infa.lt

Fernandas Pessoa. Sklidina ramybės „Nerimo knyga“

INFA.LT
2017.08.10 01:01

Fernandas Pessoa

Sėdėdamas prie savo darbo stalo, Bernardo Soares įsivaizduoja save visam laikui išsilaisvinusį nuo Rua des Douradores, nuo savo viršininko Vasques, buhalterio Morena, nuo visų kitų tarnautojų, pasiuntinukų, pašto išnešiotojo, net katės. Bet, jei jis juos visus paliktų rytoj, atsisakytų kostiumo, kurį dėvi jau daugelį metų, ką jis tada veiktų? Nes juk jis turėtų kažką veikti… Ir jis turėtų dėvėti kitą kostiumą. Epigrafas, kuriuo prasideda knyga:

Žmogus nėra gyvulys. Jis – inteligentiška mėsa. Nors, kartais serganti. (Fernandas Pessoa (Fernando Pessoa), iš eilėraščio „Viso ko pagrindas- meilė“)

F.Pessoa obsesija buvo schizma tarp mūsų „abstrakčios“ ir mūsų „konkrečios“ prigimties – jis tai suformulavo kaip „inteligentiška mėsa“. Kartais jis būtų norėjęs, kad būtume paprasti, nerefleksuojantys gyvūnai, nejaudinami savimonės, bet mūsų unikalioje žmogiškoje sąmonėje jis matė galimybę atrefleksuoti ir suprasti save – visų pasaulio malonumų šaltinį (pvz: saulėlydį jis vadino „intelektualiu pergyvenimu“) ir jo skausmą (iš čia pastaba apie „kartais sergančią“).

Įdomu tai, jog F.Pessoa literatūrinė šlovė yra grynai pomirtinė. Gyvas būdamas, Lisabonos menininkų ir intelektualų sambūriuose, jis buvo nieko nereiškianti figūra, blanki pastaba XX a. Portugalijos poezijos analuose. Sunku pasakyti, ar jis apskritai ką nors iš savo kūrybos buvo išleidęs, nes viskas, ką žinome dabar, buvo rasta rankraščių skrynioje po jo mirties – daugybė poezijos ir prozos užrašų- ir kaip stambiausias kūrinys – „Nerimo knyga“. Ją skaitant, galima identifikuoti ne tik savo nerimą apie gyvenimą ir pasaulį, bet ir keliauti toliau – leistis į mesmerizuojančią kelionę su vienu labiausiai intriguojančių protų Europos literatūroje.

Knygos fragmentai ir vienas ištisas paragrafas:

Šiandien viena tokių dienų, kai monotonija apsupa mane ir uždaro į savo kalėjimą. Nors, ta monotonija gyvena tik manyje, ja esu aš. Kiekvienas veidas, net jei tik vakar matytas, šiandien yra kitoks jau vien todėl, kad šiandiena nėra vakar. Kiekviena diena yra ta diena, kuri ji yra, ir antros tokios pasaulyje nebebus. Absoliutus identiškumas yra tiktai sieloje (nors jis dirbtinis, iliuzinis), tiktai tenai viskas atitinka visa kita ir viskas yra supaprastinama. Pasaulį sudaro slėniai ir viršūnės, bet mūsų trumparegiškumas jį suvienodina į skystą, visa persmelkiantį rūką.

Vergovė yra vienintelis gyvenimo įstatymas, kito nėra. Ir jo privaloma klausyti. Prieš jį maištauti yra neįmanoma ir nuo jo niekur neįmanoma pasislėpti. Vieni vergais gimsta, kiti – tampa, dar kiti vergais paverčiami prievarta. Bailių meilė, kuria mes visi mylime laisvę, ir kurią, jei ji būtų mums suteikta, mes visi atmestume kaip kažką neįprasto ir keisto – nenuginčijamas įrodymas to, kiek giliai vergovė yra mus paveikus. Net aš, ką tik pareiškęs norą turėti namelį kažkur ar gamtos priebėgą, kur galėčiau būti laisvas nuo visa apimančios monotonijos, t.y. nuo buvimo savimi monotonijos, ar aš tikrai išdrįsčiau pasitraukti į tą namelį ar prieglobstį, žinodamas ir suvokdamas, jog monotonija egzistuoja tik manyje. Ir aš nuo jos niekada neišsilaisvinsiu, dusdamas nuo savęs ir to, kas aš esu.

