infa.lt

„Ką man daryti, jei mano komunistas tėvas manęs nežagino, komunistė motina nemušė, o komunistai mokytojai neužgaliojo ir nežemino?“ – paklausė manęs šiandien viena rašytoja.

Tai – klausimas, kurį sau turėtų užduoti kiekvienas lietuvis.

Ir kartu klausimas, į kurį bent jau aš neturiu atsakymo.

Komunizmo mačiau mažai, tačiau toje santvarkoje augę žmonės manimi rūpinosi, ugdė ir augino. Nei žagino, nei mušė, nei užgauliojo.

Galbūt todėl aš nebijau to komunizmo taip labai kaip visi aplinkui.

Kita vertus, kas gi jo taip labai bijo?

Jei paklausi žmogaus, ar sovietmečiu buvo blogai, tai dažnas ims pasakoti, kad tikrai blogai – gėrė visi, mušėsi, valgyti nebuvo – siaubo pasaka. Jei paklausi, ar tas vyko jo namuose, tai aišku – ne.

Tas sovietmetis tapęs keistu dalyku – globaliai labai baisus, bet savo asmenine patirtimi retas skundžiasi.

Dar įdomiau, kad dabar mes turime tą neįtikėtiną laisvę – daryti, ką norime, keliauti, kur norime, pirkti, ką norime. Aišku su sąlyga, jog užtenka pinigų.

O pinigų dažniausiai neužtenka.

Tačiau, jei pinigų stygių ir galima suprasti, tai fantazijos stygius tiesiog išmuša iš vėžių.

Kiek galvų padėta dėl laisvo žodžio?

O „pilietiniai“ aktyvistai vis tiek per galvą triusikus nusimautų, kad tik tą žodį kuo labiau suvaržyti.

Štai Kauno apskrities viešoji biblioteka pastatė stendą „Padovanok idėją bibliotekai!“ ir, aišku, kažkoks nenuovokus pro-valstybinis aktyvistas tą stendą supainiojo su skundų knyga, dėl ko įrašė štai tokį paklausimą – pasipiktinimą:

Nes garantuotai tiki, kad laisvė yra pasirinkimo nebuvimas. Ir kuo mažiau kitiems pasirinkimų, tuo jis jaučiasi laisvesnis.

Ir jei tai būtų koks pavienis atvejis, tai aš dar pasijuokusi atvira burna nueičiau, bet tokie atvejai lyg grybai po lietaus post-sovietinės psichozės apsėstoje visuomenėje, kurioje arba gerai, arba Putinas.

Lietuvoje liko tik vienas būdas būti lojaliu piliečiu – nekęsti Putino. Ir mylėti Prezidentę Dalią Grybauskaitę, žinoma.

Ir kuo labiau stebi tą visuotinę psichozę, tuo labiau nesupranti, kuo mes taip skiriamės nuo to baisiojo Putino, kurio požiūris į demokratiją panašus į tų, kasdien kovojančių, kad nepatogios nuomonės būtų nutildytos, neparankūs asmenys nubausti ir visi tikėtų viena Saule.

Tačiau išties istorijos neįmanoma ištrinti. Neįmanoma jos ir pakeisti.

Istoriją galima suklastoti, bet tam reikia, kad numirtų amžininkai.

Lietuva atsidūrusi sudėtingoje situacijoje, kai amžininkai nenumirę, bet istorija tokia, kokia buvusi, – nebepriimtina. Dėl to konvulsiškai kovojama su tais, kurie drįsta prisiminti ką nors gražaus iš laikmečio, kai nieko gražaus būti negalėjo.
Lidžita Kolosauskaitė

Nes gi visi blogi buvo. Nei vieno gero. Darbštaus. Ar protingo.

Tokie atsirado iškart po Nepriklausomybės. Ir dar, aišku, Landsbergis.

Na, o dienos pabaigoje pamačiau tai:

Ir ėmiau juoktis balsu.

Gerai, kad lenkai.

Nes Lietuvoje tai būtų valstybinio masto tragedija – juk tas autobusiukas simbolizuoja sovietmetį. Ir jei kam nors patiks autobusiukas, tai gali patikti sovietmetis. O jei patiks sovietmetis, tai nebepatiks Nepriklausomybė. O jei nepatiks Nepriklausomybė, tai bus Sovietų Sąjunga. O jei bus Sovietų Sąjunga, tai parduotuvėse žirnelių nebus!

Tai ar gali būti kas nors pavojingesnio valstybei už sovietinį autobusiuką pačiame Kauno centre?

nuotraukos autorės.

šaltinis: lidzita.lt