infa.lt

Daugelis žmonių remdamiesi statistiniais duomenims pasakys – šiandien gyvename geriau, nei, sakykime, prieš 20 metų. Ir bus teisūs, – materialiąja prasme gyvename geriau. Turime visko daugiau, t. y. daiktų ir galimybių jų įsigyti.

Turime daiktų ir nebeturime idealo, nebeturime idėjos, ir nebeturime savo gyvenimo ateities vizijos. Turime tik tikslą – užsidirbt daugiau, kad greičiau pavyktų išmokėti paimtas paskolas būstui, automobiliui, apsimokėti mokslui ar nuosavo namo statybai.

Kai kurių kitų nuolatiniai tikslai gerokai kuklesni – kaip ištempt iki atlyginimo ir susimokėt komunalinius mokesčius, o jei pavyks, susirast kur pasiskolint pinigų kelionei pas draugą į Airiją, kur jis jau įsitaisęs ir kviečia spjaut į tą šalį, kuri, pasak jo, jau seniai į jį nusispjovė.

Šiandien nematome niekur pasaulyje vykstant kryptingos nuoseklios, kažkokia valstybės vizija besiremiančios politikos.

Iš tiesų, ir pati politika, kaip tokia, prarado bet kokią prasmę šiandienos pasaulyje. Ką pilnai galima pavadint minties skrydžio, laisvės ir civilizacijos saulėlydžiu.

Visos politinės kryptys, visame pasaulyje, išskyrus islamo šalis, siūlo žmonijai-rinkėjams vieną ir tą patį – investicijas, darbo vietų skaičiaus didėjimą, augantį atlyginimą ir su tuo augantį vartojimą. Visos vienodai. Be išimčių. Taškas. Atėjome.

Idealai, dvasinė žmogaus pusė, kultūra, tradicinės dvasinės vertybės sudarančios žmogaus gyvenimo vizijos pagrindus – tapo nekotiruojama valiuta. Nėra ir anei jokių vertybinių valstybių ateities vizijų.

Investicijos, darbo vietos, ekonominis-vartojimo augimas, karinės išlaidos. Kaip atlygis už tai – dvasinis-moralinis nuopolis, demografinė katastrofa ir dingęs tikėjimas bet kuo apskritai. Kas atsitiko?

Žmonija yra dinaminis darinys, kaip važiuojantis prieš kalną dviratis, galintis, arba visapusiškai vystytis (riedėti nustatyta kryptimi), kol kryptingai laikomas vairas ir dirbama su pedalais, arba degraduoti ir ristis žemyn. Nes būtina dirbti ir su vairu, ir su pedalais. Vizija ir kryptinga veikla. Dirbant kažkuriuo vienu iš jų nieko nesigaus. Kaip ir sustoti ir stovėti vietoje įkalnėje.

Nukreipus vairą rinkos kryptimi ir ėmus vystyti vien į verslo interesus nukreiptą civilizaciją, kuriai būtina nuolatinė ekonominė ekspansija (ir vartojimo augimas), degradavo dvasinė pusė – tai yra, ji buvo priverstinai sąmoningai degraduojama, nes sveikai mąstanti žmonija niekada nebūtų sutikusi su tokia savižudiška visuomenės vystymosi koncepcija, reikalaujančios nuolatinio ir nenutrūkstamo vartojimo augimo, teršiant aplinką ir be atodairos vis labiau eikvojant planetos resursus.

Tai kelias be absoliučiai jokios perspektyvos. O kalbant apie viziją – tai susinaikinimo vizija. Kas būdamas sveiko proto su tuo sutiktų?

Kam sveikam žmogui kasmet reikalingas vis naujas išmanusis telefonas? Arba automobilis kas 5 metai? Arba vis nauja buitinė technika ar GMO produkcija, netelpanti į jokius sveiko mąstymo rėmus? Aš jau net nekalbu apie vis augančią ir vis labiau toleruojamą pasaulyje iškrypimų industriją, tvirtai įsišaknijančią valstybių įstatyminėse bazėse.

Todėl sveikai galvojančius reikėjo paskelbti arba priešais, arba marginalais ir/ar juokdariais, kas ir buvo padaryta, ir daroma toliau.

Su laiku mąstantys individai užtilo, supratę, jog MIP choro nieku gyvu perrėkti nepavyks, ir nieko išskyrus nemalonumus jų šauksmas tyruose jiems neduos, – o tada politikų vietas užėmė žmogeliai be veido, įsitikinimų ir fantazijos, – patrankos vamzdį ir gąsdinimą vertinantys labiau, nei dialogą, gerus santykius su kaimynais ir/ar gerą knygą, žadinančią tauriąją žmogaus pusę.
Arvydas Daunys

Pastaruosius dešimtmečius iki pat šiandien Lietuvos politikų kėdėse sėdintys žmoneliai jau nenusimano ne tik apie kultūrą, kas dar būtų pusė bėdos. Jie nenusimano net apie tai, kas yra paprasčiausias padorumas, garbė ir pagarba. Pagalba vargstančiam ar užuojauta kenčiančiam. Nes tai neįeina į jų suvokimo ratą. Interesų tuo labiau.

Melas skleidžiamas į viešumą tapo jų kasdiene veikla, o politinio priešininko nutildymui – Maskvos agento etiketė ir VSD pažymos, naudojami kaip panacėja, siekiant nuslėpti savo dvasinį skurdumą.

