infa.lt

Tyrimas atskleidžia Romos imperijos kelių tinklo stebuklus

Augustas, pirmasis senovės Romos imperatorius, 20 m. pr. m. e. Romos forume pastatė paauksuotą paminklą, vadinamą „Milliarium Aureum“ (Auksine mylios žyma), žymintį simbolinį visų plačios imperijos kelių pradžios tašką. Šie keliai iš tiesų buvo pasaulyje pirmosios žemyno masto transporto sistemos pagrindas, rašo „Reuters“ agentūra.

Dabar tyrėjai atliko išsamią imperijos kelių tinklo struktūrinę analizę; šis tinklas apėmė maždaug 300 000 km (190 000 mylių) maršrutų, nusidriekusių per Europą, Artimuosius Rytus ir Šiaurės Afriką.

Tyrimas parodė, kad senas posakis „visi keliai veda į Romą“ nebuvo visiškai tikslus – šiam teiginiui labiau tiko vėlesnė imperijos sostinė Konstantinopolis (dabartinis Stambulas). Nors romėnai pirmenybę teikė tiesiems keliams, sudėtingas reljefas kartais trukdydavo įgyvendinti šį tikslą.

Tyrėjai taip pat nustatė ryšį tarp senųjų romėnų kelių ir šiuolaikinių greitkelių daugelyje regionų.

Romėnai – puikūs inžinieriai ir statybininkai – tiesė kelius, besidriekiančius nuo Maroko ir Arabijos dykumų pietuose bei rytuose iki pat Škotijos ir Atlanto vandenyno šiaurėje bei vakaruose. Šie keliai jungėsi su laivybai tinkamomis upėmis bei jūrų keliais ir sudarė visapusišką transporto tinklą.

„Dėl šios infrastruktūros didžiulis regionas tapo glaudžiau integruotas: ji sukūrė žemyno masto platformą, leidusią plisti žmonėms, gyvūnams, patogenams, prekėms ir idėjoms“, – teigė klasikinės archeologijos specialistas Tomas Brughmansas iš Orhuso universiteto (Danija), prisidėjęs prie tyrimo, kuris antradienį buvo paskelbtas žurnale „Nature Communications“.

„Romos legionai žygiuodavo keliais reaguodami į grėsmes, padėdami bendražygiams ir kolonizuodami naujas teritorijas. Kartu su žmonėmis sausuma ir jūra sklido ir radikalios naujos idėjos, pavyzdžiui, ankstyvoji krikščionybė. Tačiau patys keliai dažniausiai buvo naudojami kasdienėms kelionėms tarp ūkio ir laukų arba vykstant į vietos turgus parduoti produkcijos“, – sakė T. Brughmansas.

Kai kurie keliai buvo itin patvarūs; jiems įrengti naudotas įvairių medžiagų derinys: skaldytas akmuo, kalkių skiedinys, žvyras ir grindinio akmenys. Eismą daugiausia sudarė pėstieji ir raiteliai (joję arkliais, asilais, mulais bei kupranugariais), taip pat krovininiai gyvūnai bei gyvulių traukiami vežimai ir karietos.

Atstumai keliais nuo Romos buvo skaičiuojami pradedant nuo „Milliarium Aureum“ (Auksinio mylios stulpo). Tačiau ar šis senovės didmiestis iš tiesų buvo viso tinklo centras?

„Ar visi keliai veda į Romą? Nebūtinai, – sakė Brughmansas. – Roma buvo strategiškai patogioje vietoje Viduržemio jūros laivybos požiūriu, tačiau nebuvo itin centrinis taškas pačioje romėnų kelių sistemoje. Nustatėme, kad provincijų sostinės buvo itin palankioje padėtyje savo provincijų kelių atžvilgiu, o tai palengvino efektyvų valdymą ir mokesčių surinkimą.“

Tarp tokių provincijų sostinių buvo Ankara (Turkija), Londonas (Britanija) ir Korintas (Graikija).

„Pati Roma buvo centrinis taškas Italijos Tirėnų jūros pakrantės kelių tinkle. Tačiau vertinant judėjimą visame Italijos pusiasalyje, mus nustebino atradimas, kad svarbiausias centrinis kelias iš tikrųjų driekėsi priešingoje – Adrijos jūros – pakrantėje ir aplenkė Romą“, – teigė Brughmansas.

NAUJOJI SOSTINĖ

IV a. pradžioje imperatorius Konstantinas perkėlė sostinę į Konstantinopolį.

„Ši naujoji sostinė buvo strategiškai patogioje vietoje – ten, kur susitinka Europa ir Azija; mūsų tyrimas parodė, kad ji buvo itin svarbus centras kelionėms sausuma visoje imperijoje – kur kas svarbesnis nei Roma, – sakė Brughmansas. – Ji įsikūrusi prie Bosforo sąsiaurio; žinoma, kad senovėje per jį kursavo keltai, efektyviai sujungdavę Europos ir Azijos kelių tinklus.“

Romėnų inžinieriai naudojo įrankius ir metodus, kad keliai būtų kuo tiesesni; puikus to pavyzdys – į pietus nuo Romos einantis Apijaus kelias (Via Appia).

„Vis dėlto net ir romėnai turėjo nusileisti gamtai. Nustatėme, kad romėnų keliai būdavo tiesūs tik tada, kai tai leido vietovės reljefas – pavyzdžiui, gana lygiose Belgijos, šiaurės Prancūzijos ar Italijos Po upės slėnio teritorijose. Apskritai jie nekilnojo kalnų vien tam, kad nutiestų kelią“, – teigė Brughmansas.

Šie senoviniai keliai daugiau nei du tūkstantmečius formavo šimtų milijonų žmonių tarpusavio sąveiką, mat daugelis jų buvo naudojami dar ilgai po Vakarų Romos imperijos žlugimo 476 m. ir Rytų Romos imperijos (dar vadinamos Bizantijos imperija) kritimo 1453 m.

„Romėnų kelių tinklo ilgaamžiškumą galima įrodyti daugelyje regionų – nuo ​​Britanijos iki Artimųjų Rytų“, – sakė Adamas Pazoutas, Barselonos autonominio universiteto podoktorantūros stažuotojas, padėjęs vadovauti šiam tyrimui. „Daugelyje vietų šie keliai tarnavo kaip pagrindinės susisiekimo arterijos visą viduramžių laikotarpį – iki pat geležinkelių plėtros XIX a. ir greitkelių atsiradimo XX a.“

Daugelis šiuolaikinių greitkelių driekiasi senųjų kelių trasomis.

„Puikus pavyzdys – *Via Augusta*, besitęsiantis nuo Kadiso Ispanijos pietuose iki Pirėnų kalnų. Šis kelias eina po triumfo arka, vadinama *Arc de Berà*, tarp Taragonos ir Barselonos…“

„Čia aiškiai matyti, kad jo maršrutas sutampa su šiuolaikinio greitkelio N-340 trasa“, – reziumuoja Brughmansas.