infa.lt

letemps.ch

Valdžia nustatė griežtas taisykles: jokių vėliavų ir politinių lozungų. Šeštadienį (gegužės 9), aikštėje, šalia vis dar padengto suodžiais Odesos profsąjungų Rūmų pastato buvo girdimi tik nedidelės žmonių grupės šūkiai: „Neužmiršime, neatleisime!“. Pilni kartėlio žodžiai ir ašaros gedint 48 žuvusiųjų (daugumoje tai buvo prorusiški aktyvistai) gaisro pastate metu, kur jie buvo pasislėpę po susirėmimo su Ukrainos valdžios šalininkais.

Tada tragedijos sukurta banga išplaukė toli už miesto ribų. Ir staigiai pakėlė įtampą Ukrainos rytuose, kur jau buvo beprasidedantis ginkluotas konfliktas. Parodyti per televiziją kadrai su apanglėjusiais kūnais pastūmėjo šimtus jaunų rusų eiti kovoti Donbase.

Odesoje ši žaizda vis dar neužgijusi. Šeštadienį aikštėje susirinko nedaug žmonių: apie 3000 gyventojų, dauguma pagyvenę. Nežiūrint į tai mieste buvo išskleista tūkstančiai policininkų ir šarvuotos technikos. „Tikslas toks, kad įgąsdinti mus, – įsitikinusi prorusiška aktyvistė Žana (pasakyti savo pavardę ji atsisakė). – Mus, štai jau metus vadina teroristais. Mums baisu. O tie, kurie organizavo šias žudynes, staiga tapo herojais“. Ant profsąjungų Rūmų stogo šmėsčioja siluetai. „Snaiperiai!“ – krūpteli minia.

„Mūsų visuomenė vis dar išgyvena potrauminį sindromą, o neapykanta ir nepasitikėjimas iš abiejų pusių tik auga“, – pripažįsta Zoja Kazanži, srities gubernatoriaus patarėja, kuris kaip ir kiti oficialūs asmenys bevelijo laikytis atokiau nuo mitingo.

Teisėtvarkos tyrimo metu buvo sulaikytas tik vienas ukrainiečių aktyvistas, o pats tyrimas atrodo pakankamai miglotas, kas tik stiprina visuotinio įtarumo atmosferą. Mieste buvo suformuota „Gegužės 2 grupė“ nepriklausomo tyrimo tikslams. Į ją buvo įtraukti žurnalistai, o taip pat ir visų politinių pažiūrų chemijos bei balistikos ekspertai.

Jų išvados prieštarauja rusiškų MIP hipotezei apie suplanuotas žudynes. Tai kas įvyko tapo tragišku įvykių grandinėlės rezultatu, kai vienų ir kitų agresija privedė prie butelių su degiu skysčiu mėtymo, kas ir tapo gaisro priežastimi. Ekspertai labai negatyviai vertina ir policijos veiksmus, kuri nesugebėjo ar nenorėjo sustabdyti susirėmimo. Kaip ir šalies rytuose, saugumo jėgos nutarė pasilikti nuošalėje dėl dvasios nuosmukio, dezorganizacijos arba laukiant iš kur papūs vėjas.

„Gegužės 2 – tai mūsų pergalė, – tvirtina Markas Gordijenko, vienos iš „patriotinių“ grupių dalyvavusių susirėmime lyderis. – Kruvina, bet svarbi pergalė. Jeigu ne ji, dabar vyktų karas, o žuvusiųjų būtų tūkstančiai, bet ne pusšimtis“. 2015-ųjų gegužės 2 ukrainiečių aktyvistai, kaip paprasti piliečiai, taip ir kariai su uniforma, organizuoja savo susirinkimą atminti tiems, kurie buvo nušauti susirėmimuose prieš keletą valandų iki minėto gaisro.

Marko Gordijenko grupė ir kiti užgimę Maidano metu savigynos judėjimai iki šiol nesudėjo ginklų. Jie sukūrė Odesoje kažką tokio panašaus į paralelią valdžią, kuri skaitosi su naująja vadovybe vargu ar daugiau, nei su ankstesne. Valstybinių institucijų legitimumui jie priešpastato liaudies ir mūšio pajėgų legitimumą. „Teisingumas prieš įstatymą“, – daro išvadą Markas Gordijenko – baikeris-eruditas, kuris vienodai vikriai elgiasi su pistoletu, taip ir su jo paties parašyta knyga apie Odesos istoriją.

Gegužės 2 „pergalei“ pasiekti Markas Gordijenko kreipėsi į aštuonias, pačias įtakingiausias kriminalinio pasaulio miesto grupes: „Jie pasakė man, jog jiems nereikalingas „rusiškas pasaulis“, ir mes pamąstėme, kaip kartu dirbti miesto gerovei“. Anot jo, vietinių įmonių vadovai nuėjo tuo pačiu keliu ir nutarė finansuoti patriotinius būrius. „Šie judėjimai suvaidino svarbų vaidmenį, – pripažįsta Zoja Kasanži. – Bet jie pertempė pergalę į save ir visiškai nesiskaito su įstatymu“.

Naktimis Marko Gordijenko žmonės patruliuoja miestą visureigiais (kartais ant jų būna užrašyta „Policija“). Gegužės 1-osios vakare nesimato nė vieno separatisto, tik keletas susirėmimų, kuriuos jie greitai sustabdo. Patrulis sulaiko azartinio gatvės žaidimo organizatorius (arba klientus) ir su antrankiais perduoda juos kažkiek pasimetusiems policininkams.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog separatistai paliko Odesos gatves, tačiau situacijos ramia niekaip nepavadinsi. Per metus mieste nugriaudėjo apie tris dešimtis sprogimų. Dažniausiai tai buvo silpnos galios savadarbiai įtaisai, kuriuos panaudodavo prieš vietines proukrainietiškas grupes ir visuomenės veikėjus, o taip pat prieš miesto infrastruktūrą. Teisėsaugos organai sulaikė apie 60 žmonių. Kai kurie, galbūt, susiję su rusų organizacijomis, o kiti gi, pagrindinai žurnalistai, greičiau panašūs į eilinius opozicionierius.

„Odesa kaip verdantis greitpuodis, – tvirtina žurnalistas Jurijus Tkačiovas iš „Gegužės 2 grupės“, laikomas Rusijos šalininku. – Separatistus palaikė mažuma, ir daugelis pakeitė nuomonę matydami įvykius rytuose, bet jie niekur nedingo. Ir valdžia nedaro nieko, kad sumažinti spaudimą“. Gatvėse kabo plakatai kviečiantys skųsti valdžiai separatistus. Bet koks protestas vertinamas per konflikto prizmę. Taip pavyzdžiui buvo su demonstracija prieš padidintus visuomeninio transporto tarifus kovo 17 dieną, kuriai kelią užtvėrė policija ir nacionalistai.

Spalio mėnesio rinkimuose aktyvumas buvo pats žemiausias visoje Ukrainoje. Šis kosmopolitinis miestas visada užėmė ypatingą vietą šalyje. Ir jei situacija pablogės, jis bus vienu iš pirmųjų, kur vėl įsiplieks liepsna.