Vieni valdo pasaulį, kiti yra pasaulis. Tarp amerikono milijonieriaus su nuosavybe Anglijoje ir Šveicarijoje, ir socialisto, išrinkto į savivaldybę, nėra kokybinio skirtumo. Tik kiekybinis. Po jais esame mes, amorfiniai – nesuvaldytas dramaturgas Šekspyras, mokyklos mokytojas Dž.Miltonas, valkata Dante Aligjeri, vaikigalis, kurį vakar pasiunčiau su nurodymais, kirpėjas perpasakojantis man istorijas, padavėjas, kuris tiesiog dėl to, jog šiandien prie pietų stalo išgėriau tik pusę įprastinio butelio vyno, išreiškė brolišką solidarumą, linkėdamas man rytoj pasijusti geriau.

Kur tavo tamburinas, miegantis loky?

Mano siela pavargo nuo manęs.

Aušra kaime tiesiog yra. Aušra mieste išsilieja pažadais. Pirmoji leidžia pasijusti gyvu, antroji priverčia tave galvoti. Ir, kartu su visais kitais nepasisekimais aš visada tikėjau, jog galvoti yra geriau, nei gyventi.

Vakar, kai man pasakė, jog tabako krautuvėlės savininko padėjėjas nusižudė, aš negalėjau patikėti. Vargšas vaikinas, vadinasi jis irgi gyveno, egzistavo… mes visi buvome tai pamiršę, mes, kurie jį pažinojom tik tiek, kiek žinome apie nepažįstamus. Ir rytoj jau būsime jį lengvai pamiršę. Bet jis turėjo sielą, tą galima pasakyti tikrai.

Pakankamai sielos, kad nusižudytų. Aistros? Rūpesčiai? Žinoma. Bet aš ir likusi žmonija, atsiminsim tik jo kvailoką šypseną ir jo vilnonį švarką, prastai tikusį jam per pečius. Tai visa, kas man likę atmintyje iš žmogaus, jautusio tiek giliai, kad pajėgė nusižudyti, nes daugiau priežasčių savižudybei nėra…

Aš atsimenu kartą pagalvojęs, kai pirkau pas jį cigaretes, kad jis tikriausiai anksti nupliks. O pasirodo nuplikti jam jau nebeteks. Tačiau tas prisiminimas išliko. Ir kokiais prisiminimais tai galima pavadinti, jei ir šitas vienas, faktiškai, yra ne kažkas iš jo gyvenimo, o tik tai, ką aš apie jį pagalvojau.

Debesys… Aš egzistuoju nesąmoningai ir mirštu ne savo noru. Aš esu intervalas tarp to, kas aš esu ir kas nesu, tarp to apie ką aš svajoju, ir to, ką gyvenimas iš manęs padarė. Abstraktus namas iš mėsos, pusiaukelėje tarp manęs ir to, kad esu niekas. Debesys… Kaip neramu jausti, kaip kelia sumaištį mąstymas, kaip tuščia yra norėti! Debesys…

Viskas, kas yra buvę mūsų, vien tik todėl, kad mūsų, net, ir tik, jei netyčia yra pasitaikę tarp jų gyventi ar kasdien matyti, tampa mūsų dalimi. Tai ne kontoros berniukas išvyko atgal į Galiciją ir negrįš, tai buvo mano gyvenimo substancijos dalis, svarbi, nes vizuali ir žmogiška. Aš šiandien sumažėjęs, nebe toks, koks buvau. Nes išvyko kontoros berniukas.

