitas. 2001 metais specialistai iš Kolumbijos universiteto surinko duomenis apie 199 moteris, praėjusias gydymo nuo nevaisingumo kursą. Pasirodė, jog pas tas iš jų, už kurių sveikatą kasdien meldėsi artimieji, nėštumas įvykdavo žymiai greičiau nei pas tas, kuriomis rūpinosi tik medikai.

Tačiau, kaip bebūtų, bažnyčiose dažnai galime pamatyti žmones psichiškai ne visai adekvačius ar netgi išsigimusius. Be to, neretai įvyksta nusikaltimai religiniais motyvais, kai žmogus girdi „Dievo balsą“, įsakantį kažką nudaigoti…

Ne veltui sakoma: „Kai tu kalbi su Dievu – tai malda, o kai Dievas kalba su tavimi – tai šizofrenija“.

Deja, į bažnyčia dažnai ateina žmonės, kurie jau seniai ir rimtai yra psichiniai ligoniai. Tačiau tikėjimas ir religinis fanatizmas – absoliučiai skirtingi dalykai. Žmogus gali visiškai nesuprasti tikėjimo esmės arba interpretuoti jį savaip. Bepročio smegenyse religiniai postulatai gali virsti įkyria idėja. Tokiu būdu maniakas gali žudyti, pavyzdžiui, prostitutes ar narkomanus, todėl, kad jie nuodėmingi, įsivaizdavęs save Dievo bausmės įrankiu – tada, kai niekur religiniuose šaltiniuose nėra sakoma, kad mirtingasis turi teisę prisiimti sau Dievo funkcijas ir kažką bausti. Priešingai, Biblijoje pasakyta: „Nežudyk!“

Tačiau kur kas dažniau tokie žmonės patenka į sektas, sukuriamas ne tiek religiniams tikslams, kiek tam, kad tarnautų kažkieno savanaudiškiems tikslams. Arba jų priešakyje stovi tokios pačios psichiškai nesveikos asmenybės.

Sektos veikla nukreipta ne į psichinės ligonių būsenos stabilizaciją, o atvirkščiai – į sąmonės destruktyvizaciją. Žmonės ten, kaip taisyklė verčiami zombiais, įkalbant jiems paklusnumą kažkokiai dievybei arba sektos vadovui. Būklė tų, kurių psichika nelabai stipri, blogėja, o atsitinka ir taip, jog sulaužoma ir sveikų žmonių psichika, kuriuos atvedė į sektą, sakykime, depresija. Tvirtinama, jog tapti tuo ankstyvesniu žmogumi po to, kai pabuvota sektoje, praktiškai neįmanoma.

Kalbant apie bažnyčia, tai čia priešingai, gali būti stebuklingų išgijimų nuo psichinių sutrikimų atvejų. Prisimenami atvejai, kai būtent bažnyčia išgydydavo taip vadinamus apsėstuosius. Tokio susirgimo priežastys iki šiol taip ir neišaiškintos.

Tad, jei jūs psichiškai sveiki, tai religinė veikla jums bus tik į naudą. O jeigu pas jus, pavyzdžiui, neurozė ar asmenybės susidvejinimas, tai neatmestina, kad jūsų būklė po lankymosi bažnyčioje pagerės.