infa.lt

Nežiūrint į JAV ir eilės Rytų Europos valstybių prieštaravimus, Vokietija, Austrija ir keletas kitų, Europos Sąjungos šalių-narių, kategoriškai prieštarauja Rusijos dujotiekio „Šiaurės srautas 2“ statybos stabdymui, ir jų prieštaravimų pagrinduose labai racionalūs argumentai, rašo diena.lv.

Vertėtų prisiminti, jog dalis JAV politikų, praėjusio amžiaus 60-ųjų pabaigoje – 70-ųjų pradžioje taip pat prieštaravo prieš dujų iš Tarybų Sąjungos eksportą į Vakarų Europą. Tada buvo sudaryta garsi sutartis tarp TSRS ir VFR „dujos mainais į vamzdžius“. Tie prieštaravimai jokiu būdu nebuvo susiję su ekonomika, – pagrindinis argumentas „Prieš“ slypėjo nuogąstavimuose dėl galimo pernelyg glaudaus suartėjimo tarp Maskvos ir Bonos (tuometinė Vakarų Vokietijos sostinė) dėl tos priežasties, jog visose klasikinėse geopolitikos teorijose tai buvo laikoma rimta grėsme anglosaksų interesams.

Galų gale pretenzijos vis dėl to nurimo. Pirma – rusiškų dujų tiekimui tiesiog nebuvo jokios alternatyvos; antra – tas tiekimas skatino Vokietijos ir kitų Europos šalių ekonominį vystymąsi. Pigios dujos ir, suprantama, nafta iš TSRS buvo rimtas stimulas, pavyzdžiui, Europos chemijos pramonei, o jeigu žiūrėtume plačiau, tai buvo savotišku indėliu į Europos gerovę. Atsisakyti strateginio priešininko indėlio palaikančio europietiškąjį socializmą, pasakojimai apie kurį buvo plačiai naudojami antitarybinėje propagandoje, tuo pačiu sutaupius žymias asmenines lėšas, JAV, akivaizdu, negalėjo, net nežiūrint į perspėjimus, pavyzdžiui Zbignevo Bžezinskio.

Mūsų dienomis strateginis bendrasis paveikslas nelabai tepasikeitė, ir, nors TSRS seniai nutraukė savo egzistavimą. Rusijos dujų importas kaip ir anksčiau naudingas Vokietijai ir eilei kitų europietiškų šalių, o JAV strategus, kaip ir anksčiau, gąsdina Vokietijos ir Rusijos suartėjimas.

Klasikinių geopolitikos tezių niekas iki šiol dar neatšaukė. Tiesa, atsirado alternatyva, konkretizuojant, skalūnų dujų iš už Atlanto, tačiau net pačiais optimistiniais paskaičiavimais, jos bus, mažiausiai 80% brangesnės už Rusijos dujotiekio dujas, ypač, atsižvelgiant į tai, jog pastarosios yra eksportuojamos „Nord Stream“ dujotiekiu, kas daro tiekimą pigesniu. Ir be abejo, tą paskatins ir tas pats potencialus dujotiekis „Šiaurės Srautas 2“.

Tuo galima paaiškinti tai, kodėl Vokietija ir jos bendramintės yra pasiruošusios žūtbūtinei kovai ne tik už Rusijos dujų tiekimo išsaugojimą, bet ir už to tiekimo padidėjimą.

Nuo šio tiekimo tiesiogiai priklauso cheminės pramonės konkurentabilumas, kurios atstovai net neslepia, jog tuo atveju, jog jeigu žaliavos kainos išaugs beveik du kartus, problemos bus labiau nei rimtos.

O jeigu problemos prasidės viename iš pamatinių Vokietijos ekonomikos akmenų, – tai geriausiu atveju jos persimes į šios šalies ekonomiką visumoje, o blogiausiu – visos suvienytos Europos. Geopolitika, suprantama, svarbi ir Berlynui, tačiau, jei tenka rinktis tarp ekonominio stabilumo ir geopolitikos, tai praktiški vokiečiai, be abejo, rinksis pirmą. Tuo metu, Rytų Europa, įskaitant Latviją ir Lietuvą, renkasi geopolitiką.