Viskas, kas nutinka pasaulyje, kuriame gyvename, atsitinka mumyse, visa, kas nustoja egzistuoti pasaulyje, kuris mus supa, nustoja egzistuoti mumyse. Visa, kas yra buvę, jei mes tik pastebėjome tai esant, yra išplėšiama iš mūsų, kai išnyksta. Kontoros berniukas išvyko šiandien.

Aš jaučiuosi labiau intymiais ryšiais surištas su kai kuriais charakteriais iš knygų, su kai kuriais atvaizdais iliustracijose, nei su daugeliu realių žmonių iš kūno ir kraujo, kas yra metafizinis absurdas. Nors, faktiškai, „iš kūno ir kraujo“ apibūdina juos labai tiksliai: jie sutapatinami su mėsos išpjovomis ant marmurinio mėsininko prekystalio, negyvais padarais, bet vis dar kraujuojančiais, lyg gyventų, pirmos rūšies kepsniais ir likimo karbonadais. – Aš manau, niekas iš tikro nemanome, jog ir kiti žmonės egzistuoja.

Kaip norėtųsi stebėti viską, lyg būčiau suaugęs keliautojas, ką tik atvykęs ant gyvenimo paviršiaus. Arba, kad nuo pat gimimo nebūčiau išmokęs viskam suteikti visų priimtas reikšmes, o vietoj to sugebėčiau įžiūrėti, kokia reikšmė slypi kiekviename daikte vietoj tos, kurią užlipdome jam iš išorės… Kad kas galėtų žinoti moters – žuvų pardavėjos egzistenciją, ir matyti toliau, nei jos pavadinimą ir žinomus faktus iš jos gyvenimo ir žuvies pardavinėjimo. Ar, kad galėtume pamatyti policininką tokį, kokį jį mato dievas. Kad galėtume pastebėti viską kaip pirmą kartą, ne apokaliptiškai, kaip materijos atskleidimą, bet tiesiogiai, kaip realybės sužydėjimą.

Noriu įeiti per duris namo, bet sudvejoju. Tada einu toliau : Prasa da Figueira, turgaus aikštė, perkrauta spalvingiausiomis prekėmis, užpildyta pirkėjų ir žmonių iki horizonto, ir visokiausių pardavėjų.

Aš einu lėtai, miręs žmogus, ir mano matymas yra nebe mano, ir nebereiškia nieko: kaip būtų žmogiško gyvulio, nežinančio to, bet paveldėjusio Graikų kultūrą, Romėnų tvarką, Krikščionių moralę ir visas kitas iliuzijas, kurios nugrimuoja mūsų gyvenimą ir jo pajautimą civilizacijoje. Kuo pavirtęs gyvenimas?

Aš pavydžiu – nors nežinau, ar tai teisingas žodis- tiems žmonėms, apie kuriuos būtų galima parašyti biografiją, ar kurie galėtų pasirašyti autobiografiją. Štai mano nerišlūs įspūdžiai, kuriuos užrašau abejingai, rašydamas autobiografiją be įvykių ar mano istoriją, kurioje nėra nugyvento gyvenimo. Štai mano išpažintys, ir, jei aš jose nieko nepasakau, tai vadinasi pasakyti nėra ką. Ką gali kas nors prisipažinti, kad tai būtų ko nors verta ar kam nors naudinga? Kas mums nutinka, yra arba atsitikę ir su visais kitais, arba – tik mums vieniems. Pirmu atveju tai niekam neįdomu (niekam tai nėra naujovė), o antru tai lieka nesuprasta.