Pasaulio politikoje (tame tarpe ir Lietuvos) nebeliko idėjų, šviežių minčių ir viešų diskusijų, sprendžiant visuomenei aktualius klausimus – teliko tik chaotiškas chaotiškų sprendimų priėmimo, o vėliau atšaukimo ir keitimo maratonas, vis žvalgantis į reitingus. Ne rezultatus. Nes rezultatų (teigiamų) seniai nėra. Tą liudija visi statistiniai duomenys. Nebeliko absoliučiai jokio politikos tęstinumo, nekalbant jau apie patį suvokimą, kas tai yra.

Tokiai situacijai esant, politika kaip tokia (kaip sąvoka ir daiktavardis) artėja prie logiškos pabaigos, nes tampa nebereikalingi patys politikai – jų vietas neužilgo užims robotai ir programos, nes yra pigesni, – mat žmonės, besielgiantys pagal programą, tačiau vartojantys pagal godumą, – kainuoja vis tiek brangiau nei jų dirbtiniai analogai. Juolab, kad dabartiniai politikai nebeturi jokių ilgalaikių idėjų ir net nesupranta kam jos reikalingos. Investicijos, darbo vietos, minimalus atlyginimas. Mąstymo ribotumas susiaurino ir akiratį, – nebematoma net to, ko akivaizdžiai trūksta visuomenei, kad ji bent liktų šalyje. Nebėgtų, kaip iš skęstančio laivo žiurkės.

Tačiau tą išspręs programos, sudarytos mokslininkų ir programuotojų, nes Žemėje dar liko mąstančių žmonių, deja, nepriklausančių politikų ratui, bet jų skaičius nuolat mažėja.

Iš esmės, visiška vartojimo, politikos ir žmonių kontrolės robotizacija turėtų užsibaigti iki šio šimtmečio pabaigos. Nes vartotojų visuomenei politikai visiškai nereikalingi. Jai pakaks vadybininkų, kurie valstybėms kainuos kur kas pigiau, nei „politikai“, šiandien manantys jog yra pasaulio bamba.

Ir prasideda viskas nuo pinigų kontrolės. Mažinant leidžiamų atsiskaityti grynais kiekį. Pradžiai.

Kadangi žmonės savanoriškai grynųjų pinigų atsisakyt nenori, jiems iš šono (iš esą nevalstybinių struktūrų) pakišamos, esą nepriklausomos kriptovaliutos – bitkoinai, eteriai ir kiti pseudo-pinigų analogai, kurie neužilgo bus kontroliuojami visų šalių vyriausybių. Neišvengiamai. Nes tai viso labo tik elementari programinė įranga ir jos produktai, neturintys nieko bendro su nepriklausomu egzistavimu ir funkcionavimu. Valstybių įsijungimo momentas priklausys tik nuo vartotojų skaičiaus, kai bus pasiekta tam tikra naudotojų skaičiaus riba. Taip pat, kaip ir elektromobilių apmokestinimas, kai jie pakeis benzininius. Vėlgi, kai bus pasiektas tam tikras naudotojų skaičius.

Ir tai, kas iki šiol buvo laikoma nepriklausomu bei neapskaitomu elektroniniu-pinigu Bitkoinu – staiga taps pilnai vyriausybių kontroliuojamu dalyku, kadangi vyksta kontroliuojamoje erdvėje – internete, pavaldžiame šalių vyriausybėms (vėliau programoms).

Vienintelis galimybė, kad tai (pilnas žmonijos nuosmukis) neįvyks, gali būti tik kruvinas perversmas pasaulyje, kurį surengs atvykėliai musulmonai arba Trečiasis pasaulinis karas. Visi kiti variantai dėl žmonijos ištižimo nerealūs.

Nekeista tai, kad iki šiol kažkokią savo buvimo Žemėje viziją yra išlaikę būtent atsilikę technologinėje srityje musulmonai, todėl šiandieniame pasaulyje yra stipriausi dvasiškai. Jų silpna techninė bazė (kol kas), tačiau jie turi stiprią motyvaciją. Jie tėra besivystančių lygmenyje, tačiau nieko nebijo, nes tiki, jog elgiasi teisingai. Jie turi savo Šariato teisę ir savo Dievą, kurio vardu ir gyvena, ir miršta. Kiekvienas iš jų turi savo viziją, kuri neužsibaigia sulig jų gyvenimu, o eina toli už mirties ribų.

Todėl šiai dienai, kaip pagal dvasią, taip pagal demografinius rodiklius jie yra stipriausi ir produktyviausi, kas žada jų populiacijai didelį augimą visose srityse, bent jau artimiausiu metu. Likusiai žmonijos daliai šios optimistinės prognozės jų atžvilgiu – nežada nieko gero, nes vyks jos sąskaita.

Sprendžiant iš penktadienį įvykusio Putino ir Trampo susitikimo rezultatų – Trečiasis pasaulinis karas kol kas atidedamas, kas galbūt ir nebūtų taip blogai lyginant jį (karą) su alternatyviu variantu, kuris laukia mūsų, jei būtų sustabdyta islamizacija. Kaži kas blogiau – visiška robotizacija ar vis tik žmogiška islamizacija?

Bet kuriuo atveju, šiam momentui musulmonų pranašas trina delnais – jo ideologija pasaulyje ima viršų – yra kuo džiaugtis.
Pats laikas pradėti ruoštis Europos islamizacijai ir rinkti savo vaikų ateities gyvenimui šalis, kurios grius paskutinės. Esant tokiai politikų minties stagnacijai, – Lietuvos jų tarpe tikrai nebus.

sekite autorių Facebook’e