infa.lt

Saifas al Islamas Kadafis (Saif al-Islam Gaddafi) , Muamaro Kadafio sūnus buvo  nuteistas mirties bausme, tačiau vėliau amenstuotas

Libano politikas ir mokslininkas Gasanas Salame (Ghassan Salame) tik ką paskirtas specialiu JTO atstovu Libijos klausimais. Balsavimas dėl jo kandidatūros, įvykęs birželio 20 dieną Saugumo Taryboje nebuvo paprastas. Jo pirmtako, vokiečių diplomato Martino Koblerio (Martin Kobler) įgaliojimai buvo pratęsti, kol vyko kandidatūrų į šia labai atsakingą ir rizikingą pareigybę svarstymai, rašoma lavanguardia.com tinklapyje.

Per šešerius metus Libijoje pasikeitė pustuzinis JTO specialių atstovų. Priešpaskutinis buvo Bernardino Leonas (Bernardino Leon), kurio darbas iššaukė nevienareikšmius vertinimus, kadangi dar nepasibaigus jo įgaliojimams jis ėmė derėtis su JAE (Jungtiniais arabų emyratais – suinteresuota konflikto puse) dėl savo būsimo darbo.

Momentas dabar sudėtingas. Derybos tarp vyriausybės Tripolyje ir paraleliniu parlamentu ir vyriausybe Tubruke stringa. Parlamentas ir vyriausybė Tubruke remiasi maršalu Khalif’u Haftar’u, garbėtroška vadu, virtusiu Egipto, JAE ir – kaskart vis didesniu lygmeniu – Vakarų interesų gynėju.

Europos Sąjunga bando sudaryti sutartį su nestabilia vyriausybe Tripolyje, kad būtų sustabdytas migrantų srautas nuo Libijos krantų, tačiau tuo pačiu ją pilnai tenkina tai, jog iš teritorijos, kontroliuojamos maršalo Haftar’o neatsišvartavo nė vienas laivas su migrantais. Tačiau Vakarų pakrantėje, kur pilnu tempu vyksta prekyba migrantais, birželio 28 dieną, kažkokia ginkluota grupuotė apšaudė ir keleto valandų eigoje sulaikė JTO konvojų.

Gasano Salame kandidatūra buvo palaikyta įvairių Libijos jėgų, tačiau kol kas neaišku, kaip sumaniai jis sugebės manevruoti šioje situacijoje. Khalif’as Haftar’as pastebimai sustiprino savo pozicijas, ėmęs kontroliuoti naftos gavybą, o taip pat Egipto palaikymo dėka, kuris prieš jo priešus rengia oro atakas, o taip pat dėka blokados, palaikomos Saudo Arabijos ir JAE prieš Katarą, palaikantį islamo radikalus, kovojančius prieš Haftar’ą šalies vakaruose. Maršalas ir jo bendražygiai, savo ruožtu, kaltina islamo radikalus terorizmu.

Salame buvo kultūros ministru Libane, JTO patarėju Irake, Kofio Anano (Kofi Atta Annan) ir Ban Ki Mun’o (Ban Ki-moon) padėjėju. Buvo Nacionalinio mokslo tyrimų centro (CNRS) direktoriumi, vadovavo politinių tyrimų Institutui prie Paryžiaus universiteto, yra Aukštosios frankofonijos tarybos narys.

Jo duktė, Lea Salame – žinoma prancūzų TV vedėja. Kaip rašo savaitraštis Jeune Afrique, Emanuelis Makronas ir trys jo patarėjai buvo Salame mokiniai. Pradžioje JTO generalinis sekretorius Antonio Gutteres norėjo paskirti specialiuoju atstovu Libijos klausimais Salam’ą Fayad’ą, buvusį Palestinos nacionalinės autonomijos premjerą, kurio kandidatūrą užblokavo JAV. Ar nepriskirs dabar Salamei pernelyg artimų ryšių su Prancūzija?

Makronas pripažino, jog karinė intervencija Libijoje, kurią taip palaikė Nicolas Sarkozy, buvo klaida, ir dabar ši šalis yra vienu iš Prancūzijos prioritetų. Haftar’o priešininkai tvirtina, jog Paryžius ėmė remti maršalą, ypač po to, kai jis išplėtė susitarimus dėl saugumo su Egiptu. Užsienio reikalų ministras Žan-Ivas Le Drian (Jean-Yves Le Drian) pasakė, jog „migracijos srautas iš centrinio Viduržemio jūros regiono vėl tapo pagrindiniu, ir Libijos valstybėje mes neturime partnerių“.

Pasak jo, Haftar’as tėra „dalimi problemos sprendimo“. Tas pats kalbama Italijoje. Tapusi pirmąja šalimi atvėrusia savo atstovybę Tripolyje, Italija išdavinės vizas Libijos gyventojams, gyvenantiems Haftar’o kontroliuojamoje teritorijoje. Atitinkamas pareiškimas buvo pasakytas prieš maršalo kariuomenei užimant paskutinį Bengazio rajoną, kuris dar tęsė pasipriešinimą.