x

Tik vienas dalykas mane stebina labiau, nei kvailybė, su kuria dauguma žmonių pragyvena savo gyvenimą, ir tai yra toje kvailybėje slypinti inteligencija… Iš šalies žiūrint, kasdieninio gyvenimo monotonija yra siaubinga. Aš pietauju šiame paprastame restoranėlyje ir stebiu virėją, matomą atviroje virtuvėje. Ir seną, mane aptarnaujantį padavėją šalia manęs. Kaip jis patarnauja ir visiems, kiek žinau, paskutinius trisdešimt metų. Kokie yra šių žmonių gyvenimai? Jau keturiasdešimt metų virėjas praleidžia praktiškai kiekvieną dieną virtuvėje; jis kartais paima atostogų, miega mažai, kartais vyksta atgal į gimtą kaimą, iš kurio vėl grįžta nedvejodamas ir nesigailėdamas. Jis lėtai kaupia savo iš lėto uždirbamus pinigus, kurių išleisti nesiruošia; jis susirgtų, jei tektų savo virtuvę apleisti ant visai, pvz, iškeisti ją į žemę, kurią jis pirkęs Galicijoje; Lisabonoje jis jau 40 metų, o nė karto nesilankė Rotundoje ar teatre, ir tik kartą Kolizejuje (klounus jis iki šiol nešiojasi savo viduje). Jis vedė, kaip ir kodėl – nežinau, turi keturis sūnus ir dukrą; kai pasilenkia per barą į mano pusę, jo šypsena spinduliuoja didelę, patenkintą, vienareikšmišką laimę. Jis neapsimetinėja, tam nėra reikalo. Jei jis atrodo laimingas, tai tokiu jis ir yra.

O kaip su senuoju kelneriu, patarnaujančiu man, ir milijoninį kartą savo karjeroje atnešusio ir prieš mane ant staliuko pastačiusio puodelį kavos? – Jo gyvenimas toks pats kaip ir virėjo, tik keletas jardų skiria virtuvę, kur dirba vienas, ir restoranėlio salę, kur dirba kitas. Neskaitant smulkių skirtumų, pvz, du o ne penki vaikai, dažniau išvažiuojama į Galiciją, ir Lisaboną žino truputį geriau, nei virėjas, jis lygiai taip pat patenkintas gyvenimu… Vėl ir vėl, su realiu išgąsčiu žiūriu į tą gyvenimo panoramą, ir, kol dar manęs visiškai neapėmė siaubas, liūdesys ir pasišlykštėjimas jais, suvokiu, jog kaip tik tie žmonės, verti gailesčio ir pasibaisėjimo, yra tie, kurie turi didžiausią teisę juos jausti – t.y. žmonės, tuos gyvenimus ir gyvenantys.

Tai pagrindinė literatūrinės vaizduotės klaida: kad žmonės yra tokie patys, kaip mes ir, kad todėl jaučia taip pat, kaip mes. Žmonijai pasisekė, kiekvienas žmogus yra tiktai jis pats, ir tik genijui yra suteikta galimybė tuo pačiu būti ir kitais.

Galiausiai viskas yra sąlygiška. Mažas incidentas gatvėje, patraukiantis restorano virėjo dėmesį tiek, kad jis išeina į lauką, suteikia jam daugiau džiaugsmo, nei bet kuris toks kaip aš jo gauna iš apmąstymų apie pačias originaliausias idėjas, iš geriausios knygos skaitymo ar iš pačios maloniausios neįgyvendinamos svajonės.

Ir, jei gyvenimas savo esme yra monotoniškas, jis išsprūdo iš jos glėbio sėkmingiau ir lengviau, nei aš, Jis nežino tiesos geriau nei aš, nes tiesa nepriklauso niekam, bet laimę tai jis žino ir pažįsta… Išmintingas žmogus padaro savo gyvenimą monotonišku, jame ir mažiausias nutikimas tampa reikšmingu. Nušovus trečią liūtą, medžioklė medžiotojui ima rodytis nuobodi. Mano monotoniškam virėjui, kiekvienas atsitikimas gatvėje, nutikęs jo akyse, panašus į nedidelę apokalipsę. Tam, kuris niekada nebuvo už Lisabonos ribų, kelionė tramvajumi į Benfiką yra kaip kelionė į begalybę ir, jei jis kurią dieną aplankytų Sintrą, pasijustų kaip nukeliavęs į Marsą. Iš kitos pusės, keleiviai, nukeliavę 5000 mylių po pasaulį dėl to, kad nuolat matytų kažką naujo, – jiems tas amžinai nauja jau neša nuobodulį. Ir, kiekvienas naujas naujumas neša savyje senesniojo naujumo mirtį.

