Seimo kanceliarijos nuotrauka (aut. – D. Barysaitė)
Gegužės 5 d. Seime vyko diskusija „Translyčių asmenų žmogaus teisių užtikrinimo perspektyvos Lietuvoje“. Jos metu Lietuvos ir užsienio ekspertai aptarė esminius klausimus, susijusius su translyčių asmenų teisių apsauga Lietuvoje: teisinę padėtį, medicininius aspektus, iššūkius ir trukdžius, kodėl delsiama teisinėmis priemonėmis įtvirtinti translyčių asmenų pripažinimą ir apsaugą, numatyti reikiamas paslaugas ir administracinę procedūrą, pagal kurią asmenys galėtų gauti asmens dokumentus, atitinkančius jų lytinę tapatybę.
Lytinė tapatybė – unikalus kiekvieno asmens lyties pajautimas bei su tuo susijęs savęs (ne) priskyrimas konkrečiai lyčiai.
Translytis (angl. transgender) asmuo – asmuo, kurio lytinė tapatybė skiriasi nuo gimimo lyties ir priklauso tarp „moters“ ir „vyro“ kategorijų esančiam lyčių spektrui. Translyčiai asmenys savo lytinę tapatybę konstruoja derindami su įvairiomis lytimis sietinus aspektus ir dažniausiai nesiekia atlikti pilnos lyties keitimo procedūros.
Lietuvoje iki šiol nėra priimtų reikiamų teisės aktų, kurie numatytų lyties pakeitimo tvarką tiems asmenims, kurie savo lytį nori pasikeisti medicininėmis priemonėmis. Taip pat nėra patvirtintos administracinės tvarkos, pagal kurią translyčiai asmenys, nenorintys keisti savo lyties chirurginiu būdu, galėtų gauti asmens dokumentus atitinkančius jų lytinę tapatybę.
Translytis jaunuolis Tovaldas renginio dalyviams papasakojo su kokiais sunkumais pats susidūrė siekdamas, kad jo lytinė tapatybė būtų teisiškai pripažinta bei kaip sunkiai ieškojo medikų, suprantančių jo būklę ir galinčių kokybiškai suteikti medicinines paslaugas. „Buvo visiška tamsa“, – sakė Tovaldas pasakodamas apie tai, kaip vaikystėje suprato, kad su juo kažkas yra kitaip, nei su kitais jo amžiaus vaikais. Kai paaugo ir pradėjo aiškiai suprasti, kad jo biologinė lytis neatitinka lytinės tapatybės, pasakojo, kad sunkiausia buvo rasti informacijos apie tai, kas su juo vyksta ir kaip tai galima paaiškinti.
Vėliau, susidūręs su neprofesionaliais medikais, kurie siūlė keistus translytiško gydymo būdus, ir ilgomis teisinėmis procedūromis, siekiant, kad teismas pripažintų jo tikrąją lytinę tapatybę, teigė, kad visame šitame procese sunkiausia buvo jaustis oriu ir vertu pagarbos asmeniu. „Skaudžiausia buvo tai, kad turėjau teistis dėl savo teisės į teisę būti tuo, kuo esu”. Įveikęs šiuos sunkius kelius pripažinimo link, Tovaldas tikisi, kad šviesos Lietuvoje padaugės ir visiems kitiems translyčiams asmenims nereikės ateityje kęsti tokių pažeminimų ir sunkumų.
Diskusijos pranešėjai vieningai sutarė, kad informacijos stoka yra vienas didžiausių trukdžių, prisidedančių prie neigiamų visuomenės nuostatų apie translyčius asmenis, formavimosi. Žinių stinga visiems: patiems translyčiams asmenims (dauguma pasakoja, kad dėl informacijos stokos iš pradžių save laikė „nenormaliais“, „išsigimėliais“ ir pan.), specialistams ir medicinos darbuotojams (psichiatrams, psichologams, psichoterapeutams, endokrinologams), kurie pirmieji turėtų translyčiams asmenims padėti jaustis gerai bei susigyventi su jų tapatybe, teisininkams ir politikams, kurie galėtų suteikti teisinę pagalbą ar priimti tinkamus sprendimus dėl translyčių asmenų teisių užtikrinimo ir apsaugos.