Bet ar pasirengęs Haftar’as taikos deryboms su silpna – tačiau pripažinta pasaulio bendrijos – Fayez el Sarraj vyriausybe ir Misratos sukilėliais, įgyvendinančiais faktinę valdžią Tripolyje?

„Aš tuo abejoju, kadangi jis naudojasi neribotu Egipto ir JAE palaikymu ir siekia tapti naujuoju Kadafiu“, – mano Mustafa el Sagezli, 2011 metų revoliucijos sukilėlių vadas ir pirmosios pereinamos Mahmudo Yibril vyriausybės vidaus reikalų ministro pavaduotojas.

Buvęs Kadafio šalininkas, maištininkas, palaikantis ryšius su CŽV, o dabar ir su Maskva, Haftar’as blokuoja susitarimo dėl nacionalinės vienybės vyriausybės įgyvendinimą, parengtą aktyviai dalyvaujant Martinui Kobleriui 2015 metų gruodį. Europos tarybos analitikas užsienio politikos klausimais Mattia Toaldo paaiškina, jog „Haftar’ui nereikalingas gynybos ministras, stovintis aukščiau jo, jam nereikalingi civiliai asmenys. Jis ir toliau tvirtins, kad be jo susitarti neįmanoma, ir tada mums teks laukti 10 ar 20 metų kol jis numirs. Arba mes turėsime taikos susitarimą neapimantį didelio žmonių skaičiaus Libijos vakaruose. Ar reikalingas mums susitarimas, kuris neapims 60% gyventojų?“

Nei Toaldo, nei El Sagezli nemano, jog Haftar’as yra pajėgus nugalėti pilietiniame kare, vykstančiame nuo 2014-ųjų metų, kai Haftar’as pradėjo operaciją „Orumas“ prieš islamo sukilėlius. Kaip skelbiama paskutiniojoje išsamioje JTO ataskaitoje, tai buvo daugeliu atvejų purvinas karas. Jame periodiškai dalyvavo „Islamo valstybės“ teroristinė organizacija, kuri pasekoje buvo sutriuškinta Surte, be to ne kariuomenės, vadovaujamos Haftar’o. Rusija taip pat netiki karine maršalo sėkme, nežiūrint į iškilmingą priėmimą lėktuvnešyje „Admirolas Kuznecovas“, kuris buvo atvykęs į Tubruko uostą grįždamas iš Sirijos šių metų sausio mėnesį. Toaldo mano, jog Maskvos ketinimai susiveda tik į naftos sutarčių, kurias ji sudarė dar prie Kadafio, išsaugojimą.

Kalbant apie JAV, tai Donaldas Trampas (Donald Trump) taip ir nepaskyrė specialaus atstovo Libijos klausimais (šioms pareigoms buvo svarstomos trijų verslininkų kandidatūros). „Haftar’ui jis leido suprasti: jei nori išlaikyti su mumis draugiškus santykius, daryk tai, ką kalba Egiptas ir JAE, – aiškina Toaldo. – O jie, suprasdami, kad karinio sprendimo nėra, pasisako už diplomatinį sprendimą“, – o tai jau Salame reikalas.

Mustafa el Salezli nuogąstauja, jog viskas vyks taip, kaip nuspręs Hafrtar’as. El Salezli vadovavo revoliucinio sukilimo paleidimui, kas pasekoje buvo nutraukta, ir tūkstančiai ginkluotų žmonių, ir jų šeimininkai, įtraukė šalį į prievartos, kotrabandos ir prekybos žmonėmis bedugnę. – „Vakarai aikteli: Oi, mes padarėme klaidą! Ne, jūs palaikėte Libijos liaudį ir neturite dėl to gailėtis. Jeigu jums ir verta dėl kažko gailėtis, – tai dėl to, kad jūs nepadėjote atstatyti mūsų šalies. Padėti Libijai išeiti iš šios painios situacijos, neatvedant į valdžią naujojo Kadafio. Jis galėtų išsilaikyti trumpą periodą, bet libiečiai vėl jį nuverstų, o mes imtume Vakarų šalis laikyti, kaip priešus už tai, kad atvedė jį į valdžią“.

Telieka tikrasis Kaddafis – sūnus, Saifas al Islamas Kadafis (Saif al-Islam Gaddafi), matomai išlaisvintas sukilėlių, kurie jį laikė (arba gynė) ir yra kažkur šalyje. „Haftar’as jo nepalaikys, kadangi abu nori valdyti Libiją, ir tai dar labiau supainioja situaciją“, – sako El Sagezli. Kaip praneša Saifo al Islamo advokatai, jis rengiasi kreiptis su kvietimu į liaudį pasibaigus Ramadanui. Kol kas dar nieko nepasakė.

Gerbiami skaitytojai, jei manote, kad medžiaga, pateikta „infa.lt” buvo jums nors truputį naudinga, jūs galite prisidėti paremdami svetainę Jums patogiu būdu