Tikrai išmintingas žmogus galėtų pilnai džiaugtis pasaulio spektakliu iš savo fotelio, jam nereikėtų kalbėti su niekuo ar mokėti skaityti, pakaktų naudotis penkiais pojūčiais ir turėti sielą, nepažinusią liūdesio. Reikia monotonizuoti egzistavimą, kad būtų atsikratyta monotonijos. Reikia, kad kiekviena diena tiek nesiskirtų nuo kitos, jog net mažiausias įvykis taptų pramoga. Dirbant kasdieninį darbą kontoroje, nuobodų, pasikartojantį ir beprasmį, pabėgimo iliuzijos pačios iškyla mano akyse, tolimų salų svajonės, pokyliai ir puotos kažkurių kitų istorinių amžių soduose, keisti peizažai, keisti jausmai, kitoks aš. Bet, į tuščius popieriaus lapus žiūrėdamas suprantu; jei aš visa tai turėčiau, niekas iš viso to nebūtų mano. Reikia pripažinti realybę, jog mano viršininkas sinjoras Vasques, yra vertas daugiau, nei koks Svajonių karalius; kontora Rue dos Dauradores gatvėje, verta daugiau, nei visos plačiausios alėjos neįmanomuose soduose.

Tik todėl, kad egzistuoja senjoras Vasques, aš galiu džiaugtis svajonėmis kaip karalius; todėl, kad turiu vietą kontoroje Rue dos Dauradores, aš galiu džiaugtis neegzistuojančių peizažų iliuzijomis savo galvoje. Bet, jei aš pats būčiau Svajonių Karalius, apie ką aš tada svajočiau? Jei vaikščiočiau po neegzistuojančius peizažus, kas liktų iš jų neįmanomumo?

O, kad aš visada būčiau palaimintas monotonija! Nuobodžia tų pačių dienų seka, mano šiandienomis, neatskiriamomis nuo vakar dienų, kad galėčiau visa širdimi džiaugtis muse, kuri mane išblaško, praskrisdama pro nosį, juoko atgarsiu, atskriejusiu iš lauko – iš gatvės kažkur apačioje, tikru laisvės jausmu, kai kontora užsidaro vakare, ir begaliniu poilsiu išeiginėmis dienomis… Todėl, kad būdamas niekas, galiu įsivaizduoti save esant kuo tik noriu. Jei aš būčiau kažkas, aš to negalėčiau daryti. Buhalterio asistentas gali save įsivaizduoti Romos imperatoriumi. Anglijos karalius negali, nes jis prarado sugebėjimą savo svajonėse būti kuo nors kitu, nei tuo, kuo jis yra – karaliumi. Jo realybė suvaržo jo pojūčius.

Parinko ir išvertė Gaiva Paprastoji

→ Šis straipsnis nemokamas. Parengti jį ir išlaikyti čia – kainuoja.. Paremkite infa.lt

→ Naujienlaiškis

→ Visa naujienų juosta >>

žiūrėjo 1 869

Žymos:

Komentarų: 0

Rašyti komentarą


Taip pat skaitykite:

Naujienlaiškio Prenumerata


Laikrodis

Apklausa

Ar pritariate visuotiniam privalomos karo tarnybos įteisinimui?


Rodyti rezultatus

Loading ...

Kūno masės ir ūgio indekso (KMI) apskaičiavimas

    Jolanta Blažytė. Taika per stiprybę ar karas per trydą?