Agneta Skardžiuvienė ir Valerijus Simulikas. Seimo kanceliarijos nuotrauka (aut. – D. Barysaitė)
Politikai teisės aktus priimti delsia teisindamiesi visuomenės pasirengimo tokiems pokyčiams stoka. Organizacijos „Transgender Europe“ direktoriaus politikos patarėjas Richardas Kioleris (Richard Köhler) pristatė paplitusius mitus apie translyčius asmenis, su kuriais susiduria visos visuomenės, nepriklausomai nuo valstybės ir jos politikos:
| Mitas | Kaip galima paaiškinti |
| „Jei leisim asmenims keisti lytį, žmonės pradės ją keisti pirmyn ir atgal” | Translyčių asmenų lytinė tapatybė yra tokia pat stabili, kaip bet kurio asmens lytinė tapatybė. Statistiniai duomenys rodo, kad didžioji dauguma translyčių asmenų nenori grįžti atgal į buvusią lytį. Net jei tokių atvejų ir atsirastų, jiems galiotų nesudėtinga administracinė tvarka (panaši, kaip ir asmenims norintiems susituokti, o vėliau išsiskirti). |
| „Ar žmogus tikrai yra translytis gali pasakyti tik ekspertas” | Objektyvus vertinimas, galintis nulemti kito asmens lytinę tapatybę, neegzistuoja. Tik pats asmuo gali pasakyti, kokia yra jo lytinė tapatybė. |
| „Nusikaltėliai galės pasinaudoti lyties pakeitimo procedūra siekdami nuslėpti savo tapatybę” | Lyties parametras nėra aktualus kalbant apie saugumą. Baudžiamoji atsakomybė yra taikoma asmeniui, nepriklausomai nuo jo lytinės tapatybės. |
| „Vyrai ir moterys išnyks ir keisis visa visuomenės sandara” | Vyrų ir moterų vaidmenys visuomenėje kinta nuolatos. Taip, kaip buvo suvokiami moterų ir vyrų vaidmenys visuomenėje prieš šimtą metų, šiuo metu nebėra aktualu. Lyčių apibrėžimų visuomenėje kaita yra tiesiogiai susijusi su jos narių įvairove ir pagarba visiems asmenims, nepriklausomai, ar jie save suvokia kaip vyrus, moteris ar translyčius asmenis. Visuomenėse, kuriose translyčiai asmenys sulaukia visapusiško teisinio pripažinimo, dauguma žmonių vis tiek save suvokia kaip vyrus ar moteris. |
| „Visuomenė nėra pasirengusi progresyviems translyčius asmenis pripažįstantiems ir lyties keitimo procedūras numatantiems įstatymams” | Demokratija reikalauja ginti visų visuomenės narių taip pat ir mažumų grupių atstovų, teises. Maltos patirtis rodo, kad priėmus progresyvius įstatymus visuomenės nuostatos keičiasi greičiau, o suvokimas ir pritarimas būtinybei ginti translyčių asmenų teises, kaip bet kurių kitų visuomenės narių, auga. Suteikus tas pačias teises ir jų apsaugą visiems asmenims kiti visuomenės nariai savo teisių nepraranda ir nesumažina. |
Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininkas Valerijus Sumulik teigė, kad LGBT asmenys yra viena labiausiai diskriminuojamų asmenų grupių Lietuvos visuomenėje, priversti gyventi įtampoje, baimėje ir dėl to dažnai slepia savo tapatybę. Pasak jo, dauguma problemų kyla dėl to, kad žmonės nėra pakankamai informuoti apie translyčių asmenų gyvenimo tikrovę.
Lygių galimybių kontrolierė Agneta Skardžiuvienė dalyviams sakė, kad bet kokiu atveju pirmiausia reikėtų pasirūpinti progresyviais įstatymais, ginančiais translyčių asmenų teises būti savimi. Pasak jos, nė vienas asmuo neturėtų susidurti su tuo, ką iki šiol teko patirti Tovaldui ir kitiems translyčiams asmenims Lietuvoje. Valstybė privalo užtikrinti kiekvieno asmens teisę į orumą. Priėmus progresyvius įstatymus lygiagrečiai reikia šviesti bei didinti visuomenės informuotumą. Švietimo ir informacijos sklaidos niekada nebus per mažai turint omenyje, kad visuomenės nuostatos keičiasi itin lėtai.
LRS
→ PAREMKITE mus savo 1,2 proc. GPM, kas jums nieko papildomai nekainuos. Ačiū labai. → Naujienlaiškis
186
Leidžiama ...
Juos sieja noras gyventi saugų, atvirą ir orų gyvenimą” – kad atvirai – tai tikrai, bet kodėl norėdami gyvent atvirai jie turi teisę pažeidinėti normalių žmonių teises ir jų orumą. Juk baimę kelia tokie seimūnų sprendimai: dėl kelių proc.sergančių keičiami įstatymai. Apie kokią bendruomenę kalbame: nuo kada sergantys žmonės laikomi atskira bendruomene. Pagal jūsų logiką reiktų skelbti bendruomene kiekvieną naują mirtinos epidemijos židinį – kam juos izoliuoti – te plinta mirtina epidemija laisvai.