Jolanta Blažytė. Taika per stiprybę ar karas per trydą?

Komentarų: 0 Skaityti visą įrašą
    Gintaras Furmanavičius.  Kokie reikalai su Krymo tiltu?

Gintaras Furmanavičius. Kokie reikalai su Krymo tiltu?

Komentarų: 0 Skaityti visą įrašą
    Kiek gyvenimo atiduodame mokesčiams

Kiek gyvenimo atiduodame mokesčiams

Komentarų: 1 Skaityti visą įrašą
    Tęsinys: Informacinis badas, augimo iliuzija ir sisteminis disonansas

Tęsinys: Informacinis badas, augimo iliuzija ir sisteminis disonansas

komentarai 3 Skaityti visą įrašą
    Algimantas Rusteika. Labas rytas, Lietuva

Algimantas Rusteika. Labas rytas, Lietuva

Komentarų: 0 Skaityti visą įrašą
    Algimantas Rusteika. Lietuvio vidinis monologas (Metai iki pirmojo pogromo)

Algimantas Rusteika. Lietuvio vidinis monologas (Metai iki pirmojo pogromo)

komentarai 3 Skaityti visą įrašą
    Linas Karpavičius. Dar kartą apie didžiausią, bet ne vienintelį dirbtinai sukurtą mitą.

Linas Karpavičius. Dar kartą apie didžiausią, bet ne vienintelį dirbtinai sukurtą mitą.

Komentarų: 1 Skaityti visą įrašą
    Apie „piktą raganą, miegančiąją gražuolę ir „gerąją fėją“ (alegorija)

Apie „piktą raganą, miegančiąją gražuolę ir „gerąją fėją“ (alegorija)

komentarai 2 Skaityti visą įrašą
    Gintaras Furmanavičius. Apie žymiausio Lietuvos anūko veiklos palikimą

Gintaras Furmanavičius. Apie žymiausio Lietuvos anūko veiklos palikimą

komentarai 3 Skaityti visą įrašą
    Įstatymas nevaisingų porų vardu – toms, kurios nėra nevaisingos. Partnerystė pro šonines duris

Įstatymas nevaisingų porų vardu – toms, kurios nėra nevaisingos. Partnerystė pro šonines duris

Komentarų: 1 Skaityti visą įrašą
    Valdžia efektyvina privataus verslo [su]valdymą: Pinigų užteks visiems!

Valdžia efektyvina privataus verslo [su]valdymą: Pinigų užteks visiems!

komentarai 3 Skaityti visą įrašą
    „Žaliasis kursas“ ir tikroji taršos anatomija: kas iš tiesų teršia planetą ir kas už tai moka?

„Žaliasis kursas“ ir tikroji taršos anatomija: kas iš tiesų teršia planetą ir kas už tai moka?

Komentarų: 1 Skaityti visą įrašą
    D. Trumpo „chaoso“ šydas: Didžiojo žaidimo tikslas

D. Trumpo „chaoso“ šydas: Didžiojo žaidimo tikslas

komentarai 4 Skaityti visą įrašą

Kai tik himnas prieina prie "ir šviesa" taip noris pridėti "ir tamsa" mus telydi. Apie...

Tarp programos punktų – referendumo inicijavimo slenksčio mažinimas nuo 300 tūkst. iki 150 tūkst. parašų...

musu DARBO valandos! Apmokestintos ir visos ismokos,iskaitant ligos,pensijos,pasalpos,atostoginiai ir kt. Neretai net ne po karta!...

Partijų tikrai per daug yra, daugiau tikrai nereikia, reikia jungtis joms į vieną su panašiomis...

Dievas - ne ubagu tarnas! Ir uz juos jungo nei nes,nei nusikratys juo. Teks patiems,kai...

Pasaulyje yra tik ponai ir ubagai. Kas kuria partijas? Ogi tikrai ne pastarieji. Todel,visos partijos...

Vėl bus ta pati dainelė,kuri prie nieko neveda....